Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-18 · Administracinė byla Nr. I-1037-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-18
Bylos Nr.
I-1037-142/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
I. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1037-142/2017
Proc. Nr. 3-61-3-03610-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

I. P. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki kreipimosi į teismą dienos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Teigia, kad vienos valandos ar dviejų valandų pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Nurodo, kad tai reglamentuojama Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje. Dėl šių aplinkybių jis negalėjo pasimankštinti, pabėgioti ir gauti natūralaus apšvietimo, jis patyrė dvasines skriaudas ir kančias, pažeminimą, kankinimą, nelygybę prieš kitus nuteistuosius, kurie atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir į lauką gali išeiti be apribojimų.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 30, 33).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–12). Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nereglamentuoja pasivaikščiojimų trukmės laisvės atėmimo vietose, o nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Pasivaikščiojimų tvarka Lukiškių TI-K yra nustatoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Paaiškina, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmė būdamas priskirtas drausmės grupei, yra perkeltas į kamerų tipo patalpas 5 mėnesiams. Teigia, kad galiojantys teisės aktai nustato, jog drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems kasdien leidžiama pasivaikščioti kas valandą. Nurodo, kad galiojančių teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Nurodo pasivaikščiojimo kiemelių išdėstymą Lukiškių TI-K ir pažymi, kad Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo skundų ar prašymų. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 28).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1–2 val. per parą. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui bei pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas skunde remiasi Konvencijos 3 straipsniu, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Minėtas straipsnis nereglamentuoja pasivaikščiojimų trukmės laisvės atėmimo vietose, todėl sutiktina su atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais argumentais, kad Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

Teismas pažymi, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko būdamas priskirtas drausmės grupei. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016-08-01 nutarimu Nr. NN-84, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 ir 143 str., buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 5 mėnesiams (b. l. 10, 14). BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde neneigė, kad jam buvo užtikrinamas bent 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore. Galiojantys teisės aktai ilgesnių pasivaikščiojimo laikų nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė