- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- I-1500-815/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant A. I., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo A. I. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. I. su 2013 m. spalio 29 d. skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nuo (duomenys neskelbtini). iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ėjo Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (duomenys neskelbtini) pareigas; pareiškėjo pareigybės lygis buvo A, pareigybės kategorija – 16.
Atsiliepimas
2. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą (b. l. 10–13).
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, <...> įgyvendinimo įstatymą (redakcijos Nr. XII-523), kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusių sumų išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio, nes tokį sprendimą priima įstatymų leidėjas. Atsakovas darbo užmokestį pareiškėjui mokėjo pagal tuo metu galiojančias teisės normas, todėl jokio pažeidimo nepadarė bei neturi teisės jam išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra įpareigota pateikti Seimui kompensavimo tvarką nustatančio įstatymo projektą.
II
Teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas A. I. prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelės, b. l. 14-15). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.