- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-14
- Bylos Nr.
- eI-2232-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00856-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- I. Š., A. Š.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Š. ir A. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 10K-4476 „Dėl prašymo leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą I. S. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai su Migracijos departamento Sprendimu nesutinka, nes I. S. gimė 2017 m. rugsėjo 1 d. Naujojo Džersio valstijoje, ten gavo ir priėmė Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) pilietybę. Jai suteiktas JAV piliečio pasas, išduota JAV socialinio draudimo kortelė. Taigi, I. S. de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) yra JAV pilietė, nors pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pareiškėjų nuomone, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, jų dukra yra lietuvių kilmės asmuo, nėra Lietuvos Respublikos pilietė, kadangi pasirinko būti kitos valstybės piliete. Tai reiškia, kad nors Lietuvos Respublika ir laiko I. S. lietuvių kilmės asmeniu, tačiau tai nesukuria kitos valstybės pilietei jokių prievolių Lietuvos Respublikai.
Šalies argumentai
Pareiškėjų teigimu, I. S. laikytina kitos valstybės piliete, todėl tam, kad ji galėtų teisėtai būti Lietuvoje, ji turi turėti atitinkamą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Šiuo pagrindu leidimas laikinai gyventi išduodamas Įstatymo 26 straipsnio nustatyta tvarka, kuriame nėra nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas užsieniečiui, kuris pagal Pilietybės įstatymą yra lietuvių kilmės asmuo. Priešingai, Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo, netaikomos šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos.
Pareiškėjai nesutinka su atsakovo Sprendime nurodytu teiginiu, kad tėvai, jeigu nenori, kad vaikas turėtų Lietuvos Respublikos pilietybę, turėtų kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo savo dukrai I. S., nes, pirma, I. S. nepriėmė Lietuvos Respublikos pilietybės, jai nėra išduotas piliečio pasas, todėl ji negali atsisakyti (tuo labiau pareikšti atsisakymo tėvai) to, ko nepriėmė, antra, jeigu Lietuva I. S. laiko savo piliete – tai Lietuvos Respublikos teisė, tačiau ši teisė nesukuria ir negali sukurti jokių prievolių I. S., kuri yra kitos valstybės pilietė (b. l. 4–7).
Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti. Pažymėtina, kad šalims neprieštaraujant į procesą kaip pareiškėjas buvo įtrauktas I. S. tėvas A. Š. (2018 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26–28).
Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad abu I. S. tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, I. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečiai privalo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėse įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 32 dalį, užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Pagal Įstatymo 25 straipsnį, leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiams. Kadangi pareiškėjų dukra I. S. gimė JAV ir gimdama įgijo JAV ir Lietuvos Respublikos pilietybes, leidimas laikinai gyventi pareiškėjų dukteriai galėtų būti išduotas, jeigu ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės jos atsisakius. Jeigu pareiškėja nenori, kad vaikas turėtų Lietuvos Respublikos pilietybę, turėtų kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo savo dukrai I. S. ir pateikti nustatytos formos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, taip pat dokumentus, nurodytus Pilietybės įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje.
Atsakovo nuomone, jis ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai negali pateikti prašymo ir dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jų nepilnametei dukteriai pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi pareiškėjų dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gali kreiptis dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso ar asmens tapatybės kortelės išdavimo. Taigi, leidimas laikinai gyventi pareiškėjų dukteriai galėtų būti išduotas, jeigu ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės jos atsisakiusi (b. l. 26–28).
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 10K-4476 „Dėl prašymo leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja I. Š. 2018 m. vasario 1 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai Lietuvos Respublikoje jos nepilnametei dukteriai I. S.. Prašymą grindė tuo, kad abu I. S. tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o I. S. yra JAV pilietė, kuriai išduotas JAV pasas, gimimo liudijimas ir JAV socialinio draudimo kortelė. Be kita ko, nurodė, kad abu tėvai šiuo metu nereiškia jokios valios vaikui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, o prašo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje (b. l. 31–32).
Migracijos departamentas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (15/4- 2) 10K-4476 informavo pareiškėją, kad ji negali pateikti prašymo ir dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dukrai (Lietuvos Respublikos pilietei), taip pat paaiškino Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo tvarką (b. l. 29–30).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytų vaikų Lietuvos Respublikos pilietybė įrašoma į vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą registruojant vaiko gimimą. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas.
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri įrašoma į vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą registruojant vaiko gimimą, neatsižvelgiant į tai, ar jis gimė Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Jei vaikas gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę, tai jis gali būti ne tik kitos valstybės pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietis. Šiuo atveju teisinis reglamentavimas nenustato prievolės išreikšti valią dėl pilietybės.
Įvertinus tai, kad abu I. S. tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatomis, darytina išvada, kad I. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos piliečiai privalo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėse įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus. Šie užsienio valstybėje įregistruoti ar patvirtinti civilinės būklės aktai įtraukiami į apskaitą Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių nustatyta tvarka. Pagal Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 „Dėl civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumentų formų patvirtinimo“, 49.1 papunktį, civilinės metrikacijos įstaiga įtraukia į apskaitą užsienio valstybėje įregistruotą vaiko, kurio abu ar vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimimą.
Pažymėtina, kad Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyviai nustato Lietuvos Respublikos piliečiams pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėse įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta tvarka dėl Lietuvos Respublikos piliečių, gimusių ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, registracijos, I. S. tėvai arba vienas iš tėvų turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą nustatyta tvarka ir įregistruoti vaiko gimimą.
Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Įstatymo 25 straipsnis reglamentuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygas užsieniečiams.
Įvertinus nagrinėjamo ginčo faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjai negali pateikti prašymo ir dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jų nepilnametei dukteriai pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai), nes pareiškėjų dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gali kreiptis dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso ar asmens tapatybės kortelės išdavimo. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas nustato ne tik tam tikras sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama, bet sureglamentuoja aiškiai ir nedviprasmiškai teisinius santykius tarp valstybės ir asmens, kuris gimė ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjų dukrai galėtų būti išduotas tik tuo atveju, jeigu ji netektų Lietuvos Respublikos pilietybės jos atsisakiusi.
Pareiškėjai tiek skunde, tiek teismo posėdyje akcentavo, kad nereiškia valios vaikui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 14 straipsnyje nėra nustatyta, kad vaikas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, kai vaiko tėvai pateikia prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tėvų valią.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas.
Pažymėtina, kad kiti pareiškėjų skunde išdėstyti argumentai dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų papildomai nenagrinės.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (15/4-2) 10K-4476 „Dėl prašymo leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjai taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą I. S. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų I. Š. ir A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.