Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2008-09-08 · Administracinė byla Nr. A-63-1512-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-09-08
Bylos Nr.
A-63-1512-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Atsakovas
Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo
Pareiškėjas
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Trečiasis asmuo
Valstybės įmonei Registrų centrui, uždarajai akcinei bendrovei „Asaplita“, uždarajai akcinei bendrovei „Inloco“
Kategorijos
  • 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 1512/2008Procesinio sprendimo kategorija 12.3.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Arūnui Abromavičiui,atsakovo atstovei Rūtai Zinkevičiūtei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Linai Ciunavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą atsakovui Valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centrui, uždarajai akcinei bendrovei „Asaplita“, uždarajai akcinei bendrovei „Inloco“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – atsakovas) 2007 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. S(5.1.14)-20409 ir Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) 2007 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 246 bei įpareigoti atsakovą panaikinti UAB „Inloco“ nuosavybės teisės registraciją į administracines patalpas, (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pripažino UAB „Asaplita“ ir UAB „Inloco“ 2005 m. liepos 25 d. sudarytą patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Akcentavo, kad vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre, yra teismo sprendimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.). Pažymėjo, jog pasiūlė atsakovui 2007 m. gegužės 28 d. raštu panaikinti UAB „Inloco“ nuosavybės teisių į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), registraciją. Atsakovas 2007 m. birželio 5 d. raštu atsakė, kad nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas, todėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotas UAB „Inloco“ nuosavybės teises išregistruos gavęs UAB „Asaplita“ prašymą pakeisti įrašus registre. Pažymėjo, kad Registrų centras 2007 m. liepos 9 d. sprendimu paliko galioti atsakovo sprendimą. Manė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė panaikinti UAB „Inloco“ nuosavybės teisių registraciją į administracines patalpas, o Registrų centras netinkamai taikė įstatymų nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą pateikia nuosavybės teises įgijęs asmuo, tačiau, teismui pripažinus sandorį negaliojančiu, asmuo (pirminis savininkas) neįgyja nuosavybės teises į daiktą, bet sandorio šalių santykiams yra taikoma restitucija ir sandoriu perduotas daiktas grįžta pardavėjui. Pažymėjo, kad atsisakymas išregistruoti nuosavybės teises suinteresuoto asmens prašymu prieštarauja registro paskirčiai, nes registras įsteigtas nekilnojamiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27 – 28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. gegužės 28 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išregistruoti UAB „Inloco“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, tai yra administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad 2007 m. birželio 5 d. raštu pateikto prašymo netenkino, nes prašymą išregistruoti daiktines teises į nurodytą patalpą pateikė subjektas, neturintis teisės jo paduoti. Akcentavo, kad prašymą išregistruoti nuosavybės teises pateikė subjektas, kuriam teisės aktai nenumato teisės teikti tokio pobūdžio prašymus, pareiškėjas nelaikytinas tinkamu subjektu, galinčiu kreiptis dėl UAB „Inloco“ nuosavybės teisių į minėtą nekilnojamąjį daiktą išregistravimo viešame registre. Manė, kad teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pateiktą pareiškėjo prašymą. Nurodė, kad Registrų centras 2007 m. liepos 9 d. sprendimu paliko galioti sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad nekilnojamojo turto registre į minimas administracines patalpas UAB „Inloco“ nuosavybės teisės įregistruotos 2005 m. liepos 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia. Paaiškino, kad šio teismo sprendimo pagrindu nurodytų administracinių patalpų registro įraše įregistravo juridinį faktą apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, turintį įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Registrų centras atsiliepimu į skundą (b. l. 19, 71, 83) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Registrų centras nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Inloco“ atsiliepimu į skundą (b. l. 48 – 19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

UAB „Inloco“ nurodė, kad su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo 2005 m. liepos 25 d. sudaryta patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo‑pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, sutinka. Teigė, kad pareiškėjas tokiais veiksmais stengiasi patenkinti savo interesus, neatsižvelgdamas į trečiųjų asmenų teisėtus turtinius interesus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 90 – 93) pareiškėjo skundą tenkino.

Teismas, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, konstatavo, kad UAB „Inloco“ įregistruota daiktinė teisė į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pasibaigė Vilniaus apygardos teismui 2007 m. vasario 12 d. sprendimu pripažinus šių patalpų pirkimo‑pardavimo sutartį negaliojančia. Įvertinęs Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, bei atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju taikyta restitucija ir į aplinkybę, kad nuo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia momento UAB „Inloco“ neteko daiktinės teisės į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir restitucijos pagrindu pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, t. y. juo tapo UAB „Asaplita“, teismas pabrėžė, kad minėtos patalpos laikytinos UAB „Asaplita“ nuosavybe bei išregistruotinos iš Nekilnojamojo turto registro. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, Nekilnojamojo turto registro nuostatas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) normas dėl daiktinių teisių įregistravimo bei išregistravimo nekilnojamojo turto registre, įvertinęs teisės aktuose numatytų subjektų, galinčių kreiptis dėl daiktinių teisių įregistravimo bei išregistravimo, ratą, teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi pateikti jį įgijęs asmuo, šiuo atveju nevertintinas kaip griežtas imperatyvas ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą ir būdamas suinteresuotu asmeniu, turėjo teisę teikti prašymą atsakovui dėl UAB „Inloco“ nuosavybės teisių į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išregistravimo. Atsižvelgęs į minėtų teisės aktų nuostatas ir nustatytų bei įvertintų aplinkybių ir argumentų visumą, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2007 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. S(5.1.14)-20409 ir Registrų centro 2007 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. 246 naikintini kaip nepagrįsti.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 102 – 105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias prašymų teritoriniam registratoriui pateikimo tvarką, teisės aktuose numatytą teritorinio registratoriaus teisę atsisakyti atlikti prašomus veiksmus, taip pat pažeidė procesinės teisės normas.

2. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nuostatų normomis, panaikinant UAB „Inloco“ nuosavybės teises į nurodytas administracines patalpas viešame registre, tuo pačiu turi būti įregistruotas kitas nuosavybės teisių turėtojas (UAB „Asaplita“), kurio nuosavybės teisės gali būti įregistruojamos tik pačiam nekilnojamąjį daiktą įgijusiam asmeniui prašant (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.).

3. Pareiškėjas nagrinėjamoje situacijoje nėra nekilnojamąjį daiktą įgijęs asmuo, todėl jis negali teikti prašymo įregistruoti nuosavybės teises į jį, skirtingai nuo prašymų įregistruoti kitas daiktines teises, šių teisių suvaržymus bei juridinius faktus – dėl jų įregistravimo gali kreiptis ne tik šių teisių turėtojai, įgaliotos institucijos, bet ir jų įregistravimu suinteresuoti asmenys.

4. Nepagrįstas teismo motyvas, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, turi teisę teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui tokius prašymus, kurių teikimas įstatyme išimtinai ir imperatyviai numatytas tam tikram subjektų ratui.

5. Atitinkamų prašymų ir juos pagrindžiančių dokumentų registratoriui pateikimas yra asmenų teisė, todėl atitinkamo asmens nuosavybės teisių įregistravimas yra išimtinai to asmens apsisprendimo teisė, o jei nuosavybės teisių neįregistravimas pažeidžia trečiųjų asmenų (šiuo atveju pareiškėjo kaip kreditoriaus) teises ir teisėtus interesus, jie savo pažeistas teises gali ginti teisės aktuose numatytais būdais.

6. Teismo išvada dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos „griežto imperatyvo šiuo atveju“ nebuvimo yra nepagrįsta nei teisės normomis, nei faktinėmis aplinkybėmis, prieštarauja teisės teorijoje įtvirtintai nuostatai dėl imperatyvių teisės normų privalomumo visiems asmenims.

7. Teismas nenurodė, kokias teisės normas pažeidė atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116 – 117) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teisės norma dėl asmenų teisės paduoti prašymą įregistruoti nuosavybės teises turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai, atsižvelgiant į kitas teisės normas bei teisingumo principą. Kreipimasis su prašymu įregistruoti daiktą ir nuosavybes teises į jį kito asmens vardu užtikrina kreditoriaus interesų apsaugą, nepažeidžia ir daiktą įgijusio asmens interesų.

2. Nėra pagrindo prašymų pateikimo registro tvarkytojui reglamentuojančią tvarką vertinti kaip imperatyvią.

3. Nagrinėjamam atvejui turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalies bei 4.256 straipsnio 2 dalies normos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje byloje tarp Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Vietos bei centrinio nekilnojamojo turto registratoriaus yra kilęs dėl to, ar Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę kreiptis į Nekilnojamojo turto tvarkytoją su prašymais išregistruoti bei įregistruoti kitų asmenų nuosavybės teises viešajame registre.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė 2007-05-28 prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui išregistruoti UAB „Inloco“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą-administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Teritorinis registratorius 2007-06-05 sprendimu prašymo netenkino tuo pagrindu, kad įstatymas nesuteikia teisės suinteresuotiems asmenims pateikti tokius prašymus. Centrinis registratorius 2007-07-09 sprendimu minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą paliko galioti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą, tiek teritorinio, tiek centrinio registratoriaus sprendimus panaikino tuo pagrindu, kad Vilniaus apygardos teismui pripažinus negaliojančia minėtų administracinių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Asaplita“ ir UAB „Inloco“ ir pritaikius abipusę restituciją ( UAB „Inloco“ įpareigota grąžinti UAB „Asaplita“ administracines patalpas, o UAB „Asaplita“ įpareigota grąžinti UAB“Inloco“ 75 000 Lt.)darytina išvada, kad nuo sutarties pripažinimo negaliojančia momento UAB“Inloco“ neteko daiktinės teisės į administracines patalpas ir restitucijos pagrindu pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, t.y. juo tapo UAB „Asaplita“, todėl minėtos patalpos laikytinos UAB „Asaplita“ nuosavybe bei išregistruotinos iš Nekilnojamojo turto registro. Pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi pateikti jį įgijęs asmuo, šiuo atveju nevertintinas kaip griežtas imperatyvas, o valstybinė mokesčių inspekcija, gindama viešąjį interesą ir būdama suinteresuotu asmeniu, turi teisę teikti prašymą teritoriniam registratoriui dėl UAB“Inloco“ nuosavybės teisių į administracines patalpas išregistravimo.

Pirmos instancijos teismo išvados nepagrįstos įstatymu ir byloje esančiais įrodymais, teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimo negalima laikyti pagrįstu ir teisėtu.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje išvardinta kokios daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos minėtame registre, 1 punktu nurodant nuosavybės teisę. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustato, kad nekilnojamojo turto registre taip pat registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai, tame tarpe įsiteisėją teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. ( 12 str. 7 p.). Šio įstatymo 16 straipsnis apibrėžia Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimą. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Prašymų įregistruoti, pakeisti, išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimas sureglamentuotas Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį teritoriniam registratoriui paduoda daiktą įgijęs asmuo.

Prašymą įregistruoti kitas daiktines teises (kitos daiktinės teisės išvardintos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 d. 2, 3, 4, 5, 6, 7 punktuose), tų daiktų suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui pateikia šių teisių turėtojas ar asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu.

Nuostatų 19 straipsnyje nustatyta, kad prašymai išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus bei juridinius faktus.

Toks reglamentavimas visiškai atitinka CK 4.256 2 dalies nuostatoms, kad prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus-šių teisių turėtojas arba asmuo suinteresuotas jų įregistravimu.

Darytina išvada, kad įstatymu sureglamentuota kas ir kokia tvarka turi teisę paduoti prašymus teritoriniam registratoriui dėl nuosavybės teisių įregistravimo ir išregistravimo. Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, jog suinteresuotiems asmenims teisė paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į kitų asmenų nekilnojamąjį turtą išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, nesuteikta. Minėti suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis tik dėl kitų daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų įregistravimo ar išregistravimo.

Šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra daiktą įgijęs asmuo, todėl jo prašymas išregistruoti kito asmens daiktines teises pagrįstai buvo atmestas.

Pagal Civilinio kodekso 1.75 straipsnį nuosavybės teisių registracija Nekilnojamojo turto registre nėra privaloma. Tai yra asmens, įgijusio nuosavybės teises teisė, bet ne pareiga. Tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių neįregistravimas pažeidžia suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus, šiuo atveju kreditoriaus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teises, šios teisės gali būti ginamos įstatymuose nustatytais būdais. Nekilnojamo turto registro įstatymas nenumato jokių išimčių ir atvejų, kai ginant viešąjį interesą valstybinei institucijai būtų suteikiama teisė teikti prašymus nekilnojamo turto registratoriui dėl kitų asmenų nuosavybės teisių įregistravimo ar išregistravimo. Asmenys, turintys teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo, išvardinti Nekilnojamo turto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje ir jokių išimčių kitiems asmenims nėra suteikta.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas sprendimu pripažino patalpų pirkimo-pardavimo sutartį tarp UAB“Asaplita“ ir UAB“Inloco“ negaliojančia, taikant restituciją, todėl darytina išvada, kad nuo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia momento UAB „Inloco“ neteko daiktinės teisės į patalpas ir restitucijos pagrindu pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, juo tapo UAB „Asaplita“

Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes byloje nėra duomenų apie restituciją t.y. duomenų apie patalpų grąžinimą ankstesniam savininkui. Civilinis kodeksas ( CK 6.398 str.) nuosavybės teisių atsiradimo momentą sieja su Nekilnojamojo daikto perdavimu, o tokių duomenų, kaip jau minėta , byloje nėra.

Teismas šioje byloje neteisingai taikė materialinės teisės normą, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, pareiškėjo skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 metų lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą dėl VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2007-06-05 sprendimo Nr. S(5.1.14)-20409 ir VĮ „Registrų centras“ 2007-07-09 sprendimo Nr. 246 panaikinimo ir įpareigojimo VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą panaikinti UAB „Inloco“ nuosavybės teisės registraciją į administracines patalpas, esančias Švitrigailos g.7/A.Vivulskio g.16,Vilniuje atmesti.

Spendimas neskundžiamas.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRičardas Piličiauskas