- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-141-210/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė
- Ieškovas
- UAB „General Financing“
- Atsakovas
- D. J.
- Trečiasis asmuo
- AB bankas „Snoras“
- Advokatai
- Saulius Alysas
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-68/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovui D. J., trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų akcinei bendrovei bankui „SNORAS“ dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „General Financing“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. J. ir prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt be pagrindo įgytų lėšų ir 5 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo 2008-03-21 bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pagal 2007-12-21 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Finansavimo sandorį Nr. 1 atsakovui į asmeninę sąskaitą AB banke Snoras buvo pervesta 20 000 Lt. 2008-03-21 atsakovas pranešė, kad buvo neteisėtai pasinaudota jo asmens duomenimis ir kad sutarties su ieškovu jis nėra sudaręs. Kadangi atsakovas teigia, kad sutartis nebuvo sudaryta, todėl sutarties pagrindu atsakovas neturėjo teisės gauti pervestų lėšų ir be teisinio pagrindo atsakovo įgytas ir turimas turtas turi būti sugrąžintas ieškovui ( CK 6.237 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas D. J. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jokių sutarčių su ieškovu nėra sudaręs, 20 000 Lt nėra gavęs ir naudojęsis, sudarant sutartį buvo panaudoti jo asmens duomenys, gauti nutekėjus informacijai. Apie 20 0000 Lt pervedimą į jo asmeninę sąskaitą ir jų išgryninimą sužinojo tik iš antstolio ir iš karto dėl to kreipėsi į Kauno VPK ENTT.
Tretysis asmuo AB bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti, kadangi nėra įrodymų, kad atsakovas D. J. pinigus gavo, žinojo apie pinigų pervedimą į jo sąskaitą ir nepagrįstai praturtėjo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „ General Financing“ atsakovo D. J. naudai 1829,41 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad UAB „Euroset Lit“ bendradarbiavimo sutarties pagrindu pagal tikrus D. J. anketinius duomenis suteikė 20 000 Lt kreditą 54 mėnesiams ir mokėjimo nurodymu Nr. 4463 pinigai pervesti į D. J. sąskaitą AB banke „SNORAS“. Teismas, atsižvelgęs į 2009-09-03 ekspertizės akto išvadas, konstatavo, kad išlaidų orderius, banko sąskaitos sutartį, vartojimo sutartį Nr. 1, UAB „Euroset Lit“ rašytą D. J. prašymą, kuriuose yra D. J. parašai, pasirašė ne D. J., o kitas asmuo. Teismas atmetė ieškovo atstovų motyvą, kad atsakovas privalėjo domėtis savo sąskaita, o radęs į jo sąskaitą nepagrįstai pervestus pinigus, juos nedelsiant grąžinti, nes nėra jokių įrodymų, kad ieškovas žinojo apie jo vardu sudaromą sandorį ir pinigų į jo sąskaitą pervedimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas domėtis savo sąskaita neprivalėjo, nes sąskaita banke paprastai naudojamasi tik pačiam atliekant pinigines operacijas. Teismas sprendė, kad tenkinti ieškovo ieškinį nėra pagrindo ir iš ieškovo UAB „General Financing“ priteisė atsakovui D. J. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „General Financing“ prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 20 000 Lt skolos iš atsakovo D. J. priteisimo ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo D. J. 20 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismas visiškai neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo esminių bylos aplinkybių. Faktas, kad atsakovas galimai nežinojo apie ieškovo pervestus 20 000 Lt į atsakovo asmeninę sąskaitą, šioje byloje nėra esminis, negalintis daryti jokios įtakos sprendimo priėmimui. Ieškovas neturi sudaręs galiojančios sutarties su atsakovu, todėl ieškovas be pagrindo pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą 20 000 Lt. Nepaisant to, kad sutartis negalioja, tačiau 2007 m. gruodžio 21 d. prašyme, kurio pagrindu buvo pervesti pinigai, buvo nurodyta reali atsakovo banko sąskaita, ir kiti atsakovo duomenys: asmens kodas, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento numeris.Ieškovas nesant teisinio pagrindo pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą 20 000 Lt, todėl remiantis CK 6.327 straipsniu ieškovui turi būti grąžinta atsakovui nepagrįstai pervesta 20 000 Lt. Tretysis asmuo AB bankas Snoras neužtikrino lėšų, įneštų į atsakovo sąskaitą, saugumo ir nesureagavo, kai iš beveik penkis metus nenaudojamos sąskaitos per vieną dieną buvo išgrynintos pakankamai didelės sumos. Todėl, ieškovo nuomone, būtų teisingiausia, jei ieškomą sumą sugrąžintų tiesiogiai tretysis asmuo.Atmetus ieškinį, nurodant, kad atsakovas nežinojo ir neturėjo žinoti apie ieškovo pervestus 20000 Lt, ieškovui būtų užkirstas kelias į teisminę gynybą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismui patenkinus apeliacinį skundą, ieškovas sutiktų sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų terminui. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovui kyla abejonių dėl atsakovo sąžiningumo ir pažymima, kad sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti 5 procentų dydžio palūkanas, ieškovas neskundžia.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad ginčo santykiui negalima taikyti LR CK 6.237 straipsnio, kadangi ieškovas neįrodė visų šiame straipsnyje minimų sąlygų: turto įgijimo ir kaltės; kreditą suteikė UAB „Euroset Lit“, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas šiai įmonei būtų skyręs pinigų kredito išdavimui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo AB bankas Snoras prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad bylos medžiaga pilnai įrodo, kad atsakovas faktiškai nebuvo praturtėjęs, nes pinigai pervesti į jo sąskaitą buvo iš karto paimti nežinomo asmens, todėl galima teigti, jog atsakovui negali atsirasti atsakomybė pagal LR CK 6.237 straipsnį; apelianto argumentai, kad bankas galimai neįvykdė pareigos užtikrinti įnešamų lėšų saugumo, išeina už ieškinio ribų ir sprendimui šioje byloje jokios reikšmės neturi; apeliantas patyrė turtinę žalą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, panaudojant suklastotus dokumentus, todėl atsakomybę turi prisiimti ieškovės įgaliotinis UAB „Euroset Lit“, kuris ir sudarė šią sutartį, apeliantas nepateikė teismui įrodymų, kad jis grąžino 20 000 Lt sumą, pervestą į atsakovo sąskaitą pagal vartojimo kredito sutarties finansavimo sandorį, ją pervedusiam asmeniui UAB „Euroset Lit“.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais apelianto apeliacinis skundas netenkinamas.
Ieškovas savo ieškinio reikalavimą kildino iš prievolinių – teisinių santykių, o ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 6.237 straipsnį. Kartu nurodė, kad atsakovas be teisinio pagrindo įgijo, valdė ir disponavo pinigais, kuriuos pagal 2007-12-21 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į atsakovo sąskaitą pervedė jo įgaliotinis UAB „Euroset Lit“. Taigi ieškovo pozicija grindžiama tuo, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, gaudamas 20000 Lt, kurių neturėjo gauti, todėl privalo šiuos pinigus grąžinti.
Dėl be pagrindo įgyto turto.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar nepagrįsto turto gavimo institutui taikyti reikalinga, kad: a) nebūtų įstatymo ar sandorio, iš kurio atsirastų prievolė; b) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkui buvo perduotas turtas buvo teisėti; c) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais; d) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Kartu pažymėjo, kad jeigu asmuo turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės instituto normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2010 m. kovo 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010 ir kt.).
Ieškovas šioje byloje, nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, taip pat ir savo apeliaciniame skunde sutiko, kad su atsakovu D. J. sutartiniai santykiai neatsirado, nes sutartį galimai pasirašė kitas asmuo – ne atsakovas, taigi ši sutartis, kurios pagrindu į atsakovo sąskaitą buvo pervesti pinigai, negali būti laikoma galiojančia, tačiau neapgrįsto praturtėjimo faktas yra akivaizdus (tai patvirtina atsakovo banko sąskaitų išrašai), todėl atsakovas privalo grąžinti neteisėtai gautus pinigus. Kartu nurodė, kad nėra esminė aplinkybė tai, jog atsakovas apie pervestus pinigus nieko nežinojo. Su tokia apelianto pozicija būtų galima iš dalies sutikti, nes iš tiesų pakanka vien fakto, kad turtas (šiuo atveju pinigai) yra skolininko gautas, jo žinioje, jo valdomas ar juo disponuojama, arba jo panaudotas, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo, kuriam buvo pervesti pinigai iš tiesų faktiškai realiai praturtėjo (t.y. faktiškai padidėjo jo turimo ir valdomo turto masė). Tačiau bylos aplinkybės liudija ką kita. Štai 2007 m. gruodžio 21 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kurią su asmeniu, įvardinusiu save D. J., pasirašė ieškovo įgaliotinis UAB „Euroset Lin“ pagrindu asmeniui, kuris identifikuojamas kaip D. J. (byloje nustatyta, kad asmens duomenys suklastoti), į realiai egzistuojančią banko sąskaitą 2007-12-22 pervedami pinigai – 20000 Lt, kuriuos tą pačią dieną , t.y. 2007 m. gruodžio 22 d. iš realiai egzistuojančios D. J. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) skirtinguose banko Snoras taupomuosiuose skyriuose Nr. 2, Nr. 33 ir Nr. 34 Kauno mieste paimta 12890 Lt, 4000 Lt ir 3000 Lt, t.y. visa pervesta suma atskaičiavus komisinį mokestį už pinigų išgryninimą.
Bylos duomenimis, (ko neginčija bylos šalys), asmens parašai ir ant kredito sutarties, ir ant sąskaitos atnaujinimo, ir ant išlaidų orderių, kurie buvo išduoti banko Snoras, išmokant pervestus pinigus, yra ne atsakovo. Tokiu būdu akivaizdu ir nekyla teisinio ginčo, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta ne su atsakovu, pinigai buvo išmokėti ne atsakovui, o kitam, nenustatytam asmeniui. Todėl šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas faktiškai nei valdė, nei disponavo turtu (pinigais), nei faktiškai realiai praturtėjo, nes pervesti į jo sąskaitą pinigai iš karto buvo paimti, atsakovui to nežinant, nežinomo asmens. Kitaip sakant, reali atsakovo banko sąskaita banke ir tikri asmens duomenys buvo panaudoti tik kaip priemonė, tam tikra talpykla laikinam turto (pinigų) laikymui, be jos savininko žinios. Todėl šiuo atveju atsakovas negali būti atsakingu (kol neįrodyta kitaip) už ieškovo patirtus nuostolius.
Apeliantas iš tiesų patyrė realią turtinę žalą, kurios pagrindu buvo vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta pagal suklastotus asmens dokumentus arba dėl to, kad nenustatytas asmuo pasinaudojo atsakovo dokumentais. Byloje esantieji rašytiniai dokumentai patvirtina, kad šią sutartį, kaip ieškovo įgaliotinis, sudarė UAB „Euroset Lit“. Pagal bendradarbiavimo sutarties, sudarytos tarp apelianto ir jo įgaliotinio 2.5 punktą pardavėjas (UAB „Euroset Lit“) prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį įsipareigoja atlikti kliento asmenybės nustatymo procedūras, o bendradarbiavimo sutarties 3.4.1 punkte nustatoma, kad pardavėjas privalo asmens dokumentų tikrinimo instrukcijoje nustatyta tvarka patikrinti asmens dokumentą bei nustatyti asmens tapatybę. Bendradarbiavimo sutarties 12.3 punkte nurodoma, kad pardavėjas, netinkamai įvykdęs 3.4. punkto reikalavimus, privalo atlyginti bendrovei dėl pardavėjo ar jo darbuotojų kaltais veiksmais padaryto pažeidimo atsiradusius tiesioginius bendrovės nuostolius. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas yra komercinė, vartojimo kreditus teikianti įmonė, savo veiklą vykdanti per daugybę įgaliotinių, todėl natūralu, kad užsiimdama tokia iš esmės bankine veikla, kuri ir šiaip yra susijusi su tam tikra komercine rizika, turi būti itin atidi ir pasirinkdama partnerius, ir keldama jiems reikalavimus, bei pati, kaip kredito įmonė būti profesionali, laikytis pagrindinių bankinės veiklos tam tikroje srityje standartų, būti atidi ir tokius pat reikalavimus kelti savo įgaliotiniams. Tokios įmonės veikloje turi būti laikomasi proporcingumo principų tarp beatodairiško pelno siekimo bet kokiomis priemonėmis ir griežto teisės, įstatymų laikymosi savo veikloje. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad atmetus ieškovo ieškinį yra užkertamas kelias į teisminę gynybą, grubiai pažeidžiami teisingumo principai. Ieškovas turi teisę reikšti ieškinį kitais pagrindais kitiems galimai atsakingiems už patirtus nuostolius asmenims. Kartu kolegija sprendžia, kad šioje situacijoje ir banko Snoras, kaip bankines funkcijas atliekančio profesionalo veiksmai išmokant pervestas pinigines sumas asmeniui, kuris faktiškai veikė pagal suklastotus asmens dokumentus, arba pasinaudodamas kito asmens dokumentais, elgėsi nepakankamai profesionaliai, neužtikrino lėšų, gautų banke į atsakovo asmeninę sąskaitą saugumo, t.y. jo veikla šioje konkrečioje situacijoje neatitiko bankinės veikos esminių principų ir standartų.
Ieškovas pareiškė turįs abejonių dėl atsakovo sąžiningumo, tačiau tokios savo abejonės nepagrindė teisiniais argumentais. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas buvo nesąžiningas, kad pasinaudojo situacija, kad veikė apgaulingai ieškovo atžvilgiu. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad atsakovas nuo pat faktų sužinojimo dienos kreipėsi į kompetentingas institucijas, siekdamas išsiaiškinti tikrąją tiesą, reikalavo bylos ištyrimo. Jokie byloje atskleisti faktai nepatvirtino atsakovo nesąžiningumo, nepatvirtino fakto, kad atsakovas be pagrindo realiai praturtėjo, todėl jis negali būti atsakingu už ieškovo prarastus pinigus.
Šalies argumentai
Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ieškinio esmės, savo sprendimo netenkinti ieškinio pareiškimo nemotyvavo. Toks apelianto teiginys nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes ištyrė visapusiškai ir išsamiai, nurodė savo priimamo procesinio sprendimo esminius argumentus ir motyvus, ir nors savo sprendimą argumentavo siaurai, tačiau pakankamai aiškiai, todėl priimtą sprendimą negalima laikyti nemotyvuotu, neatskleidusiu bylos esmės.
Esant šiems įrodymams apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš apelianto priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jos sudaro 3,22 Lt. Taip pat iš apelianto priteisiamos ir atsakovo turėtos išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 500 Lt .
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Ieškovo UAB „General Financing“ apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-23-68/2009 pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui D. J., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei bankui „SNORAS“ dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „General Financing“ valstybei 3,22 Lt ( tris litus 22 ct ) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.
Priteisti iš ieškovo UAB „General Financing“ atsakovui D. J. 500 Lt ( penkis šimtus litų) išlaidų, turėtų už advokato paslaugų apmokėjimą apeliacinės instancijos teisme.