Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-528-544/2009

T. R. Dambrauskaitė Procesinio sprendimo kategorija:21.4.1.1; 21.6; 22.4;24.2; 30.2;30.5;45.6;99.1.1;102.2;114.11; 121.18;

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 07 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko R. J., kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant ieškovui V. A., jo atstovui advokatui Rolandui Vaitekūnui, atsakovei A. P. B., jos atstovui advokatui S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-224-589-09 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovams A. P. B., Panevėžio apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Panevėžio rajono 1-ojo notarų biuro notarei Aldonai Šarmavičienei, dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, perdavimo-priėmimo akto, Panevėžio apskrities viršininko įsakymų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2008-05-22 priėmė sprendimą, kuriuo Panevėžio AVA įpareigojo per 4 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos įregistruoti Panevėžio apskrities viršininko patikėjimo teise atsakovės valdomą namų valdos žemės sklypą Senamiesčio km. Panevėžio rajone Bernatonių k. v. nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su atsakove jos namų valdos žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Minėtame sprendime konstatuota, kad šalys pagal įstatymą pretendavo tapti ginčo sklypo savininkais. Atsakovė prašymą šiam sklypui pirkti padavė 1994 metais ir 1994-12-01 už privatizuojamą žemės sklypą įmokėjo 67,75 Lt valstybės vienkartinių išmokų. Panevėžio rajono valdyba minėtu 1999-05-19 sprendimu Nr. 195v pritarė 3958 kv. m. ploto sklypo riboms prie tik atsakovės vardu tuo metu nuosavybės teise registruoto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. 2004-09-15 buvo patvirtintas privatizuojamo žemės sklypo planas. Teismas sprendime nustatė, kad 2004-10-15 Panevėžio apskrities viršininko įsakymas Nr. Ž-3697 įregistruoti minėtą sklypą Nekilnojamojo turto registre ir jį parduoti atsakovei liko neįvykdytas tik dėl Panevėžio AVA kaltės bei kad ši nuo 2004 metų. nesprendė atsakovės, o nuo 2007-11 mėn. - ir ieškovo prašymų sudaryti namų valdos 0,3958 ha dydžio žemės sklypo Senamiesčio km Panevėžio rajono pirkimo-pardavimo sutartį tik dėl to, kad neištaisė jau suformuoto žemės sklypo trūkumų, nurodytų VĮ „Registrų centras“ 2004-10-25 sprendime. Taip pat teismas nurodė, kad šalims pasidalinus santuokoje įgytą turtą (namą su priklausiniais), V. A. turi teisę į šio sklypo dalį pagal CK 6.394 str. reikalavimus.

2008-08-29 tarp Panevėžio AVA ir atsakovės buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovei buvo parduotas ir tos pačios dienos aktu perduotas 0,3958 ha žemės sklypas Panevėžio rajone Senamiesčio kaime (b. l. 17-18). Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 2 str. 14 p., 10 str. 1 d., 5 d. 1 p., 7 d., LRV 2004-11-17 nutarimu Nr. 1442 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2 .1 p, jų 3 d. 6 d., sprendė, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis turi būti nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio ar įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-02-21 nutartimi patvirtino taikos sutartį, pagal kurią atsakovei teko 5310/10000 dalys, o ieškovui V. A. - 4690/10000 dalys gyvenamojo namo Panevėžio r. sav. Senamiesčio k., unikalus numeris 6696-1003-4013, su priklausiniais bei nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais tvarka (civilinė byla Nr. 2-82-198/07, 3 t., b. l. 19-21). Kadangi šalys pasidalino bendrosios jungtinės dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, teismo nuomone, Panevėžio apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus aktus, turėjo vadovautis Žemės įstatymo, Žemės reformos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-17 nutarimo Nr. 1442 nuostatomis, atsižvelgti į tai, kad gyvenamasis namas priklauso dviems savininkams ir atitinkamai pagal jiems priklausančias ir naudojamas gyvenamojo namo su priklausiniais dalis spręsti žemės sklypo pardavimo klausimus. Teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovų pozicija, jog, priimdami ginčijamus sprendimus, vykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, nes minėtu teismo sprendimu Panevėžio apskrities viršininkas buvo įpareigotas sudaryti josnaudojamo valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį atsakove, tačiau nebuvo įpareigojo nesivadovauti įstatymais. Nuo 1994 metų iki valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo pasikeitė faktinė situacija, nes gyvenamojo namo su priklausiniais savininkais tapo abi šalys. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog žemės sklypas priklauso tik jai, nes ieškovas yra davęs sutikimą įgyti žemės sklypą jos vardu. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. 2-82-198/07 duomenų, šalys gyvenamąją namą su priklausiniais nusipirko 1992-01-15 bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 122 str. 1 d. (šiuo metu CK 4.75 str. 1 d.), bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių (bendraturčių) sutarimu, todėl šiomis nuostatomis reikia vadovautis nustatant ir įgyvendinant bendraturčių teises ir į žemės sklypą, kurį namo bendraturčiai valdo nuomos sutarties pagrindu ar kitaip faktiškai juo naudojasi. Teismas nurodė, kad vykdant žemės reformą, valstybei priklausiusius namo savininkų (bendraturčių) nuomojamus (naudojamus) žemės sklypus buvo leista išsipirkti privačion nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą ir šiam įstatymui įgyvendinti priimti poįstatyminių aktų reikalavimus (LRV nutarimai: 1992-02-07 Nr. 89 (galiojo iki 1993-07-29), 1993-07-21 Nr. 550 (galiojo iki 1995-07-22), 1995-07-17 Nr. 987, 1999-03-09 Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio veiklai“, 2004-11-17Nr. 1442). Minėtuose nutarimuose ginčijamų aktų priėmimo dienai buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams: privačių namų savininkams (bendrasavininkiams), t. y. kiekvienas namo dalies bendrasavininkis galėjo pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį, atitinkančią jo dalį bendrojoje nuosavybėje. Panevėžio apskrities viršininkas, parduodamas žemės sklypą tik atsakovei. pažeidė Žemės reformos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų Nr. 550 ir 260 nutarimų nuostatas, numačiusias bendraturčio teisę įsigyti atitinkamą žemės sklypo dalį privačion nuosavybėn. Kadangi ieškovas turėjo teisę įgyti valstybinės žemės sklypą privačion nuosavybėn, tai atsakovė apie tai turėjo pranešti Panevėžio AVA, kuriai ir pačiai po Panevėžio apygardos teismo sprendimo priėmimo bei po ieškovo kreipimosi dėl valstybinės žemės dalies jam pardavimo apie šią aplinkybę turėjo būti žinoma. Todėl teismas sprendė, jog 2008-08-27 Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. Ž-3708 1.2 papunkčio dalis, 2008-08-29 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir perdavimo-priėmimo aktas, kurių pagrindu buvo parduotas 0,3958 ha žemės sklypas prieštarauja aukščiau nurodytoms įstatymo normoms. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei priklauso 5310/10000 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais ir ji turi teisę išsipirkti žemės sklypo dalį, teismas sprendė dėl dalies ginčijamų įsakymo, sutarties ir akto pripažinimo negaliojančiu. CK 1.96 straipsnio nuostatos numato, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies. Teismas įvertino aplinkybę, kad, patenkinus ieškinį visiškai, būtų privaloma taikyti restituciją pagal CK 6.145 str. 1 d. reikalavimus. Tačiau atsakovė už perkamą žemės sklypą yra sumokėjusi valstybės vienkartinės išmokomis, tai ji, norėdama vėl išpirkti dalį jai priklausančio žemės sklypo dalį, atsidurtų blogesnėje padėtyje, nes ji negalėtų mokėti už žemę tuo pačiu būdu, ir minėtos vienkartinės išmokos jai negali būti grąžintos, nes nebegalioja. Be to, restitucijos taikymas reikštų žemės sklypo reprivatizavimą. Kadangi už ginčo dalyką buvo sumokėta privačiomis lėšomis, valstybinės žemės sklypas sandorio pagrindu parduotas privačion nuosavybėn, tai teismas nutarė, jog šiuo atveju restitucijai netaikytina, visos ginčo sklypas paliktas kaip privačios nuosavybės objektas. Ieškovo pažeista teisė apgintina jam pripažįstant nuosavybės teisė į 0,3958 ha dalį žemės sklypo. Kadangi atsakovė yra sumokėjusi už visą ginčo žemės sklypą, tai atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovo atitinkamos kompensacijos, kurios dydžio ir jos mokėjimo klausimus asmenys turi teisę išspręsti taikiai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-1238/2001). Todėl ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir pripažinta, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, priėmimo-perdavimo aktas ir įsakymas negalioja dalyje dėl 4690/10000 žemės sklypo, kurį turėjo teisę įgyti ieškovas (CK 1.78 str., 1.80 str., 1.96 str.).

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-07-17 sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).Pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais ir visų jų išsamiai nekartoja. Darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas pažeidė CPK 327 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir liko nenustatytos esminių faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Ištyręs byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2008-05-22 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimu, kuris turi šalims prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.), Panevėžio AVA buvo įpareigota per 4 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos įregistruoti jos patikėjimo teise atsakovės valdomą namų valdos žemės sklypą Senamiesčio km. Panevėžio rajone Bernatonių k. v. nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su A.P. B. jos namų valdos žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Šiame sprendimu taip pat konstatuotos aplinkybės, kad atsakovė 1994 metais padavė prašymą privatizuoti žemės sklypą ir už jį 1994-12-01 sumokėjo 67,75 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis (civilinė byla Nr. 2-4870-739-07 – b. l. 63, 94), kad Panevėžio rajono valdyba 1999-05-19 dienos sprendimu Nr. 195v „Dėl žemės sklypo dydžio apie statinius patvirtinimo ir servitutų nustatymo“ pritarė 3958 kv. m. ploto sklypo riboms prie tuo metu tik atsakovės vardu nuosavybės teise įregistruoto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, kad 2004-09-15 buvo patvirtintas 2002-07 mėn. parengtas privatizuojamo žemės sklypo planas, kad 2004-10-15 Panevėžio apskrities viršininkas įsakymu Nr. Ž-3697 buvo pavesta Panevėžio raj. žemėtvarkos skyriui įregistruoti Nekilnojamojo turto registre patikėjimo teise valdomą 3958 kv. m. valstybinės žemės sklypą ir jį parduoti atsakovei į kainą įskaitant sumokėtas 67,75 Lt valstybės vienkartinių išmokų. Teismas minėtame sprendime pripažino, kad, šalims pasidalinus santuokoje įgytą turtą (namą), V. A. turi teisę į šio sklypo dalį pagal CK 6.394 str. reikalavimus (civilinė byla Nr. 2-4970-739-2007, 2 t., b. l. 201-211). Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-02-21 nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria šalys pasidalino bendrąją jungtinę nuosavybę ir nustatė naudojimosi ja tvarką: atsakovei teko 5310/10000 dalys, o ieškovui - 4690/10000 dalys gyvenamojo namo Panevėžio r. sav. Senamiesčio k., unikalus numeris 6696-1003-4013 su priklausiniais (civilinė byla Nr. 2-82-198/07, b. l. 19-21). Vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ 2008-08-28 pažyma Nr. 44-2376475 ir Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-27 įsakymu Nr. Ž-3708 2008-08-29 tarp Panevėžio AVA ir atsakovės buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovei buvo parduotas ir tos pačios dienos aktu perduotas visas 0,3958 ha žemės sklypas Panevėžio rajone Senamiesčio kaime. (b. l. 14-18). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktą, kad šalys po pirminio projekto parengimo pasidalino bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį namą su priklausiniais ir jį įregistravo nustatyta tvarka viešame registre, bei vadovaudamasis Žemės įstatymo 2 str. 14 p., 10 str. 1 d., 5 d. 1 p., 7 d., LRV 2004-11-17 nutarimu Nr. 1442 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2 .1 p, jų 3 d. 6 d., padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad kiekvieno bendraturčių perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje turi būti nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio ar įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Todėl teismo išvada, kad priimant ginčijamus aktus reikėjo atsižvelgti į tai, kad gyvenamasis namas priklauso dviems savininkams ir atitinkamai pagal jiems priklausančias gyvenamojo namo dalis turėjo spręsti žemės sklypo pardavimo klausimus, atitinka virš minėtų norminių aktų reikalavimus ir nustatytas bylos faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ginčo 0,3958 ha namų valdų žemės sklypu naudojasi abi šalys, minėtu virš teismo sprendimu nustatyta pastatų naudojimosi tvarka, kas būtų neįmanoma neturint priskirtos namų valdos žemės sklypo. Atsakovas Panevėžio AVA administracija nepagrįstai nurodo, kad, priimdami ginčijamus sprendimus, vykdė įsiteisėjusį 2008-05-22 Panevėžio apygardos teismo sprendimą, nes šiuo sprendimu ji buvo įpareigota su A.P. B. sudaryti jos namų valdos, kuri ginčijamo sprendimo priėmimo dienai buvo 5310/10000 dalių, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atitinka byloje esančių įrodymų turiniui teismo išvada, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ieškovas jai yra davęs sutikimą įgyti 0,3958 ha namų valdos žemės sklypą individualiam namui/statimams statyti ir eksploatuoti tik jos vardu (CPK 178 str.). 1996-11-07 sutikime ieškovas sutiko, kad atsakovė 2 ha žemės ūkio naudmenų asmeniniam ūkiui padengtų savo paveldėta žeme, 1996-11-25 sutikime – kad jų šeimai skirta 2,71 ha asmeninio ūkio žemės su namų valdoje esančiomis žemės ūkio naudmenomis būtų privatizuota atsakovės vardu (civilinė byla Nr. 2-82-198-2007- b. l. 178, 179). Minėtas gyvenamas namas su priklausiniais šalių įgytas 1992-01-15 bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (civilinė byla Nr. 2-82-198/07). Ieškovas įrodinėja, kad jis niekada neatsisakė savo nuosavybės teisių į jam priklausančios namų valdos žemės sklypo dalį. Net jeigu ir būtų ieškovo sutikimas 0,3958 ha namų valdos žemės sklypą privatizuoti vieno iš sutuoktinių vardu, tai savaime nereikštų, kad jis priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovei ir kad ieškovas atsisakė savo nuosavybės teisių į ginčo sklypą, nes šalys (sutuoktiniai) galėjo susitarti dėl to, kieno vardu bus privatizuotas žemės sklypas neatsisakant nuosavybės teisių į priklausančią sklypo dalį.

Panevėžio apskrities viršininkas, parduodamas visą namų valdos žemės sklypą tik vienai namo su priklausiniais bendraturtei, nesivadovavo Žemės reformos įstatymo nuostatomis ir jo įgyvendinimą reglamentuojančių LRV nutarimų: 1993-07-21 Nr. 550 (galiojo iki 1995-07-22), 1999-03-09 Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio veiklai“ reikalavimais, numačiusiais bendraturčio teisę įsigyti atitinkamą žemės sklypo dalį privačion nuosavybėn. Byloje nustatyta, kad atsakovas Panevėžio AVA iš dalyvavimo kitose bylose, iš ieškovo prašymo įgyti namų valdos sklypą žinojo arba turėjo žinoti apie ieškovo teisę ir siekį įgyti privačion nuosavybės jam tenkančią namų valdos žemės sklypo dalį. Todėl 2008-08-27 Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. Ž-3708 1.2 papunkčio dalis dėl 0,3958 ha žemės sklypo pardavimo vien tik atsakovei, 2008-08-29 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir perdavimo-priėmimo aktas, kurių pagrindu buvo parduotas 0,3958 ha žemės sklypas, teismo pagrįstai pripažinta prieštaraujanti aukščiau nurodytoms įstatymo normoms. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei priklauso 5310/10000 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais ir ji turi teisę išsipirkti žemės sklypo dalį, teismas pagrįstai nusprendė tik dėl dalies ginčijamų įsakymo, sutarties ir akto pripažinimo negaliojančiu. CK 1.96 straipsnio nuostatos numato, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies. Įvertinęs CK 6.145 str. 1 d. turinį, faktus, kad atsakovė už perkamą žemės sklypą yra sumokėjusi valstybės vienkartinės išmokomis, kurios jai negali būti grąžintos, nes nebegalioja, kad restitucijos taikymas reikštų žemės sklypo reprivatizavimą, teismas padarė pagrįstą ir teismų praktiką šiuo klausimu atitinkančią išvadą, kad šiuo atveju visas ginčo sklypas paliktinas kaip privačios nuosavybės objektas, ieškovo pažeistą teisę apginant jam pripažįstant nuosavybės teisė į 0,3958 ha dalį žemės sklypo. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, priėmimo-perdavimo aktas ir įsakymas negalioja dalyje dėl 4690/10000 žemės sklypo, kurį turėjo teisę įgyti ieškovas CK 1.78 str., 1.80 str., 1.96 str. pagrindais.

Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Atsakovė vedė bylą per advokatą (3 t., b. l. 36-40). Pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyko parengiamuosiuose teismo posėdžiuose (CPK 229 str.). Bylos nagrinėjimas iš esmės vyko trijuose teismo posėdžiuose (b. l. 81-92, 95-96, 101-107). Šiuose teismo posėdžiuose atsakovės ir jos atstovo advokato visi prašymai dėl įrodymų išreikalavimo ar jų prijungimo į bylą buvo patenkinti (3 t., b. l. 58-60, 64-65, 68-70). Visiems turimiems ir galimiems įrodymams pateikti į bylą buvo pakankamai laiko. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 159 str. 1 d., 160 str. pažeidimo nepagrįsti.

Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi minėtų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, nepažeidė pagrindinių jų vertinimo principų, savo išvadas motyvavo ir argumentavo. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad buvo padaryti CPK 6 str., 17 str., 18 str., 185 str., 270 str.

CK 6.394 str. pagrindu skiriamas servitutas yra vienas iš būdų, kuris užtikrina asmens teisę tinkamai disponuoti nuosavybės teise priklausančia namų valda, tačiau tai nėra vienintelis būdas pažeistai ar ginčijamai asmens teisei apginti ir neatima ieškovui teisės kreiptis į teismą su ieškiniu pažeistai ar ginčijamai teisei apginti. Skundžiamame teismo sprendime teismas nurodė ginčijamo žemės sklypo konkrečias dalis bendrame plote, tenkančias kiekvienam bedraturčiui. Konkrečiai suformuoti skiriamo sklypo vietą, plotą, ribas ir kitus klausimus yra tam įgaliotų valstybės institucijų kompetencijoje. Pati apeliantė nurodo, kad Žemės reformos įstatymo 18 str. numatyta privaloma ikiteisminę ginčų sprendimo ne teisme tvarka klausimais, susijusiais su sklypo formavimu. Šiuo atveju ieškinys pareikštas ne dėl ginčijamų veiksmų formuojant žemės sklypą ankstesniais virš nurodytais metais, bet dėl galutinio priimto sprendimo žemės pirkimo-pardavimo klausimu.

Restitucijos taikymas įpareigojant grąžinti valstybės vienkartines išmokas neatitiktų nei vienos iš dalyvaujančių byloje asmenų valios ir pablogintų jų padėtį, toks sprendimas taptų faktiškai neįgyvendinimas. Todėl skundžiama teismo sprendimo dalis šiuo aspektu atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Teismas nurodė, kad šalys vienkartinių išmokų dalies kompensavimo viena kitai klausimą gali taikos sutartimi ar ginčo tvarka.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, jo pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas įgyti nuosavybėn jo naudojamą namų valdos žemės sklypo dalį yra patenkintas visiškai. Ieškinys iš dalies patenkintas tik dėl to, kad restituciją teismas taikė ne tuo būdu ir apimtimi kaip prašė ieškovas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, tai iš jos ieškovui priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme 800 Lt, kurios atitinka 2004-04-02 LR T. M. įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytus dydžius (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.