- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- I-3965-423/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01468-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- E. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
nedalyvaujant pareiškėjui E. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. Ž. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atskirais laikotarpiais nuo 2015-03-01 iki 2015-06-30 buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kurioje laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, kadangi visą kameros plotą užėmė inventorius, laisvos vietos beveik nebuvo, todėl nebuvo galima pajudėti, teko tik sėdėti arba gulėti. Kamerose langų stiklai išdaužyti, kamerose šalta, drėgna, veisėsi pelėsis. Valgyti tekdavo sėdint lovoje, kadangi stalas buvo mažas, prie jo susėsti visi kameroje esantys asmenys negalėjo. Minkštasis inventorius buvo išduodamas nešvarus. Tualetuose nebuvo oro šalinimo sistemos, jis neatitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dušu buvo galima pasinaudoti 1 kartą per savaitę, tačiau į dušo patalpas buvo vedama keli žmonės, teko praustis ir su homoseksualiu asmeniu. Esant areštinėje artimieji negalėjo perduoti jam maisto produktų, jam buvo draudžiama apsipirkti, todėl pablogėjo imunitetas, nukrito svoris, jautė alkį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, buvo žalojama sveikata. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 29-41) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsakovas sutinka, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ne visą laiką pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta ploto norma, tačiau ji buvo pažeista nežymiai ir tai nėra reikšminga žalos atlyginimui. Lietuvos higienos normoje Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikta minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės) 80 punktas nustatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios LR Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Marijampolės apskrities VPK areštinėje gyvenimo, buities, sanitarinės sąlygos atitiko Sveikatos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatas. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas visus teisės aktų reikalavimus atitinkančioje areštinėje, per visą jo buvimo Marijampolės apskrities VPK areštinėje laiką dėl savo pažeistų teisių ar blogų laikymo sąlygų nesikreipė. Jokios žalos LR CK 6.250 str. prasme, kuri teismo galėtų būti įvertinta pinigais, nepatyrė. Prašė skundą atmesti.
Į teismo posėdį pareiškėjas, atsakovo atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Skundas netenkinamas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Marijampolės apskrities VPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2015-03-01 iki 2015-06-30, kai buvo kalinamas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Šalies argumentai
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo, remdamasis argumentais, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes trūko gyvenamojo ploto, nesuteikta galimybė tinkamai naudotis dušu, gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, drėgna, blogas kvapas, patalpos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.
Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia per mažu gyvenamojo ploto suteikimu. Taisyklių 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 36-38, 57-58) matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apskrities VPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2015-03-01 iki 2015-03-05 kameroje Nr. 9, kurios plotas 6,14 kv. m., kameroje buvo 2 asmenys, kiekvienam teko po 3,07 kv. m. ploto; nuo 2015-03-05 iki 2015-03-12 kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m., kameroje buvo 5 asmenys, kiekvienam teko po 3,72 kv. m. ploto; nuo 2015-03-26 iki 2015-04-09 kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., kameroje daugiausiai buvo 5 asmenys, kiekvienam teko po 3,69 kv. m. ploto; 2015-05-28 iki 2015-06-04 kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,70 kv. m., kameroje buvo 2 asmenys, kiekvienam teko po 4,35 kv. m. ploto. Apibendrinus nustatyta, jog ginčo laikotarpiu atitinkamai trūko: 1,93 kv.m. (5 paras), 1,28 kv.m. (8 paras), 1,31 kv.m. (15 parų), 0,65 kv. m. (8 paras).
Byloje pateikti objektyvūs ir neginčijami duomenys (fotonuotraukos, Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015-02-03 patikrinimo aktas Nr. PT-10, 2015-01-27 patikrinimo aktas Nr. PT-6 (b.l. 43-50, 65-67)) paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Marijampolės apskrities VPK areštinėje esančių sąlygų neatitikimo nustatytiems teisės aktais reikalavimams. Iš paminėtų duomenų matyti, kad areštinėje laikomi asmenys tik apgyvendinimui skirtose kamerose (atitinka HN 37:2009 V sk. 18 p.), apgyvendinimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120 -130 cm aukščio pertvaromis, sanitarinį mazgą sudaro unitazas, praustuvė (atitinka HN 37:2009 V sk. 20 p.). Policijos areštinėje gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai (atitinka HN 37:2009 V sk. 21 p.), areštinėje nėra graužikų bei buitinių parazitų (atitinka HN 37:2009 VII sk. 53 p.). Į areštinę patekę asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais (atitinka HN 37:2009 VII sk. 56 p.). Asmenims, laikomiems areštinėje, suteikiamos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę (atitinka HN 37:2009 VII sk. 60 p.). Marijampolės apskrities VPK sudaręs sutartį Nr. 64-ST2-48 su UAB „Waveland“ dėl skalbimo paslaugų teikimo, su UAB Dezinfa“ – dėl vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo areštinės patalpose (2011-11-02 Nr. KN-P-2011/233 (b.l. 60-64). Iš pateiktų duomenų matyti, kad Marijampolės apskrities VPK areštinėje Lietuvos higienos normų pažeidimų nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog esant areštinėje artimieji negalėjo perduoti jam maisto produktų, jam buvo draudžiama apsipirkti, dėl to jis jautė alkį, nusilpo imunitetas. Higienos normos 8 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 punktas nustato, jog policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014-05-19 tarp UAB „Niklita“ ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis Nr. 64-IL-2770 (b.l. 83-86) dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Sutarties šalis - UAB „Niklita“ įsipareigojo, kad teikiamų paslaugų kokybė atitinka Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (Sutarties 1.1p., 1.2p.). Minėtos sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100" Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo". Sutarties 2.6 punktu paslaugų teikėjas įsipareigojo, kad tiekiamas maistas turi atitikti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2055 „Maisto higiena" ir kitų teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad minėtos sutarties sąlygos ar Higienos normų reikalavimai dėl maisto kokybės ar kiekio būtų pažeisti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo tik nuteistojo statusą. Pagal Taisyklių nuostatas teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo skundo motyvai dėl maitinimosi bei daiktų perdavimo tvarkos pažeidimų yra nepagrįsti.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad Marijampolės apskrities VPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Administracinėje byloje nustačius, kad Marijampolės apskrities VPK areštinė neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytų asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygų, t. y. 36 paras pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose trūko teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos, yra pagrindas konstatuoti, jog Marijampolės apskrities VPK areštinė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygas.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje taip pat nenustatyta, jog Marijampolės apskrities VPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tai įvertinęs teismas sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina minėti byloje esantys duomenys, kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti.
Teismas taip pat pažymi, nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės apskrities VPK areštinėje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo E. Ž. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.