Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 3 dalį ir nubaustas:

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė – 45 paros arešto.

(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. J. Ž. J. priteista 100 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 10 d., apie 13 val., namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, mažamečiam sūnui Ž. J. tris kartus ranka sudavė per ausį, tris kartus spyrė į užpakalį, sudavė vieną smūgį batu per kairės kojos šlaunį ir vieną smūgį per dešinės kojos pirštus, sukeldamas nukentėjusiajam mažamečiui Ž. J. fizinį skausmą. Be to, D. J. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 10 d., apie 13 val., namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sugyventinei R. T. lenta sudavė vieną smūgį per kairį klubą, sukeldamas nukentėjusiajai R. T. fizinį skausmą.Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad skirti viešųjų darbų bausmę ar kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę, šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi bausmės tikslai D. J. atžvilgiu gali būti pasiekti tik arešto bausme.Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės ir skirti viešuosius darbus arba kitą švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde nuteistasis nurodo, kad savo kaltę pripažino iš dalies, kadangi vaikui sudavė tris kartus ranka per ausį ir vieną kartą įspyrė dėl to, kad jis skriaudė savo jaunesnį brolį, suduodamas jam ranka smūgius į galvos sritį (ausį), tokiu būdu broliui sukeldamas fizinį skausmą. Pamatęs, kad jis skriaudžia brolį, nesusivaldė ir sudavė jam nesmarkiai į tą pačią vietą, norėdamas atkreipti dėmesį, kad broliui skauda ir taip negalima elgtis. Smurtauti neturėjo jokio tikslo ar tyčios, nes vaikais rūpinasi nuolatos ir juos prižiūri, kadangi sugyventinė dirba. Pasak nuteistojo, jis neturėjo tyčios smurtauti ir sugyventinės atžvilgiu. Sugyventinė, grįžusi vėlai vakare iš darbo ir vaikui pasiskundus dėl smurto, visiškai nesiaiškino situacijos, paėmė virtuvinį puodą ir juo trenkė apeliantui per galvą. Tai ji išprovokavo konfliktinę situaciją nežinodama, kas iš tikro įvyko su vaiku. Tuomet D. J., kaip gynimosi priemonę, supykęs paėmė baldų lentą ir ja nesmarkiai sudavė vieną smūgį per kairį klubą. Abiem atvejais tiesiog susiklostė tokia situacija ir nei vieno iš jų apeliantas nesužalojo, nes neturėjo tikslo smurtauti. Šias aplinkybes patvirtina ir specialistų išvados, kuriose nurodyta, kad abiejų nukentėjusiųjų kūno paviršiuose trauminių poveikių žymių nėra. Nuteistojo manymu, jei jo suduoti smūgiai ir sukėlė fizinį skausmą, tai tikrai labai nežymų. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tą pačią dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 10 d., 14.13 val., D. J. neblaivumo niekas nenustatinėjo, kaip teigiama nuosprendyje. Sugyventinė dienos metu buvo darbe ir niekas iš šeimos narių į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes niekas nelaikė savęs nukentėjusiais. Nesant įrodymų, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Nuteistasis nurodo prisipažinęs, kad buvo išgėręs butelį alaus, tačiau nuo tokio kiekio nebuvo apsvaigęs ir viską gerai atsimena. Kuomet kitą dieną konfliktavo su sugyventine ir buvo pranešta apie praėjusios dienos įvykius, buvo nustatytas neblaivumas ir nuteistasis neneigia kitą dieną alkoholio vartojęs. Tačiau alkoholio vartojimas kitą dieną neturi nieko bendro su padarytomis veikomis ir tam neturėjo jokios įtakos, dėl to ši aplinkybė negali būti pripažinta atsakomybę sunkinanti.Nuteistojo manymu, nukentėjusiųjų parodymai buvo duoti jiems susitarus, iš pykčio, kad pasunkinti jo padėtį. Sūnaus parodymai buvo įtakoti sugyventinės. Šiuo metu šeimoje gyvenimas eina įprastai ir niekas niekam jokių pretenzijų neturi. Teismas šios situacijos neįvertino, o konstatavo, kad nuteistasis smurtavo prieš du šeimos narius, nors tai padaryti antrą kartą jis buvo išprovokuotas. Dėl sugyventinės smurto jo atžvilgiu pareiškimo policijai nerašė.Skunde D. J. pažymi, kad nedirba ne dėl to, kad piktnaudžiauja alkoholiu. Tokių duomenų byloje nėra. Yra su sugyventine sutarę, kad ji dirba, o jis namuose prižiūri vaikus ir jais rūpinasi, jaunesnį sūnų U. veža į darželį, vakare iš ten pasiima, vaikams ruošia maistą ir rūpinasi visu namų ūkiu. Nuteistasis nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Nors sankcijoje yra numatytos ir kitos alternatyvios bausmių rūšys, teismas baudos neskyrė argumentuodamas, kad nuteistasis nedirba, pajamų neturi, šeimą iš savo darbo užmokesčio išlaiko sugyventinė ir baudos paskyrimas neigiamai paveiks mažamečių vaikų padėtį. D. J. pažymi, kad jis dirba, tačiau ne nuolatos ir savo pajamomis prisideda prie šeimos poreikių tenkinimo. Turi staliaus specialybę, moka mūryti ir kartais iš to turi pajamas. Teismas nepagrįstai neskyrė ir viešųjų darbų bausmės argumentuodamas, kad nuteistasis anksčiau buvo nusikaltęs prieš šeimos narį ir už tai buvo nuteistas, išvadų nepadarė ir vėl nusikalto. Nuteistasis pabrėžia, kad išvadas jis padarė ir prieš tą patį šeimos narį nenusikalto. Nėra smurtautojas ir supranta, kad susiklosčiusioje situacijoje pasielgė neteisingai ir neteisėtai, dėl to labai gailisi ir mano, kad viešųjų darbų bausmė, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra per švelni, nes tokios bausmės paskyrimas geriau atitiktų BK 41 straipsnyje keliamus tikslus. Pasak nuteistojo, arešto bausmė yra per griežta. Palikus ją galioti, tai stipriai atsilieps visai šeimai, pablogins vaikų padėtį. Vaikai faktiškai visą dieną liks be priežiūros, sugyventinė bus priversta atsisakyti darbo. Tuo pačiu šeima praras pastovias pajamas ir tai atsilieps materialinei vaikų padėčiai. Nuteistasis taip pat nurodo, kad ruošiasi įsidarbinti. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. J. gynėjas advokatas S. Majauskas nuteistojo apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais.Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme tvirtindamas, kad paskirta bausmė yra per griežta, prašo skirti viešuosius darbus arba kitą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat nesutinka su tam tikromis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl paskirtos bausmės.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi ir bausmės tikslais, jos paskirtimi, taip pat atsižvelgiama ir į teisingumo bei proporcingumo principų reikalavimus.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aukščiau paminėtas nuostatas, bausmę individualizavo tinkamai, todėl apeliantas neteisus tvirtindamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas D. J. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, skyrė 20 parų arešto bausmę, už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą – areštą 40 parų. Šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę bausmę – 45 paras arešto. Teismas nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl bausmės rūšies parinkimo, argumentavo, kodėl daro išvadą, kad švelnesnėmis bausmės rūšimis (bauda, viešaisiais darbais) bausmės tikslai nebus pasiekti. Kolegija su nuosprendyje išdėstytais bausmės rūšies parinkimo motyvais sutinka.Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. J. jau buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką – smurtą prieš savo šeimos narį (tėvą), jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Aplinkybė, kad nuteistasis vėl panaudojo smurtą prieš šeimos narius (sugyventinę ir sūnų) leidžia pagrįstai manyti, kad jis išvadų dėl savo elgesio nepadarė, ankstesnis teistumas ir paskirta bausmė prevencinio poveikio neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, D. J. nusikalstamas veikas, kurios yra tyčinės, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už pažeidimus, padarytus apsvaigus nuo alkoholio. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pats nuteistasis, nors ir pripažino, kad naudojo smurtą prieš sugyventinę ir sūnų, savo elgesį bandė pateisinti, o tai leidžia manyti, kad nuteistasis kritiškai savo elgesio nevertina ir šiuo metu, dėl savo poelgio nesigaili. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. J. iš esmės charakterizuojamas neigiamai. Nuteistasis nedirba, linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno apibūdintas kaip mėgstantis išgerti, patriukšmauti ir pasmurtauti namų aplinkoje asmuo. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos tinkamai ir pagrįstai laikytos pagrindu skirti administracinio arešto bausmę, kuri, kolegijos įsitikinimu, šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nelaikytina aiškia per griežta ar neteisinga. Nuteistojo skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, nuosprendyje padarytų išvadų dėl bausmės rūšies nepaneigia, taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl švelnesnės bausmės rūšies – viešųjų darbų arba baudos – skyrimo. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius argumentus ir motyvus, kodėl skirtina būtent arešto bausmė ir su jais nesutiki skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad šeimą išlaiko D. J. sugyventinė R. T.. Ji taip pat duoda pinigų ir pačia nuteistajam. Nors nuteistasis ir tvirtina, kad prie šeimos išlaikymo prisideda pajamomis, gautomis iš pavienių darbų pas ūkininkus, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Paskyrus D. J. baudą, tai neigiamai paveiktų nuteistojo vaikų padėtį, kadangi šią baudą turėtų sumokėti R. T., iš kurios gaunamų pajamų užtikrinami vaikų poreikiai. Be to, kolegijos vertinimu, bausmės rūšis – bauda, taip pat ir viešųjų darbų bausmė, kuri BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta kaip švelniausia bausmės rūšis, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų nebuvimą, būtų aiškiai per švelni bausmė, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Pagrindo parinkti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, neduoda ir nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl šios bausmės vykdymo jo vaikai liks be priežiūros, sugyventinė turės atsisakyti darbo, kad galėtų rūpintis vaikais, o tai neigiamai paveiks ir šeimos materialinę padėtį. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistajam D. J. atliekant arešto bausmę, kuri, kaip teisingai posėdžio metu nurodė prokuroras, gali būti atliekama ir poilsio bei švenčių dienomis, vaikai liks be priežiūros, byloje nėra. Paties nuteistojo elgesys (smurtavimas artimųjų atžvilgiu, piktnaudžiavimas alkoholiu) leidžia jo skunde akcentuojamą rūpestį vaikais, jų gerove, laikyti deklaratyviu, o jo paaiškinimus vertinti kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį, o ne kaip nuoširdų rūpinimąsi. Kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, neturi pagrindo pripažinti, kad nuteistajam D. J. paskirta bausmė yra per griežta. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, įstatymo normas taikė tinkamai, bausmę individualizavo atsižvelgdamas tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes, tiek į nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą. Skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nelaikytini pakankamais pirmosios instancijos teismo nuosprendį keisti ir paskirtą bausmę švelninti.

Dėl kitų skundo argumentų.

Nuteistasis D. J. skunde teigia, kad nei vieno iš nukentėjusiųjų jis nesužalojo, tai patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados. Kolegija atkreipia dėmesį, kad D. J. kaltinimai buvo pareikšti dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui sūnui ir sugyventinei. Dėl šių nusikalstamų veikų jis ir buvo nuteistas. Nuteistasis nebuvo pripažintas kaltu dėl minėtų asmenų sužalojimo. Pats D. J. skunde neneigia, kad jo suduoti smūgiai galėjo nukentėjusiesiems sukelti fizinį skausmą, ši aplinkybė nustatyta ir jo minimose specialistų išvadose. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tiek už fizinio skausmo sukėlimą, tiek už nežymų sužalojimą, todėl nuteistojo skundo argumentas, kad jis nukentėjusiųjų nesužalojo, juridinės reikšmės veikų kvalifikavimui neturi ir jo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Nepagrįstu laikytinas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi jo neblaivumo įvykio dieną niekas nenustatinėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. neblaivumas buvo patikrintas 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. tą pačią dieną, kada padarytos nusikalstamos veikos. D. J. 14.13 val. nustatytas 2.32 promilių neblaivumas (b. l. 56). Be to, pats D. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pripažino buvęs neblaivus. Apklausiamas teismo posėdyje jis taip pat pripažino, kad buvo išgėręs alkoholio. Neneigė, kad tai galėjo įtakoti jo veiksmus – smurto panaudojimą (b. l. 123). Aplinkybę, kad D. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, yra linkęs smurtauti, patvirtino ir nukentėjusieji. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. J. neblaivumą pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su D. J. skundo teiginiais, kad nukentėjusiųjų Ž. J. ir R. T. parodymai yra neobjektyvūs, neatitinkantys tikrovės, sūnaus Ž. J. parodymai įtakoti jo motinos R. T.. Byloje tokių teiginių teisingumą patvirtinančių duomenų ar įrodymų nėra surinkta. Tokių duomenų, išskyrus savo subjektyvų vertinimą, skunde nenurodė ir nuteistasis. Netikėti nukentėjusiųjų paaiškinimais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl jų paaiškinimus pagrįstai pripažino vienu iš įrodymų, kuriais buvo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės. Dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje yra pasisakyta, nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas. Su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis kolegija sutinka, todėl nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja. Nuteistasis skunde nenurodė jokių naujų esminių šiai bylai faktinių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar teismo nebuvo įvertinti. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas galioti, o nuteistojo D. J. skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.