Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-03-17 nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2014-02-13 iki 2014-02-14. Priteista iš T. V. 1830,16 Eur Valstybinei ligonių kasai turėtų gydymo išlaidų ir 114,08 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui. Taip pat priteista iš T. V. nukentėjusiajam A. R. 579,24 Eur turtinės ir 5792,40 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. 2014 m. vasario 12 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Sudeikių sen., Utenos r., kieme sudavė vieną smūgį metaliniu žarstekliu A. R. į galvos sritį, taip dėl atviro įspaustinio kaukolės skliauto lūžimo padarė nukentėjusiajam A. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė apeliacinį skundą tenkinti, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti arba nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau neprieštaravo dėl BK 75 str. nuostatų taikymo nuteistajam.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju gynyba neturi tvirtos pozicijos dėl nuteistojo T. V. neteisėtų veiksmų vertinimo ir kvalifikavimo, nes iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas prašo pripažinti, kad jo ginamasis veikė BK 28 str. 3 d. numatytomis būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygomis, tačiau formuluoja prašymą jo ginamąjį pagal BK 135 str. 1 d. išteisinti, nors minimu pagrindu priėmus sprendimą išteinamasis nuosprendis nepriimamas, o baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 327 str. 1 p.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad būtent nuteistasis, suduodamas smūgį metaliniu žarstekliu nukentėjusiajam į galvos sritį, jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas nukentėjusiajam suduoto smūgio vietos klausimas, tvirtinama, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas nuteistojo namuose (virtuvėje), pastarajam ginantis nuo neteisėto įsibrovimo į jo būstą bei pavartoto fizinio smurto jo ir jo motinos atžvilgiu, o ne namo kieme, kaip skundžiamu nuosprendžiu nustatė apylinkės teismas. Apelianto nuomone, būtent ši aplinkybė šiuo atveju keičia nuteistojo veiksmų vertinimą (BK 28 str. 3 d.). Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad analogiškais argumentais nuteistojo veiksmų vertinimas buvo ginčijamas ir apylinkės teisme, taigi šie skundo argumentai nėra nauji ir atitinkamai apylinkės teismo yra išsamiai ištirti, išnagrinėti, įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje dėl jų motyvuotai pasisakyta.

Pagal BK 28 str. 1 d. nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau BK 28 str. 3 d. numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veiksmai, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Kolegija, dar kartą išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nustatytomis nagrinėjamos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, įskaitant ir veikos padarymo vietą, bei padarytomis išvadomis dėl nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis su liudytoja L. R. patys nekviesti atėjo į nuteistojo namus, kur kilo konfliktas, kurio metu tiek liudytoja, tiek ir nukentėjusysis nevengė pavartoti fizinio smurto prieš nuteistąjį bei jo motiną. Tačiau, pasak nukentėjusiojo, jis išsigandęs išbėgo iš nuteistojo namų, kai grumtynių su juo metu išgirdo nuteistąjį šaukiant „motin, paduok peilį“, po ko grįžo prie draugo R. V., kuris jį su L. R. buvo atvežęs iki nuteistojo namų, automobilio. Būdamas prie automobilio jis pritūpęs rūkė, kai pamatė prožektorių šviesas, nes buvo tamsu, išgirdo balsus ir po kelių sekundžių gavo smūgį į galvą, net nesuprato, kas ir su kuo jam trenkė, L. R. pasakė, kad smūgį jam sudavė nuteistasis. Taigi nukentėjusysis tvirtino, kad fizinis smurtas prieš jį buvo pavartotas tuo metu, kai jis jau buvo išėjęs iš nuteistojo namų ir kieme prie automobilio pritūpęs rūkė. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis A. R. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su T. V. metu. Taigi tiek apklausų, tiek ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu bei teisme nukentėjusysis nurodė tas pačias jo sužalojimo aplinkybes, įskaitant ir sužalojimo vietą, o visa tai patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio aplinkybes nurodė tiksliai ir išsamiai, todėl tokie jo parodymai ir elgesys nesudaro pagrindo abejoti jų tikrumu, juolab kad juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip liudytoja apklausta L. R. parodė, kad su nukentėjusiuoju nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir nuėjo iki nuteistojo namų, kur norėjo išsiaiškinti santykius su nuteistojo broliu A. V., kuris yra buvęs jos sugyventinis ir su kuriuo jie turi bendrą vaiką. Nuteistojo namuose kilo konfliktas, kurio metu ji pastūmė link jos ėjusią batu mosikuojančią nuteistojo motiną, po ko, ant jos (L. R.) šoko nuteistasis ir ją pastūmė, o tada iš prieangio išėjo nukentėjusysis, kuris susistumdė su nuteistuoju. Tuo metu nuteistasis T. V. pradėjo šaukti, kad jam paduotų peilį, todėl ji su A. R. išsigandę išbėgo iš nuteistojo namų į kiemą. Abu nuėjo prie automobilio ir prie jo laukė, kol ateis R. V.. Jai su nukentėjusiuoju prie automobilio rūkant – nukentėjusysis rūkė atsitūpęs, išgirdo balsus, pamatė prožektoriaus šviesas, prie jų atėjo nuteistasis su savo motina. Matė, kaip nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, kaip jai pasirodė, kirviu, po ko nubėgo. Tokie L. R. parodymai, taip pat priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso proceso metu buvo nuoseklūs, tokius parodymus liudytoja davė ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su nuteistuoju metu. Taigi liudytojos L. R. nurodyta nukentėjusiojo sužalojimo vieta – kieme, šalia automobilio, esmingai sutampa su nukentėjusiojo nurodyta vieta. Liudytojas R. V. taip pat parodė, kad lauke išgirdęs triukšmą, išėjo į kiemą ir pamatė šalia automobilio sužalotą nukentėjusįjį, L. R. jam pasakė, kad jį galimai kirviu sužalojo nuteistasis. Kaip liudytojas apklaustas I. B. irgi parodė, kad jis matė sužalotą nukentėjusįjį šalia automobilio po to, kai kilo kieme triukšmas. Kad nukentėjusysis buvo sužalotas buku briaunuotu (kirviu arba žarstekliu) įrankiu bei galėjo būti sužalotas tupėdamas, teisme patvirtino ir teismo medicinos ekspertas. Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų įrodymų, jie tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus, todėl apylinkės teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, įskaitant ir nusikaltimo padarymo vietą, nesivadovauti šiais įrodymais neturėjo jokio pagrindo. Įvertinęs aptartus įrodymus apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos L. R. nurodyta A. R. sužalojimo vieta sutampa su nukentėjusiojo nurodyta vieta bei su vieta, kur liudytojai I. B. ir R. V. pamatė sužalotą nukentėjusįjį – kieme, šalia automobilio. Be to, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas tinkamai įvertino ir tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir L. R. nurodė ir jiems nepalankias aplinkybes, t. y. tai, kad T. V. namuose buvo kilęs konfliktas ir jie abu kitų asmenų atžvilgiu nevengė vartoti fizinio smurto, kas rodo, jog jie išliko pakankamai objektyvūs dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl abejoti jų parodymų tikrumu nėra pagrindo. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja L. R. taip pat tvirtino, jog po smūgio į galvą sudavimo nukentėjusiajam iš karto ėmė bėgti kraujas. Tokie liudytojos parodymai sutampa su liudytojo R. V. parodymais, kad jis išbėgęs į kiemą pamatė nukentėjusįjį susiėmusį už galvos, nes jam bėgo kraujas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryta atvira galvos žaizda. Specialisto teisme duoti paaiškinimai apie žaizdos kraujavimo nukentėjusiajam aplinkybes neprieštarauja liudytojų L. R. ir R. V. parodymams. Byloje nėra duomenų, kad po smūgio sudavimo nukentėjusysis būtų aktyviai judėjęs. Priešingai, nukentėjusysis tvirtino, kad jis po smūgio sudavimo į galvą iš karto nugriuvo, ką patvirtina ir liudytojo I. B. parodymai, kad išgirdęs triukšmą kieme atsidarė automobilio dureles ir pamatė šalia automobilio gulintį nukentėjusįjį su praskelta galva. Tuo tarpu nuteistojo nurodytoje įvykio vietoje – virtuvėje, kur tariamai jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, ir apskritai jo namuose jokių kraujo žymių nefiksuota. Taigi visų pirmiau aptartų įrodymų analizė šiuo atveju neleidžia abejoti nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, t. y. tuo, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas būtent namo kieme. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir pirmiau aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne nuteistajam ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, o jau šiam pasibaigus ir praėjus kuriam laikui. Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad nukentėjusiajam su liudytoja L. R. išbėgus iš nuteistojo namų, būtinosios ginties momentas jau buvo pasibaigęs, nukentėjusysis jokios grėsmės nuteistajam nekėlė. Todėl nuteistojo veiksmai, kai jis po kurio laiko išėjęs į kiemą nukentėjusiajam metaliniu žarstekliu sudavė smūgį per galvą, tuo metu nesant nukentėjusiojo veiksmuose pavojingo kėsinimosi jo atžvilgiu, negali būti pripažinti atlikti jam veikiant būtinosios ginties sąlygomis ar atitinkantys būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygas. Taigi pagal nustatytas šios bylos aplinkybes apylinkės teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo nuteistojo atliktų veiksmų tyčinį pobūdį, atitinkantį BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl darytina išvada, kad nuteistasis T. V. dėl sunkaus A. R. sveikatos sutrikdymo nuteistas pagrįstai, keisti ar naikinti šią nuosprendžio dalį kolegija neturi jokio pagrindo.

Tinkamai kvalifikavęs nuteistojo T. V. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę. Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarė sunkų baigtą nusikaltimą tiesiogine tyčia), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neregistruotas darbo biržoje, pagal bylos medžiagą charakterizuojamas patenkinamai), ir nesant T. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota tinkama, yra teisinga, todėl nėra pagrindo jos keisti. Tačiau įsigaliojus BK 75 str. 1 d. pakeitimui (2015-03-19 įstatymo redakcija Nr. XII-1554) teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstytinas klausimas dėl T. V. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Pagal BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi pagal naująjį teisinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistojo T. V. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.

Nagrinėjamu atveju T. V. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta švelnesnė negu ketverių metų laisvės atėmimo bausmė (vieni metai laisvės atėmimo), todėl formalus pagrindas jam taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nusikalto pirmą kartą, jis anksčiau neteistas, byloje nėra duomenų, kad per daugiau kaip vienus metus nuo padaryto nusikaltimo jis būtų padaręs naujų nusikaltimų ar teisės pažeidimų. Nuteistasis yra vedęs, turi mažametį vaiką, 2014-07-03 pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad nusiskundimų dėl jo elgesio iš kaimynų iki aptariamo įvykio nebuvo gauta. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant BK 75 str. taikymo nuteistajam galimybes, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad esminę aplinkybę – smūgio metaliniu žarstekliu nukentėjusiajam sudavimą T. V. pripažino nuo pat pradžių, kas atitinkamai palengvino nusikalstamos veikos išaiškinimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į situaciją iki nukentėjusiajam sužalojimo padarymo – nukentėjusysis su liudytoja L. R., priešingai nei nuteistasis, abu būdami neblaivūs, gana vėlyvu metu (apie 22 val.) patys nekviesti atvyko į nuteistojo namus, kuriuose nevengė konflikto ir fizinio smurto pavartojimo. Taigi kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., padarymo aplinkybes, į nuteistojo asmenybę bei kitas pirmiau paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus jos atlikimo. Todėl nuteistajam taikytinas BK 75 str. (2015-03-19 redakcija) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas vieniems metams šešiems mėnesiams, paskiriant jam įpareigojimus, numatytus BK 75 str. 2 d. 8 p., 3 d. – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, kurie, kolegijos nuomone, ribos nuteistojo elgesį, sudarys prielaidas siekti BK 41 str. 2 d. nustatytų tikslų. Pažymėtina, kad BK 75 str. nuostatų taikymui neprieštaravo ir prokurorė. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015-03-17 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir 2 d. 8 p., 3 d., Utenos rajono apylinkės teismo 2015-03-17 nuosprendžiu T. V. paskirtos vienų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieniems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per metus nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos nukentėjusiajam A. R. atlyginti 579,24 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.