- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-250-497/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-56115-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- P. K.
- Nukentėjusysis
- I. D.
- Advokatai
- Viktoras Muravskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 mėnesiams laisvės apribojimo, pripažintas kaltu BK 145 straipsnį 1 dalį ir nuteistas 6 mėnesiams laisvės apribojimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinus bausmes, paskirta galutinė subendrinta bausmė - 1 metus laisvės apribojimo; paskirti įpareigojimai; civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš P. K. nukentėjusiosios I. D. naudai priteista 60 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
P. K. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 22 d. apie 21 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dešinės kojos pėda tris kartus spyrė nukentėjusiajai - buvusiai sugyventinei I. D., į kairės rankos alkūnę ir du kartus į kairį šoną, taip smurtaudamas prieš šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai I. D. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais P. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Be to, P. K. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 22 d. apie 21 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. D., tai yra, dešinės kojos pėda tris kartus spyręs nukentėjusiajai I. D. į kairės rankos alkūnę ir du kartus į kairį šoną ir tuo sukėlęs jai fizinį skausmą, pagrasino nukentėjusiajai I. D. ją užmušti, tokiu būdu sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai I. D. manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Apeliacinio skundo argumentai
Nuteistasis P. K. apeliaciniu skundu prašo atmesti nepagrįstus prokuroro kaltinimus. Skunde nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl nukentėjusiosios sumušimo, medicinos išvadų, jis nukentėjusiajai negrasino, konflikto metu ji buvo užsirakinusi kambaryje. Konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios trukdymo nuteistajam matytis su jų bendrais vaikais. Liudytoja R. K. aiškiai meluoja. Nuteistasis taip pat prašo atsižvelgti į jo ir nukentėjusiosios bendravimo dėl vaikų kontekstą ir daugiau pasidomėti nukentėjusiosios asmeniu.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustos dvi liudytojos.
Liudytoja R. F. parodė, kad yra ikiteisminio tyrimo tyrėja, anksčiau dirbo kaip nepilnamečių reikalų specialistė. Jai su P. K. teko susitikti darbo reikalais gal prieš 4 metus. Buvo konfliktai su sugyventine, buvo daug įvykių ir dėl grasinimų, ir dėl raktų paėmimo, kad atėjęs į namus užsirakino. Sugyventinė dažnai kviesdavo policiją. Šie kvietimai būdavo pagrįsti. P. K. buvo pristatomas į policijos komisariatą, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. Kai liudytoja buvo nepilnamečių reikalų specialistė, jai teko nagrinėti ir tokius pareiškimus.
Liudytoja E. M. parodė, kad dirba Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyriuje vyr. specialiste. P. K. yra mačiusi vieną kartą, o su vaikų motina bendravo telefonu ir organizavo vieną susitikimą. P. K. gal prieš pusantrų metų kreipėsi dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Į skyrių atvyko mama, parašė paaiškinimus, kad P. K. buvęs smurtautojas. Buvo bandyta suderinti bendravimo su vaikas tvarką, bet nepavyko. Abu tėvai labai konfliktavo, todėl liudytoja net paprašė, kad jie išeitų iš kabineto atskirai. Kai P. K. paskambindavo, kalbėdavo pakeltu tonu, išsakęs gana agresyviai, su gąsdinimu, kad skyriaus specialistų „kėdės kris“. Vaikų motina sakydavo, kad jis smurtauja, todėl vaikų teisių apsaugos specialistai negali spręsti klausimo dėl bendravimo su vaikais tvarkos, tai sprendžia teismas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos
Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, teigdamas, kad tarp jo ir nukentėjusiosios kilusio konflikto metu jis nukentėjusiosios nemušė, o pirmosios instancijos teismas apeliantą nuteisė, neturėdamas jokių nukentėjusiosios sumušimą patvirtinančių įrodymų. Taigi apeliantas kelia įrodymų nepakankamumo ir netinkamo jų vertinimo klausimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų nepakankamumo, įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, apylinkės teismui sprendžiant dėl P. K. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant P. K. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį klausimą, visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo P. K., liudytojų I. D., R. K. parodymai ir kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti. Todėl pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad byloje nepakanka įrodymų apelianto kaltei dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo konstatuoti, kadangi jo kaltė neginčijamai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios I. D., liudytojos R. K. parodymais, kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, ką taip pat teisingai konstatavo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje.
Nukentėjusioji I. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminiame procese parodė, kad nuteistasis 2016 m. lapkričio 22 d. vakare užėjo į jos namus po sūnaus klasės tėvų susirinkimo, iš pradžių bendravo ramiai, bet apie 21 val. tarp jų kilo konfliktas, nuteistajam supykus dėl nukentėjusiosios telefone rastų žinučių, gautų nuo kito vyro, ir konflikto metu nuteistasis dešinės kojos pėda tris kartus jai spyrė į kairės rankos alkūnę ir du kartus į kairį šoną, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Nuteistasis ir pats pripažino, kad jį supykdė nukentėjusiosios mobiliajame telefone rastos žinutės, dėl ko kilo konfliktas ir jis sudaužė telefoną bei išdaužė to vyro klijuotas plyteles nukentėjusiosios namuose, bet neigė pavartojęs smurtą nukentėjusios atžvilgiu. Visgi apeliacinės instancijos teismas, taip pat kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. D. parodymų patikimumu ir jos parodymais, kad nuteistasis ją spardė, kadangi ji šias įvykio aplinkybes nuosekliai aiškino nuo pat skambučio Bendrajam pagalbos centrui iš karto po įvykio iki apklausos teismo proceso metu. Nukentėjusiosios parodymus atitinka ir liudytojos R. K. (į įvykio vietą atvykusios pareigūnės) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ši liudytoja parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji pareigūnei papasakojo, kad nuteistasis ją spardė, pareigūnė matė ir nukritusį ant žemės telefoną, ir iš dalies sudaužytas plyteles ant sienos. Liudytoja taip pat matė išsigandusį ir verkiantį sūnų, kuris pareigūnei paaiškino, kad verkia dėl tėvų konfliktų. Sprendžiant dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusiąją, svarbi aplinkybė ir ta, kad nukentėjusioji pati du kartus skambino į Bendrąjį pagalbos centrą pagalbos ir labai aiškiai nurodė, kad buvo apspardyta P. K..
Taigi visų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės – nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina į įvykį atvykusios pareigūnės parodymai, faktas, kad pagalbos kvietėsi pati nukentėjusioji, iš ko galima spręsti apie jos suvoktą realią grėsmę, kilusią iš nuteistojo, kad jis nuo nuteistojo slėpėsi su vaiku kitame kambaryje, kad ji pagalbą kvietėsi dėl to, kad buvo apspardyta, ką iš karto po įvykio nukentėjusioji nurodė ir atvykusiems pareigūnams, o vėliau šių parodymų nekeitė viso proceso metu, kad konflikto metu bute buvęs vaikas buvo susijaudinęs ir išsigandęs, kas iš dalies liudija apie konflikto rimtumą, leidžia kolegijai daryti neabejotiną išvadą, kad apeliantas panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu jos nurodytu būdu - jai tris kartus spyrė į kairės rankos alkūnę ir du kartus į kairį šoną. Apelianto smūgiai koja neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Toks nuteistojo elgesys pats savaime rodo, kad jis suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius – kad jis nukentėjusiajai šiais smūgiais koja sukels fizinį skausmą, suvokė pasekmes sveikatai ir norėjo taip elgtis, t. y. toks elgesys rodo buvus nuteistojo tiesioginę tyčią. Tuo pačiu pirmiau minėtų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės pašalina R. K. parodymuose esantį prieštaravimą, kad nukentėjusioji nurodė, jog fizinės prievartos P. K. prieš ją nenaudojo, nes kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją panaudotas buvo.
Apeliantas teisus, kad baudžiamojoje byloje nėra specialistų išvadų, tiesiogiai patvirtinančių, kad nukentėjusioji buvo sumušta. Tačiau įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teismo prerogatyva spręsti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju apylinkės teismas sprendė, jog įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas smurtavo prieš nukentėjusiąją, yra pakankamai ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai, kas jau aptarta anksčiau.
Apeliantas skunde prašo įvertinti kilusio konflikto kontekstą – kad yra apsunkintas apelianto bendravimas su jo vaikais. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja E. M., tačiau jos nepašalina apelianto atsakomybės dėl skausmo nukentėjusiajai sukėlimo. Be to, kaip tvirtina bylos duomenys, konfliktas 2016 m. lapkričio 22 d. kilo ne dėl bendravimo su vaikais tvarkos, o apeliantui supykus, kai jis nukentėjusiosios telefone perskaitė žinutes, gautas nuo kito vyro.
Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka konstatuoti apelianto kaltę nukentėjusiajai sukėlus fizinį skausmą, ir pagrįstai P. K. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos
Kolegijos vertinimu, įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad P. K. 2016 m. lapkričio 22 d. kilusio konflikto metu pagrasino nukentėjusiajai ją užmušti ir buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai manyti, kad jis šį grasinimą įvykdys, baudžiamojoje byloje nėra.
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški – 2016 m. lapkričio 22 d. įvykio metu jie buvo išsiskyrę ir nebegyveno kartu kaip šeima, tarp jų vyko nesutarimai dėl nuteistojo bendravimo su vaikais tvarkos. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad ji patyrė ir psichologinį nuteistojo smurtą, kadangi jis nuolat spardydavo jos buto duris, sakydavo, kad užmuš, buvo užkrovęs duris cemento maišais, išmušęs skylę duryse (b. l. 130-131). Kad nuteistasis nepaiso viešos tvarkos, patvirtina ir jo administracinių nuobaudų istorija (b. l. 81-84), iš kurios matyti, kad jis ne kartą administracine tvarka baustas už tai, kad spardė ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos laiptinės kaimynų duris, trukdė rimtį laiptinėje. Taigi šie duomenys rodo, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai įtempti ir konfliktiški, o grasinimai užmušti buvę ir anksčiau, todėl kolegija sprendžia, kad grasinimas nužudyti nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiuose 2016 m. lapkričio 22 d. įvykio metu nebuvo išskirtinis, o įvertinus situaciją, kurioje grasinimas buvo išsakytas - nuteistąjį apėmus pykčiui dėl to, kad nukentėjusiajai žinutes rašo kitas vyras, nebuvo ir realus, nes išsakytas sukilusių emocijų pagrindu, tuoj po pavartoto smurto prieš nukentėjusiąją. Įvykio situacija kolegijai taip pat leidžia spręsti, kad nuteistasis, sakydamas, kad užmuš nukentėjusiąją, neturėjo tyčios įbauginti nukentėjusiosios ir realiai jai negrasino.
Kolegijos vertinimu, iš bylos duomenų taip pat negalima daryti išvados, kad nukentėjusioji tikrai buvo įbauginta nuteistojo grasinimu. Kad nuteistasis nukentėjusiajai grasino ją nužudyti, nukentėjusioji nurodė tiek 2016 m. lapkričio 22 d. pareiškime, tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tiek ir vėlesnėse apklausose ikiteisminiame tyrime, kurių metu duotus parodymus nukentėjusioji patvirtino teisme, nes apklausiama teismo posėdyje praėjus šiek tiek daugiau nei metams po įvykio ji nebeatsiminė aplinkybių dėl grasinimo ir jų nebegalėjo nupasakoti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių ji teigė, kad nuteistasis grasino nužudyti ją ir vyrą, kuris rašė jai žinutes į telefoną, vėliau nurodė, kad grasino nužudyti tik ją. Taip pat nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu tik vieną kartą - 2017 m. kovo 10 d. pakartotinai (paskutinį sykį) apklausiama ikiteisminio turimo metu, nurodė, kad juto realią grėsmę, jog nuteistojo išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti. Visa tai kolegijai sudaro pagrindą spręsti, kad nukentėjusioji nevertino nuteistojo išsakyto grasinimo kaip realaus ir nebuvo įbauginta, nes to nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neakcentavo, o aplinkybes dėl grasinimo pakankamai greitai pamiršo.
Taigi remdamasi tuo, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog 2016 m. lapkričio 22 d. tarp nukentėjusiosios ir apelianto kilusio konflikto metu P. K. išsakyti grasinimai nukentėjusiajai galėjo būti realiai įgyvendinti, o nustatytos aplinkybės rodo, kad jo išsakyti žodžiai bei atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis realus grasinimas nužudyti BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendis keistinas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl P. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimant naują nuosprendį - dėl šios nusikalstamos veikos P. K. išteisinant, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir bylą jo atžvilgiu šioje dalyje nutraukiant (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį dalyje dėl P. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
P. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo pažymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.