Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-719/2015

Teisėja Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00331-2013-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2015 m. kovo 2 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. gynėjo Valdo Bliujaus apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per 2 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 22 d. apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo bendro naudojimo laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš V. G. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuosprendis byloje gali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus – išklausyti proceso dalyvių parodymus, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo procesinio sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, išsamesnę surinktų įrodymų visumos analizę ir jų vertinimą teismas atliko netinkamai, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas K. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės grindė byloje esančiais duomenimis, esminę reikšmę suteikdamas nukentėjusiojo V. G. parodymams, iš šių parodymų išvestiems kitiems duomenims, gautiems nukentėjusiojo parodymų patikrinimo įvykio vietoje, akistatos su kaltinamuoju metu, o taip pat specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto paaiškinimais teisme. Šie duomenys iš tiesų patvirtina, kad po konflikto su K. P. nukentėjusiajam buvo nustatyti sužalojimai, bendrai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė K. P. parodymus ir jo poziciją patvirtinančius kitus bylos duomenis, užfiksuotus liudytojų G. G. ir I. G. parodymuose. Šie proceso dalyviai nuosekliai tvirtino, kad V. G. pirmas panaudojo fizinį smurtą prieš K. P. – sudavė jam kumščiu į kaktą ir taip sužalojo kaltinamąjį. Tokios nuoseklios savo pozicijos minėti proceso dalyviai laikėsi viso proceso metu, iš esmės patvirtino ją ir teisiamojo posėdžio metu. Pažymėtina ir tai, kad savo poziciją K. P. patvirtino akistatos su nukentėjusiuoju metu ir jos metu gautais duomenimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį (40–43, 141 b. l.). Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neįvertino objektyvių duomenų, užfiksuotų specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad K. P. padaryti kūno sužalojimai galėjo atsirasti suduodant smūgius kumščiu į galvą, muštinė žaizda kaktos vidurinėje dalyje ir poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose K. P. negalėjo atsirasti nukentėjusiojo V. G. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kaltinamajam K. P. griūnant ar atsitrenkiant į konflikto metu šalia buvusius daiktus – spinteles ar pan. (76 b. l.). Ši specialisto išvada iš esmės patvirtina kaltinamojo ir liudytojų G. G. bei I. G. nurodytą sužalojimų kaltinamajam K. P. padarymo būdą ir mechanizmą. Būtina įvertinti ir visiškai bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo – policijos pareigūno G. A. parodymus apie tai, kad atvykęs į įvykio vietą jis matė sužalotą kaltinamojo K. P. kaktą, koridoriuje matė prilašėjusio kraujo. Iš nukentėjusiojo V. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolo taip pat matyti, kad įvykio vietoje ant grindų buvo rastos rudos spalvos dėmės, panašios į kraują (32–38 b. l.). Šie objektyvūs duomenys priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės patvirtina kaltinamojo K. P. ir liudytojų G. G. bei I. G. parodymus apie tai, kad nukentėjusysis V. G. konflikto metu sudavė smūgius K. P. ir jį sužalojo, todėl šių proceso dalyvių parodymus pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai.

Teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik nukentėjusiojo parodymais ir iš jų išplaukiančiais kitais įrodymais, jei byloje yra kitų, abejones jų patikimumu keliančių objektyvių duomenų. Taip pat apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais – visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltininko naudai. Todėl pirmiau paminėtus duomenis, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą nuosprendį ir kuriuos iš dalies paneigia kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, laikyti neginčijamu kaltinamojo K. P. kaltės įrodymu, nėra jokio pagrindo.

Apibendrinus visus byloje esančius duomenis matyti, kad konflikto metu tiek nukentėjusiajam V. G., tiek kaltinamajam K. P. buvo padaryti sužalojimai. Byloje nėra nustatyta kokiu būdu tiksliai sužalojimas buvo padarytas V. G., tačiau visi byloje esantys ir pirmiau išdėstyti duomenys rodo, kad šiuo atveju, net jei tą sužalojimą V. G. padarė kaltinamasis K. P., byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį būtent taip, kaip pastarasis buvo sužalotas. Tokiu būdu K. P. veikoje nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., sudėties elementų – tyčios, apylinkės teismas nepagrįstai pastarąjį pripažino kaltu ir nubaudė pagal BK 138 str. 1 d., todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir K. P. iš jam pareikšto kaltinimo išteisinamas jam nepadarius minėtos nusikalstamos veikos (BPK 329 str. 1 p.).

Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje buvo pareikštas bei iš dalies patenkintas nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys, priteisiant iš kaltinamojo 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt (579,24 Eur) proceso išlaidų. Atsižvelgiant į priimamą sprendimą, V. G. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. dėl V. G. nesunkaus sužalojimo išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti K. P. panaikinti.

Nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.