Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. S., gynėjui advokatui Mariui Griciui ir atstovui R. S.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės V. S., apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria V. S. pripažinta nepakaltinama dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalyje (5 veikos), ir jai paskirta taikyti priverčiamoji medicinos poveikio priemonė – priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ R. psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

9. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V. S., apeliacinis skundas atmetamas.

10. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Telšių apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2018 m. gegužės 28 d. nutartį pripažinti V. S. padariusią baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas (5 veikos), numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje, būnant nepakaltinamai, bei taikyti jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ R. psichiatrijos ligoninėje – bendro stebėjimo sąlygomis.

10.1. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti, todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

10.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

10.3. Nepritartina V. S. apeliacinio skundo argumentui, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių apeliantei inkriminuojamų veikų padarymo faktą, o remtasi prieštaringais bylos duomenimis, neapklausus pačios apeliantės ir kitų liudytojų. Iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina V. S. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 2 dalyje, t. y. S. B. parodymai, kur jis nurodė, kad V. S. nepažįsta ir pastarosios kaltinimai jo atžvilgiu yra neatitinkantys tikrovės, byloje esantys rašytiniai įrodymai (socialinio internetinio tinklalapio facebook.com komentarai, kuriuos rašė V. S. apie S. B.), pačios V. S. duoti parodymai teismo posėdžio metu, kur pastaroji nurodė rašiusi minėtus komentarus apie S. B., pastarojo šeimos narį ir teigusi pateiksianti komentaruose nurodomus faktus patvirtinančius duomenis, tačiau minėtų duomenų taip ir nepateikusi, 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta išvada ir ekspertės N. M. duoti parodymai apylinkės teisme (1 t., b. l. 7 – 12, 23, 33, 43 – 44, 66 – 67, 147 – 152, 173 – 178). Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Nepagrįsti V. S. skundo argumentai, kad apylinkės teismo teisėja buvo šališka, nes apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, o vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai ir jos subjektyvi nuomonė negali būti pagrindu spręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas nešališkas bylos išnagrinėjimas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo apklausti visi liudytojai, tačiau pati apeliantė nenurodo, kokias reikšmingas bylai aplinkybes kiti liudytojai gali nurodyti, todėl minėtas skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Minėta, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog V. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, todėl nagrinėjamu atveju pagrindo papildomai apklausti kitus asmenis, nėra. Pažymėtina ir tai, kad BPK 399 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Taigi, pagal esamą teisinį reglamentavimą asmens, dėl kurio nepakaltinamumo yra sprendžiama, nedalyvavimas teismo posėdyje nėra pagrindas keisti teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte buvo nurodyta, kad V. S. dėl psichikos sveikatos būsenos negali būti apklausiama teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 147 – 152), todėl apylinkės teismas, sužinojęs šią aplinkybę, pagrįstai nusprendė V. S. nebekviesti į teismo posėdžius ir jos neapklausti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka į teismo posėdį pristatyti ir apklausti V. S. pagrindo taip pat nebuvo, nes VšĮ R. psichiatrijos ligoninės Šiaulių apygardos teismui pateiktame rašte nurodoma, jog V. S. psichinė būsena nėra pagerėjusi, esant dabartinei psichikos būsenai dalyvauti teisme V. S. negali. Pagrindo netikėti pateikta informacija apeliacinės instancijos teismas neturi. Be to, nagrinėjamu atveju apeliantės teisė gintis, teikti įrodymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams buvo įgyvendinta per paskirtą gynėją BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu bei per pačios V. S. pasirinktą gynėją tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, V. S. parodymus pirmosios instancijos teisme davė, todėl jos pozicija dėl pateiktų kaltinimų procese buvo išklausyta, teisė gintis nuo pareikštų kaltinimų buvo realizuota (1 t., b. l. 23, 33, 43 – 44, 66 – 67). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeista V. S. teisė gintis.

11. Apeliantė nesutinka su 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytomis išvadomis bei su jai paskirta priverčiamąja medicinos poveikio priemone, teigia nesanti pavojinga visuomenei, o ekspertė, surašiusi išvadą, padarė niekuo nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais.

11.1. Pažymėtina, kad nors skunde abejojama ekspertės N. M. nešališkumu, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos skundo argumentus, todėl vien klaidingas apeliantės įsitikinimas savo teiginių teisingumu nelaikytinas pagrindu abejoti ekspertės duotais parodymais ir 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytomis išvadomis. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad minimą ekspertizės aktą pasirašė net trys ekspertai, teismo posėdžio metu N. M. patvirtino, kad atliekant ekspertizę V. S. dalyvavo ir kita ekspertė, be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad ekspertė N. M. (ar kiti ekspertai atlikę tyrimą) galėtų turėti kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl V. S. argumentai dėl ekspertės N. M. duotų paaiškinimų teisme ir 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytų išvadų teisingumo laikytini visiškai nepagrįstais ir yra atmestini.

11.2. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad jai buvo paskirta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne pati griežčiausia priverčiamoji medicinos priemonė, kaip yra teigiama skunde, todėl skundo argumentai, susiję su griežčiausios priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimu, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai parinko apeliantei priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Nors V. S. neigia esanti pavojinga visuomenei, tačiau taip manyti teismui nėra pagrindo atsižvelgus į 2018 m. vasario 21 – kovo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytas išvadas, kad V. S. nustatomas kliedesinis sutrikimas, kuris laipsniškai vystėsi nuo 2011 m., kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu jai taip pat nustatomas kliedesinis sutrikimas, dėl kurio V. S. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, kad šis sutrikimas nustatomas ir šiuo metu, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl V. S. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jai rekomenduojamas stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (1 t., b. l. 147 – 152), bei ekspertės N. M. duotas paaiškinimas teisme, kai pastaroji, tvirtindama ekspertizės akte duotų išvadų teisingumą, nurodė, kad V. S. pagal savo liguistus išgyvenimus yra pavojinga visuomenei ir jai būtina taikyti stacionarinį stebėjimą, be to, ekspertės teigimu, V. S. atsisakė bet kokio gydymo, nes mano, kad yra sveika (1 t., b. l. 175 – 176). V. S. atliktos ekspertizės išvados ir ekspertės komentarai teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Iš minėto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad V. S. rekomenduojamo, BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto, stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas jos sveikatos būkle ir jos elgesio pobūdžiu tiek prieš jai įvykdant Baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, tiek po jų įvykdymo. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nėra pagrindo V. S. skirti pačią švelniausią priverčiamąją medicinos priemonę, t. y. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes tiek iš V. S. anksčiau duotų parodymų teisme, tiek iš jos byloje esančių skundų argumentų bei ekspertės N. M. paaiškinimų apylinkės teisme matyti, kad V. S. geranoriškai ir savo valia nesutinka gydytis, ji nepripažįsta, kad turi sveikatos problemų, teigia esanti sveika, todėl jokių vaistų nevartoja, kad V. S. visiškai nesuvokia, jog jai yra reikalingas gydymas ir gera valia nesigydo.

11.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją V. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. S., apeliacinį skundą atmesti.