- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-504-230/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- A. J., Aleksandro A
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos, J. V.
- Trečiasis asmuo
- Egidijui Valiaugai
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-403-775/2009 pagal ieškovo Aleksandro A. J. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, J. V., trečiajam asmeniui Egidijui Valiaugai dėl įsakymo panaikinimo, žemės sklypo dalių nustatymo, susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A.A. J. patikslintu ieškiniu ( t.1, b.l. 114-118) prašė: 1) panaikinti 2008 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-9500 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (Kauno m.) dalių nustatymo“; 2) nustatyti bendrasavininkių žemės sklypo dalis ieškovui A.A. J. - 0,0809 ha, atsakovei J. V. – 0,0329 ha; 3) pripažinti negaliojančiu V. B. ir A. A. J. rašytinį susitarimą pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal kurį V. B. perka 477,12 kv.m sklypo dalį, o A. J. – 658,88 kv.m sklypo dalį. Ieškovas nurodė, kad jis ir J. V. yra 0,1138 ha namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, bendraturčiai. Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu buvo nustatytos šio žemės sklypo dalys bendraturčiams: A.A. J. - 0,0660 ha ir J. V. - 0,0478 ha. Ieškovui nuosavybės teise priklauso pastatai 8Glp, 9Ilp ir 58/100 dalys pastato lA2p, o atsakovei - pastatai 6Glp, 7I1 p ir 42/100 dalys pastato lA2p. Minėtas žemės sklypas iki 1940 m. nuosavybės teisėmis priklausė ieškovo tėvams, ieškovas kreipėsi dėl nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos iki šiol. Atsakovė J. V. kreipėsi į atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją, prašydama leisti įsigyti nuosavybės teise dalį namui priskirto naudojamo žemės sklypo. Kiekvienam bendraturčiui tenkančios žemės sklypo dalys buvo nustatytos pagal bendraturčiams priklausančias statinių dalis. Šis įsakymas yra neteisėtas ir pažeidžia ieškovo teises, nes 1959 m. birželio 19 d. Kauno m. liaudies teismo sprendimu atsakovės pirmtakams J. ir O. Č. buvo paskirta asmeniniam naudojimui 0,0196 ha žemės sklypo, kita dalis palikta ieškovo tėvams J. ir E. J. ir bendram naudojimui. Todėl ginčijamu įsakymu atsakovei J. V. nustatyta žemės sklypo dalis viršija jai priklausančią sklypo dalį. Ieškovo žemėnaudos teisė namų valdos sklype pagal 1959 m. teismo sprendimą yra didesnė, negu tenkanti pagal pastatų nuosavybės dalį. Atsakovė neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo nuosavybę jai perleidęs buvęs turto savininkas. Remdamasis minėtu teismo sprendimu ir atsižvelgdamas į bendrai naudojamą žemės sklypo dalį, ieškovas prašo nustatyti, kad jam priklauso 0,0809 ha, o atsakovei - 0,0329 ha namų valdos žemės sklypo dalys. Byloje pateiktas bendrasavininkų V. B. ir A.A. J. rašytinis susitarimas pirkti žemės sklypą, pagal kurį V. B. perka 477,12 kv.m, o A.A. J. perka 658,88 kv.m sklypo dalis, turi būti pripažintas negaliojančiu, nes ieškovas tokio susitarimo nėra sudaręs ir susitarime yra ne ieškovo parašas, todėl susitarime nėra išreikšta ieškovo valia.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiu rašytinį susitarimą, sudarytą tarp B. V. ir J. A.-Arūno, pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal kurį V. B. perka 477,12 kv.m sklypo dalį, o A.A. J. perka 658,88 kv.m sklypo dalį, kitus ieškovo reikalavimus atmetė, bylinėjimosi išlaidas paskirstė tokia tvarka: iš atsakovų J. V. ir Kauno apskrities viršininko administracijos ieškovui priteisė po 614,26 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo atsakovei J. V. priteisė 2667 Lt advokato pagalbai apmokėti, iš ieškovo priteisė 40 Lt, o iš kiekvieno atsakovo – po 10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad atsakovė J. V. pagal 1998 m. gegužės 4 d. mainų sutartį įgijusi iš V. B. 0,42 dalis dviejų aukštų mūrinio namo, garažą, ūkinį pastatą ir dalį kiemo įrengimų, tapo namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, bendraturte, kita namų valdos dalis priklauso ieškovui A.A. J.. Prie namų valdos suformuotas 0,1138 kv.m žemės sklypas. Tarp V. B. ir A.A. J. buvo pasirašytas susitarimas pirkti žemės sklypą, pagal kurį V. B. dalis sudarė 477,12 kv.m, o A.A. J. dalis - 658,88 kv.m. Kadangi ekspertizės aktu nustatyta, kad šį susitarimą pasirašė ne A.A. J., todėl teismas jį pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.80 str.), kaip prieštaraujantį CK 1.70 str. imperatyviems reikalavimams. Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu bendraturčiams sklypo dalys nustatytos, atsižvelgiant į jiems priklausančias pastatų dalis: ieškovui – 0,0660 ha, atsakovei – 0,0478 ha. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jam pagal 1959 m. birželio 19 d. teismo sprendimą turi būti paskirta didesnė žemės sklypo dalis ir nurodė, kad remtis šiuo teismo sprendimu nėra pagrindo. Visų pirma, 1959 metais nebuvo privačios žemės nuosavybės teisės, todėl šiuo teismo sprendimu negalėjo būti nustatytos sklypo dalys, juo buvo nustatyta tik naudojimosi žemės sklypu tvarka. Antra, šiuo sprendimu nustatyta ne viso žemės sklypo, o tik jo dalies naudojimosi tvarka, nes 196 kv.m sklypo dalis skiriama naudotis J. ir O. Č., tačiau nenurodyta, kokia dalimi naudosis E. ir J. J. ir kokia sklypo dalis išskirta bendram naudojimui, taip pat nepateiktas naudojimosi tvarkos nustatymo planas. Nagrinėjant bylą teisme abu bendraturčiai patvirtino, jog 1959 m. teismo sprendimu nustatytos naudojimosi tvarkos faktiškai nesilaikė, atsakovė ir trečias asmuo nurodė, jog visą laiką buvo naudojamasi žemės sklypu pagal A. J. ruoštą žemės sklypo pasidalinimo projektą (t.1, b.l. 77), kuris faktiškai atitiko turimas bendraturčių gyvenamojo namo dalis. Teismas taip pat atsižvelgė, kad atsakovė žemės nuomos mokestį moka už 0,0477 ha žemės sklypo dalį. Todėl teismas padarė išvadą, jog nuolatinė naudojimosi tvarka žemės sklypu tarp bendraturčių nebuvo nusistovėjusi, ji keitėsi, dėl to vyko teisminiai ginčai. Be to, 1959 m. teismo sprendimas nebuvo pateiktas tuometiniam RVIPP biurui, kad būtų privalomas vėliau šios valdos dalį įsigijusiam bedraturčiui. Teismas nurodė, kad nesant bendraturčių sudaryto susitarimo dėl žemės sklypo dalių dydžių, atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija teisėtai ir pagrįstai žemės sklypo dalis nustatė pagal bendraturčiams priklausančias gyvenamojo namo dalis, laikantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamos valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos. Todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo pripažinimo negaliojančiu ir išvestinį reikalavimą dėl bendraturčiams tenkančių žemės sklypo dalių nustatymo.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, panaikinant išvadą, kad 1959 m. teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau bendraturčiai neišreiškė valios jos laikytis. Apeliantas nurodo, kad teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl rašytinio susitarimo pirkti žemės sklypo dalį pripažinimo negaliojančiu, neteisingai taikė CPK normas dėl atsakovo sampratos. Ieškinys šiuo atveju pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti. Teismas nenurodė jokios teisės normos, kurią pažeidė Kauno apskrities viršininko administracija, dėl ko jai tektų atsakomybė pagal tokį ieškovo reikalavimą. Apskrities viršininko administracijai nėra surašyto susitarimo šalis ir nėra šį susitarimą tvirtinęs subjektas, todėl šiam asmeniui negalėjo kilti jokia atsakomybė. Nesant byloje tinkamo atsakovo dėl sudaryto susitarimo pripažinimo negaliojančiu, byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta. Tinkamo atsakovo neįtraukimas į bylą lėmė tai, kad buvo neatskleista šios bylos dalies esmė, dėl ko priimtas neteisingas sprendimas. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai priteisė iš Kauno apskrities viršininko administracijos 614,26 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 10 Lt valstybei. Bylinėjimosi išlaidos neteisingai paskirstytos ne tik dėl netinkamam atsakovui pareikšto reikalavimo, bet ir dėl to, kad patenkintas tik vienas iš keturių (o ne trijų, kaip nurodė teismas) ieškovo reikalavimų, t.y. pažeistas CPK 93 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Likusios sprendimo dalies apeliantas neginčija, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad 1959 m. birželio 19 d. teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau bendraturčiai neišreiškė valios jos laikytis. Ši teismo išvada priimta netinkamai įvertinus įrodymus. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad 1959 m. teismo sprendimu buvo nustatytos dalys, kuriomis namų valdos bendraturčiai ateityje naudosis. Kitam atsakovui ginčijant šiuos argumentus, buvo pateikti du žemės sklypo pasidalijimo projektai, kurių vienas ruoštas pagal vieno bendrasavininkio projektą, kitas – pagal kito. Abu projektai neturi esminių skirtumų. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad kokia nors naudojimosi žemės sklypu tvarka būtų įregistruota nekilnojamojo turto registre. Pats 1959 m. teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip dokumentas, nustatantis viso žemės sklypo naudojimosi tvarką, nes juo nustatyta tik vieno iš bendratučių asmeninio naudojimo dalis, bet nėra nurodyta kito bendraturčio asmeninio naudojimo dalis, nenurodyta statiniais užstatyta dalis ir dalis, kuria abu bendraturčiai naudosis bendrai.
Atsiliepimas
Ieškovas A.A. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai įvertino rašysenos ekspertizės išvadą ir pagrįstai rašytinį bendrasavininkų susitarimą pirkti žemės sklypą pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip prieštaraujantį CK 1.70 straipsnio imperatyviems reikalavimams. Apelianto argumentai dėl Kauno apskrities viršininko administracijos procesinės atsakovo padėties ir priteistų bylinėjimosi išlaidų nepagrįsti. Kauno apskrities viršininko administracija, nebūdama ginčijamo susitarimo šalimi, buvo tinkamas atsakovas sprendžiant šio susitarimo galiojimo klausimą. Bendrasavininkų susitarimas pirkti žemės sklypą sukelia teisines pasekmes net tik susitarimo šalims, bet ir apskrities viršininko administracijai. Bendraturčių prašymai dėl žemės įsigijimo pateikti 1992 m. Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą dėl parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydžio, privalėjo atsižvelgti į šalių susitarimą. Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimuose į ieškinį ir parengiamajame teismo posėdyje, atsikirsdama į ieškovo reikalavimus panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymą, teigė, kad remsis bendrasavininkių susitarimu pirkti žemės sklypą. Todėl ieškovas buvo priverstas reikšti reikalavimą pripažinti susitarimą negaliojančiu. Be to, atsakovas nurodė, kad ginčijamas susitarimas sukėlė ir kitas teisines pasekmes: V. B. yra sumokėjęs pinigus už perkamą 477 kv.m žemės sklypą, o atsakovei J. V. įmokėtos įmokos perleistos notarine sutartimi. Teismas, pripažindamas ginčijamą susitarimą negaliojančiu, tinkamai nustatė atsakovą. Atsakovo argumentai dėl bylos nutraukimo nepagrįsti. Ieškovas pats pasirenka, kuriam atsakovui reikšti reikalavimus. Teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti atsakovo ar atsisakyti nagrinėti ieškovo reikalavimą, tačiau turi pareigą šalims išaiškinti teisę teikti motyvuotą prašymą dėl netinkamos šalies pakeitimo. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų nustatęs, jog ieškovo nurodyti atsakovai netinkami, apeliantas pirmosios instancijos teisme taip pat nekėlė klausimo, kad jis yra netinkamas atsakovas, tokios abejonės atsakovui kilo tik teikiant apeliacinį skundą. Pareiškus ieškinį netinkamam asmeniui, ieškinys atmetamas, o ne byla nutraukiama. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes teismas sprendė tris, o ne keturis ieškovo pareikštus reikalavimus. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas dėl teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados, jog 1959 m. teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau bendraturčiai neišreiškė valios jos laikytis. Ši išvada yra teisėta ir pagrįsta tinkamai įvertinus bylos įrodymus, todėl keisti sprendimo motyvuojamąją dalį nėra pagrindo.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.
Atsakovas paduotu apeliaciniu skundu neigia savo, kaip atsakovo, procesinę padėtį ieškovo reikalavimo pripažinti bendraturčių susitarimą pirkti žemės sklypą negaliojančiu dalyje, kadangi tai sukėlė jam teisines pasekmes, o būtent patenkinus nurodytą ieškovo reikalavimą iš atsakovo ieškovui buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Sprendžiant atsakovo, kaip proceso šalies, tinkamumo klausimą, būtina nustatyti, ar jis yra ginčijamo materialinio santykio dalyvis ir dėl to turi pareiga atsakyti. Ieškovas pradiniu ieškiniu (t.1, 30-32) reiškė tik vieną reikalavimą - panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymą, kuriuo buvo nustatytos bendraturčių - ieškovo A.A. J. ir atsakovės J. V. - valdomo žemės sklypo dalys. Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimais į ieškinį (t.1,b.l. 58-59, 140-141), taip pat parengiamajame teismo posėdyje (t.1, b.l. 148-151) savo atsikirtimus į ieškovo pareikštus reikalavimus grindė ankstesnio bendraturčio V. B. (kurio teises perėmė J. V.) ir A.A. J. susitarimu, kuriuo nurodyti asmenys susitarė, kad V. B. perka 477,12 kv.m sklypo dalį, o A.A. J. – 658,88 kv.m sklypo dalį. Kauno apskrities viršininko administracijos atstovas ir teismo posėdyje tvirtino, kad priimant įsakymą buvo atsižvelgta į byloje ginčytą bendraturčių susitarimą (t.2, b.l. 6-7). Dėl tokių atsakovo procesinių veiksmų ieškovas buvo priverstas ginčyti šį susitarimą, kadangi jis jo nebuvo pasirašęs. Šią aplinkybę ieškovas byloje įrodė, todėl buvo patenkintas patikslino ieškinio (t.1, b.l. 114-118) reikalavimas dėl nurodyto susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Be to, susitarimas buvo sukėlęs teisines pasekmes, kadangi V. B. jau buvo sumokėjęs įmokas už 477 kv.m žemės sklypą, kurios atsakovei J. V. buvo perleistos sutartimi (t.1, b.l. 66) ir tuo Kauno apskrities viršininko administracija taip pat grindė savo atsikirtimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, nustatydama bendraturčiams žemės sklypo dalis, vadovavosi V. B. ir A.A. J. susitarimu, todėl pastarajam ginčijant šį susitarimą Kauno apskrities viršininko administracija buvo tinkamas atsakovas. Tiek ginčijant Kauno apskrities viršininko įsakymą, tiek ginčijant bendraturčių susitarimą, žemės sklypo bendraturčius ir Kauno apskrities viršininko administraciją faktiškai sieja tas pats materialinis teisinis santykis - bendratučių žemės sklypo dalių nustatymas ir dėl to kilęs ginčas. Todėl patenkinus ieškovo reikalavimą dėl bendraturčių susitarimo pripažinimo negaliojančiu, pagrįstai ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš abiejų atsakovų – bendraturtės J. V. ir Kauno apskrities viršininko administracijos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog ieškinį patenkinus iš dalies, paskirstant tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, proporcingumo principas, numatytas CPK 93 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pažeistas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad buvo atmesti 2 ieškovo reikalavimai, o patenkintas - vienas. Nors ieškovas paskutiniu patikslintu ieškiniu (t.1, b.l. 114-118) buvo pareiškęs 4 savarankiškus reikalavimus, tačiau byla reikalavimo nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką dalyje buvo išskirta į atskirą bylą (t.1, b.l. 152). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė tik į 3 šioje byloje nagrinėtus reikalavimus ir patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas nustatė nuo šios nagrinėtų reikalavimų visumos.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje sprendimo dalyje padarytą išvadą, kad 1959 m. birželio 19 d. teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau bendraturčiai neišreiškė valios jos laikytis. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje apimtyje neteisingai įvertino įrodymus. Iš tikrųjų 1959 m. birželio 19 d. teismo sprendimu (t.1, b.l. 48) buvo nustatyta tam tikra žemės sklypo naudojimosi tvarka, t.y. Č.Čepaičiui ir O. Č. buvo išskirta tam tikra konkreti sklypo dalis, paliekant neapibrėžtas sklypo dalis J. J. ir E. J. naudojimui bei bendram naudojimui. Pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto nurodytas aplinkybes, kad nurodytu teismo sprendimu nebuvo nustatytos kito bendraturčio naudojamo žemės sklypo ir bendro naudojimo sklypo dalys, todėl nurodytą teismo sprendimą nelaikė pagrindu nustatant bendraturčių žemės sklypo dalis. Teismas, priimdamas sprendimą, taip pat atsižvelgė ir į atsakovo skunde nurodytą aplinkybę, kad 1959 m. birželio 19 d. sprendimas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, t.y. tinkamai išviešintas, dėl ko būtų privalomas vėliau valdos dalį įgijusiam bendraturčiui. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 1959 m. birželio 19 d. sprendimo yra pilnai pagrįstos ir iš esmės neprieštarauja atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms. Todėl nėra pagrindo pakeisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytų išvadų.
Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui, remiantis CPK 98 straipsnio 3 dalimi, priteistinos jo turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t.2, b.l. 28).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Kauno apskrities viršininko administracijos (į.k. 188601998) ieškovui Aleksandrui A. J. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.