Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-01 · Administracinė byla Nr. I-6000-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-01
Bylos Nr.
I-6000-463/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 1d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjai R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 50 000Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2012-06-18 iki 2014-04-04 buvo laikoma kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Tualetai neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerose buvo šalta, neužsidarydavo langas, veisėsi grybelis, pelėsiai. Kamerose trūko oro dėl ko svaigdavo galva, negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Kadangi tokioje patalpoje mažai vietos, trūksta baldų, tai nuolat kildavo konfliktai. Į žodinius ar rašytinius skundus administracija nereagavo. Pareiškėja dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų jautėsi labai blogai, patyrė dvasinius išgyvenimus, kurios pasekmes jaučia iki dabar.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti, nurodė, kad į teismą anksčiau nesikreipė, nes galvojo, kad įkalinimo įstaigose visur yra tokios blogos sąlygos ir tik nuvykusi į pataisos namus nusprendė ginti savo pažeistas teises.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l.6-11).

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2012 06 15 atvyko į Lukiškių TI-K iš jos asmens įskaitos kortelės kopijos matyti, kokiose kamerose, kokio ploto ir su kiek asmenų jis buvo laikoma. Atsakovas prašė ginčui taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo – izoliatoriuje- kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys ir šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70str. bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10str. reikalavimų.

Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių Tardymo izoliatoriaus – Kalėjimo pareigūnai(deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Todėl atsakovo nuomone konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėja prašo priteisti jai žalą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio mėn. 18d. iki 2014 m. balandžio mėn.4d., o skundą teismui išsiuntė 2016-02-10(b. l. 3). Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėja tuo metu, kai buvo laikoma netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, galėjo ir turėjo suvokti, kad jos teisės yra pažeidžiamos, todėl tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, ji galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu ji galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2012-06-18 iki 2013-02-10 taikytina ieškinio senatis.

Byloje nagrinėtina pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, laikotarpiu nuo 2013-02-10 iki 2014-04-03 kai ji buvo laikoma Lukiškių TI-K.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja R. S. 2012-06-15 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2014-04-03 buvo laikoma kartu su dar vienu ar keliais asmenimis kamerose, kurių plotas nuo 7.23 kv.m iki 38.33 kv.m. Tai patvirtina ir kalinamosios (nuteistosios) asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 1669-12 nurodyti duomenys, bei atsakovo pateikti rašytinai įrodymai (b. l.7-11; 17-18).

Pareiškėja teigia, kad buvo laikoma kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2013-02-10 iki 2014-04-03 buvo laikoma pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, viso 37 paras.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėja kitais byloje nagrinėjamais laikotarpiais buvo laikoma nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo(b.l.9-11)

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėja 37(trisdešimt septynias) paras buvo kalinama pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jai neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių ji galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jos neturtinės teisės. Pažymėtina, kad nustačius, jog pareiškėja buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, jam priteistina neturtinė žala.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjai diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Pareiškėja byloje mini jos nuomone ir kitus pažeidimus susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu, patalpų šildymu, langų nesandarumu, ko pasėkoje kamerose veisėsi pelėsis ir grybelis. Pareiškėjos skunde šie nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti ir nepagrįsti pateiktais įrodymais byloje. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad kamerose yra laikomasi higienos normų reikalavimų, palaikoma švara, kameros įrengtos pagal nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Dėl šių priežasčių pareiškėjos argumentai dėl kitų jos skunde abstrakčiai nurodytų aplinkybių atmetami kaip neįrodyti.

Teismas esmine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjai kilo žala, pripažįsta kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1046-14), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais , daro išvadą, nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma priteisti 50 000 eurų suma yra aiškiai per didelė ir neadekvati patirtiems išgyvenimams, pažeidimo trukmei. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jos buvimo įkalinimo įstaigoje laiką 37(trisdešimt septynias) paras vis tik ne taip žymiai pažeidžiant jos teises į nustatytą minimalų plotą (Teko 3,378 kv.m. ) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjai nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jos sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 300eurų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 101 straipsnio 2 punktu, 127-129 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjos R. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai R. S. (a.k(duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 300Eur (tris šimtus eurų)neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė