Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2680S“ paliktas neribotai A. G. B. nuosavybei.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. laikotarpiu nuo 14.00 val. iki 15.30 val. įsibrovė į patalpą – A. G. B. gyvenamąjį kambarį Nr. 1, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš kur pagrobė nukentėjusiajam A. G. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2680S“ 400 Lt vertės su jame buvusia „Labas“ SIM kortele 20 Lt vertės, taip iš viso pagrobė 420 Lt vertės svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. Š. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. Š. kaltu padarius vagystę ir teisingai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. To nuteistasis neginčija, nesutinka tik su jam paskirta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė.

Iš nuteistojo skundo akivaizdu, kad nuteistasis, prašydamas sušvelninti paskirtą bausmę ar skirti kitos rūšies bausmę, dėmesį kreipia į pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepripažinti jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad teisiamajame posėdyje M. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir reiškė apgailestavimą dėl savo elgesio, tačiau tai įvertino tik kaip formalų apelianto siekį sušvelninti savo teisinę padėtį. Kolegija visiškai pritaria tokiai apylinkės teismo išvadai.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad apeliantas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina, kad kaltininkas ne tik savanoriškai prisipažintų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, bet reikia nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Šioje byloje nėra nei vienos iš paminėtų sąlygų. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. tik surinkus jo kaltę neginčijamai patvirtinančius duomenis pripažino visas faktines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu (93–94; 187 b. l.). Iš pradžių, ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai siekdamas suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir prokurorą, apeliantas dėl jam inkriminuoto mobiliojo telefono vagystės kaltę bandė suversti kitam asmeniui (84–85 b. l.) ir dėl to teisiamajame posėdyje paaiškino: ,,Iš pradžių neprisipažinau, nes galvojau, kad praslysiu.“. Iš to, kas aptarta, nėra jokio pagrindo išvadai, kad M. Š. laisva valia prisipažino dėl padaryto nusikaltimo.

Taip pat pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Apeliantas teisiamojo posėdžio metu reiškė apgailestavimą dėl savo elgesio ir žadėjo daugiau nenusikalsti, tačiau, kolegijos nuomone, M. Š. elgesys prieš ir po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo padarymo neduoda jokio pagrindo išvadai, kad jis nuoširdžiai apgailestauja dėl to, ką daro ir ką padarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. aktyviai pažeidinėjo baudžiamuosius ir administracinius įstatymus ir prieš įvykdydamas skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą, ir po to (104–107; 127–130 b. l.). Pats apeliantas teisiamajame posėdyje nurodė, kad gyvena savo bute iš našlaičio pašalpos (520 Lt) ir invalidumo pašalpos (270 Lt), tačiau pinigus pralošia ir eina vogti. Iš byloje esančių kitų Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžių (2011 m. birželio 21 d., 2011 m. rugpjūčio 23 d., 2011 m. spalio 20 d.) matyti, kad M. Š. ir dėl kitų nusikalstamų veikų pripažindavo savo kaltę ir reikšdavo nuoširdų apgailestavimą dėl savo elgesio, kas, atkreipiamas dėmesys, buvo traktuojama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau toliau pažeidinėdavo baudžiamuosius įstatymus. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad M. Š. savo elgesio kritiškai nevertino, o tai yra būtina sąlyga pripažįstant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi.

Taigi, nenustačius kaltininko savanoriško pripažinimo ir kritiško savo elgesio įvertinimo, nėra pagrindo deklaratyvų kaltės pripažinimą laikyti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir švelninti bausmę.

Apeliantas savo skunde akcentuoja, kad žala nukentėjusiajam nepadaryta, tačiau tai nereiškia, kad tą žalą geranoriškai atlygino pats nuteistasis ar už jį tai padarė kiti asmenys. M. Š. pagrobtas mobilusis telefonas buvo užstatytas lombarde, paimtas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo, apžiūrėtas ir grąžintas nukentėjusiajam (8–15 b. l.). Tai apelianto atsakomybę lengvina tik tiek, kad byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys ir skundžiamu nuosprendžiu iš jo nepriteistas žalos atlyginimas nukentėjusiajam, tačiau neturi įtakos bausmės skyrimui.

Kolegija, atsižvelgusi į skundžiamame nuosprendyje išdėstytą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, į tai, kad M. Š. naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui pagal ankstesnius teismų nuosprendžius, būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), tai yra asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.), kad jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą vidurkį (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), pastarąją tinkamai individualizavo, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo M. Š. pateikti argumentai, kad jis mokėsi, turi gyvenamąją vietą, kad jam nustatytas tik 55 procentų darbingumas – nemenkina nei padaryto nusikaltimo, nei jo paties asmens pavojingumo visuomenei. Faktas tas, kad visos paminėtos aplinkybės visai netrukdo apeliantui pažeidinėti baudžiamuosius įstatymus ir daryti kitus teisės pažeidimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.