- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- I-4065-423/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4) nurodė, kad maždaug nuo 2015 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje įvairiuose būriuose, patalpose, kuriose buvo nuo 10 iki 18 miegamųjų vietų ir kurių plotas buvo apie 25 kv. m. Patalpos buvo nuolat pilnos nuteistųjų, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl vienam nuteistajam turinčio tekti ploto. Patalpų sienos ir lubos buvo atsilupusios, suskilinėjusios, atsilupusi jų danga krisdavo ant miegamųjų vietų, asmeninių daiktų. Sienos prie lango buvo apsinešusios pelėsiu. Administracija nekreipdavo dėmesio į žodinius, neužregistruotus raštiškus nusiskundimus. Gyvenamosiose patalpose oro drėgmė bei oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpose nebuvo jokios mechaninės vėdinimo sistemos, todėl tvyrojo nusistovėjusio oro tvaikas bei drėgmė. Patalpose buvęs inventorius: lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai - netvarkingas. Nurodė, kad per kratas pareigūnų išsukinėjami ir išlaužomi daiktai dažniausiai nebūdavo surenkami į savo vietas, o paliekami išardyti ar sulaužyti, todėl daiktus tekdavo susirinkinėti bei taisyti patiems. Taip pat administracija neišduodavo naujo minkštojo miegui skirto inventoriaus (čiužinio, antklodės ir pagalvės), o išduodavo seną, kuriame veisdavosi kenkėjai (blakės, tarakonai). Dėl šių įkandimų niežėdavo kūną, išberdavo, dėl ko naktimis negalėdavo užmigti. Pagalvės ir čiužiniai buvo labai ploni, permirkę kitų, prieš tai naudojusių šį inventorių, nuteistųjų prakaitu. Patalpoje nepakako natūralaus apšvietimo dėl techniškai netvarkingų langų, kurie buvo per maži, o dirbtinis apšvietimas nepakankamas, todėl pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Dėl blogos vandens kokybės (senų vandentiekių) susirgo odos susirgimais, dėl to ne kartą kreipėsi į medikus. Bendro naudojimo patalpose nebuvo įrengtas sandėlis asmeniniams daiktams laikyti (rūbams, batams), todėl rūbus tekdavo laikyti krepšyje po lova, o batus atviroje vietoje šalia įėjimo į kiemą, todėl būdavo atvejų kai jie dingdavo, juos pavogdavo kiti nuteistieji. Prausykloje buvo įrengti pasenę praustuvai, kurie buvo antisanitarinės būklės. Prausykloje nebuvo įrengta bendro naudojimo dušų patalpų, tekdavo maudytis naudojant kibirus, matant kitiems nuteistiesiems. Darbo būryje dušas buvo privalomas. Visų būrių stogai buvo iš asbesto. Bendro naudojimo kiemai, skirti pasivaikščiojimui buvo per maži dideliam žmonių kiekiui, nebuvo vietos pasivaikščioti, pasėdėti ant suoliuko, pakvėpuoti grynu oru (dėl rūkančių asmenų). Dėl netinkamų sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, į psichologus ir medikus nesikreipdavo bijodamas sulaukti neigiamos ar netinkamos jų reakcijos.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-14) nurodė, jog pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), jose negalėtų būti purvinų langų, antisanitarinių spintelių, patalpose negalėtų būti blogo kvapo. Pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi jis netinkamai atliko savo pareigas. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pravieniškių PN-AK neturi licencijos verstis oro drėgmės, oro judėjimo greičio, apšvietimo bei temperatūros nustatymo veikla, neturi sertifikuotų priemonių tokiai veiklai vykdyti, dėl to neturi galimybės atlikti pareiškėjo skunde nurodytus tyrimus. Įstaiga užtikrina tinkamą visų patalpų būklę, gavus informaciją apie netvarkingą inventorių jis nedelsiant tvarkomas. Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse sandėlių asmeniniams daiktams laikyti nenumatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 258 punkto reikalavimą sudaryti nuteistiesiems galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, patvirtintas konkretus kiekvieno būrio nuteistųjų maudymosi duše laikas. Bendra nuteistiesiems įrengta dušine nuteistieji gali naudotis kartą per savaitę. Dušinėje veikia 11 purkštukų. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamų praustuvų naudojimo i Ūkio skyrių nesikreipė. Gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pravieniškių PN-AK nevykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pareiškėjas su skundais dėl per mažo apšvietimo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Įstaiga 2014 m. lapkričio 14 d. sudarius sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Dezinfa“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pataisos namuose tiekiamo geriamojo vandens tyrimai atliekami laikantis Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. HN 24:2003 pažeidimų įstaigoje nenustatyta. Pataisos įstaigos 3 sektoriaus uždarojoje zonoje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai: 3 būrio pasivaikščiojimo kiemo plotas -1825 kv. m., 10-11 būrių - 390 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, patiriamo streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, orumo pažeminimo, baimės jausmo, atliekant bausmę pataisos namuose, nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, ginčo laikotarpiu yra pažymėta, jog pareiškėjas dėl parazitų sukandžiojimų, regėjimo pablogėjimo, akių ašarojimo nesikreipė. Dėl nemigos kreipėsi vieną kartą. Dėl kaulų skausmo, kurį galėjo įtakoti galimai ploni čiužiniai bei pagalvės, nesikreipė. Nuteistajam 2014 m. yra nustatyta stuburo diskozė su radikulopatija, viena dažniausių jos atsiradimo priežasčių - šaknelės užspaudimas, paprastai dėl tarpslankstelinio disko išvaržos. Radikulopatija taip pat gali išsivystyti dėl stuburo judesio segmento nestabilumo. Šią ligą gali sukelti ir tiesioginės traumos (ypač kaklo srityje), augliai. Dėl odos bėrimų, niežėjimo kreipėsi kelis kartus į Sveikatos priežiūros tarnybą ir buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (diagnozė- įvairiaspalvė dedervinė, liga rasta seniai, tačiau anksčiau niekur nesigydė). Įrašų dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis, visiškai nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėjo ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nei viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo 3-ame sektoriuje.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į 3 sektoriaus gyvenamąsias patalpas buvo paskirtas nuo 2015-06-07, taigi aktualus ginčui laikotarpis yra nuo 2015-07-23 iki 2016-04-05. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2015-07-23 iki 2015-07-29 į 11 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,97 kv. m. ir kurioje yra 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,27 kv. m., laikotarpiu nuo 2015-07-29 iki 2016-01-27 į 10 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 31,56 kv. m. ir kurioje yra 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,50 kv. m. ploto, laikotarpiu nuo 2016-01-27 iki 2016-04-05 į 3 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,61 kv. m. ir kurioje yra 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 4,38 kv. m. ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 20-22). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 46-47) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017). Be to, iš atsakovo atstovo pateikto medicininio pažymėjimo matyti, kad medicininėje kortelėje nėra atžymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl buitinių parazitų sukandžiojimų (b. l. 39). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų stogai buvo iš asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovas atsiliepime neneigė, kad atskirų patalpų stogai degti šiferiu, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Nurodė, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie statinių įrengimą, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl techniškai netvarkingo inventoriaus, senų medinių langų, senų praustuvų, blogos sienų ir lubų būklės. Atsakovo atstovo pateikta 2018 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 88-230 (b. l. 41-43) patvirtina, kad įstaiga užtikrina tinkamą visų patalpų būklę, gavus informaciją apie netvarkingą inventorių jis nedelsiant tvarkomas. Kita vertus, pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos inventoriaus būklės, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, kad dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pareiškėjo teiginys dėl to, jog dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru abstraktus, nekonkretus, todėl taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo įrengimo prausyklos patalpose, todėl pareiškėjo argumentai dėl dušo prausyklose neįrengimo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo sandėlio daiktams susidėti. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas sandėlis daiktams susidėti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, patalpose buvo drėgna, neužtikrinta tinkama temperatūra, nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimas buvo netinkamas, minkštasis inventorius buvo nekokybiškas, taip pat buvo nekokybiškas vanduo. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.
Atsakovo atstovo pateikta 2018 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 88-230 (b. l. 41-43) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Pažymėtina, kad patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis jose neatsiranda.
Atsakovo pateiktais duomenimis patalpose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b.l. 41-43). Taip pat pažymoje nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK geriamojo vandens tyrimai atliekami laikantis Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ ir pažeidimų nenustatyta. Šias aplinkybes patvirtina 2015 m. rugsėjo 2 d. geriamojo vandens tyrimų protokolas Nr. 389-1313 (b. l. 44).
Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio, drėgmės patalpose, netinkamos temperatūros, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo, nekokybiško minkštojo inventoriaus, nekokybiško vandens laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teiginiai dėl kratų metu sugadinamų daiktų, dėl to, jog į skundus nekreipiama dėmesio yra abstraktaus pobūdžio, konkretūs atvejai nenurodyti, todėl, jų neįrodžius, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.