Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-12-02 · Administracinė byla Nr. I-2675-331/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-02
Bylos Nr.
I-2675-331/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio
Kategorijos
  • 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-1627/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.),atsakovo atstovei I. J.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei G. J.,vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir Skyrius, atsakovas) įskaityti į pareiškėjo darbo stažą pensijai apskaičiuoti 1991 m. birželio 1 d. – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpį;

2) patikslinti Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130, 1998 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 13S, 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20035153, 2005 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 5153-S, 2007 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 351, įskaitant minėtą stažą;

3) išmokėti negautos pensijos dalį nuo pensijos mokėjimo pradžios, t. y. nuo 1996 m. gruodžio 10 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą, t. y. panaikino Skyriaus 2007 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 351 ir įpareigojo Skyrių priimti naują sprendimą, įskaitant į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d., o bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjui negautos senatvės pensijos dalį nuo 1996 m. gruodžio 10 d. grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad senatvės pensija jam buvo paskirta Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 5130, vėlesniais jo sprendimais buvo perskaičiuota. Nurodė, jog ginčijamu laikotarpiu jis dirbo energetiku Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“, kuri buvo sąjunginio tresto „Hidroelektromontaž“ padalinys, vykdęs Lietuvoje Kruonio HAE agregatų paleidimo–derinimo darbus. Pažymėjo, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjo darbo stažą senatvės pensijai apskaičiuoti, neįskaitė į šį stažą 1991 m. birželio 1 d – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpio ir tokį sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjo darbdavys buvo Rusijos Federacijos įmonė, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1999 m. birželio 29 d. susitarimas „Dėl pensinio aprūpinimo“ (toliau – ir Susitarimas) įsigaliojo vėliau, nei jis išėjo į pensiją, t. y. 2001 m.

Manė, kad Skyrius netinkamai vertino jo darbą Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“, nes Lietuvoje jis gyvena nuo 1987 m. Nurodė, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jo darbdaviu tapo Rusija, tačiau pareiškėjas gyvenamosios ir darbo vietų nekeitė ir visą ginčo laikotarpį dirbo energetiku Kruonio HAE.

Vertino, jog neįskaityti ginčo laikotarpio į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą yra nesąžininga ir neteisinga. Nesutiko, kad iki Susitarimo įsigaliojimo paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas remiantis šiuo Susitarimu (5 str., 6 str. 2 d.) yra negalimas. Pažymėjo, jog esant neaiškumų dėl Susitarimo 6 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi principu, kad nesant santykius reguliuojančio įstatymo, taikytini panašius santykius reguliuojantys įstatymai ar bendrieji teisės principai (teisingumo, protingumo, sąžiningumo).

2009 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas skundą patikslino ir prašė:

1) atnaujinti Skyriaus sprendimų, priimtų dėl pareiškėjo senatvės pensijos, apskundimo terminus;

2) panaikinti Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130;

3) panaikinti Skyriaus 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 13S;

4) panaikinti Skyriaus 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20035153;

5) panaikinti Skyriaus 2005 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 5153-S;

6) įpareigoti Skyrių priimti naują sprendimą:

a) į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaičiuoti 1991 m. birželio 1 d. – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpį;

b) perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją atsižvelgiant į padidėjusį stažą ir pateiktus dokumentus apie darbo užmokestį 1991 m. birželio 1 d. – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpiu;

c) išmokėti negautos senatvės pensijos dalį nuo jos mokėjimo pradžios 1996 m. gruodžio 10 d., ją indeksuojant;

d) išmokėti 5 proc. palūkanas nuo priskaičiuotos sumos už kiekvienus uždelstus metus.

Patikslintame skunde pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) sprendimų dėl senatvės pensijų apskundimo neribojo jokiais terminais, kaip neribojo ir negautos senatvės pensijos išmokėjimo, jei ji buvo negauta dėl ją skiriančios ar mokančios institucijos kaltės. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Mokėjimo nuostatai) numatė, kad sprendimai senatvės pensijos klausimais gali būti apskųsti bet kuriuo metu, t. y. taip pat nenustatė terminų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Pensijų įstatymo naujojoje redakcijoje (2005 m.) atsirado sprendimų dėl senatvės pensijų skundimo apribojimai, t. y. 3 metų terminas, todėl jis, tik gavęs Skyriaus 2007 m. lapkričio 21 d. raštą apie senatvės pensijos paskaičiavimą, 2007 m. lapkričio 27 d. apskundė jį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo), o jos atsakymą 2008 m. sausio 23 d. apskundė teismui. Taigi jokie apskundimo terminai nebuvo praleisti. Teigė, kad atsakovas sąmoningai klaidina teismą ir vilkina bylos nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 str.). Akcentavo, jog atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjas neskundė Valdybos 1998 m. liepos 20 d. rašto Nr. 306-S-408, klaidina teismą, nes jis šį raštą skundė per Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų komitetą. Be to, atsakovo teiginiai, jog pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota, padidinta 4 proc. ir išmokėta už 12 mėnesių, neatitinka realybės.

Atsiliepimas

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad laikotarpis nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d. į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą buvo neįskaitytas remiantis Pensijų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes šiuo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ ir valstybinio socialinio draudimo įmokų į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nemokėjo. Pažymėjo, jog Susitarimas taikomas tik asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo skiriamos po šio Susitarimo įsigaliojimo (2001 m.), o senatvės pensijų, paskirtų iki jo isigaliojimo, perskaičiavimas Susitarime nenumatytas, todėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijoje laikotarpis į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą remiantis Susitarimu galėtų būti įskaitytas tik tuo atveju, jeigu jis įgytų teisę į senatvės pensijos skyrimą iš naujo.

Atkreipė dėmesį į tai, jog Pensijų įstatymas nenumato palūkanų nuo priskaičiuotų sumų už uždelstus mokėti senatvės pensiją metus mokėjimo.

Rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teigė, kad pareiškėjas praleido senatvės pensijos apskaičiavimo nuo 1996 m. gruodžio 10 d. apskundimo terminus. Be to, jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos terminus praleido dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.

Rėmėsi Mokėjimo nuostatų 86 punktu ir nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą prašymą, jam senatvės pensija skiriama nuo kito mėnesio, einančio po teismo sprendimo priėmimo, pirmos dienos. Teigė, jog skirti naujo dydžio senatvės pensiją nuo 1996 m. gruodžio 10 d. nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Skyrių išmokėti jam negautos senatvės pensijos dalį nuo 1996 m. gruodžio 10 d. atmestinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymams.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš Rusijos Federacijos įmonės „Stolon“ buvo atleistas pagal Rusijos Federacijos darbo įstatymų kodeksą, t. y. jis dirbo Rusijos Federacijoje ir jam buvo taikomi Rusijos Federacijos teisės aktai. Vadinasi, pareiškėjas valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiamas pagal Rusijos Federacijos teisės aktus, o Lietuvoje, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 4 straipsnį, jis nebuvo ir neturėjo būti draudžiamas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą buvo pagrįstai įskaitytas tik darbo Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ laikotarpis nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1991 m. birželio 1 d., t. y. iki Draudimo įstatymo įsigaliojimo.

Akcentavo, jog pareiškėjo teiginys, kad iki 2005 m. Pensijų įstatymo 43 straipsnyje ir Mokėjimo nuostatų 76 punkte Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimas nebuvo ribojamas jokiais terminais, neatitinka tikrovės, nes iki 2004 m. kovo 1 d., o ne iki 2005 m., kaip kad nurodo pareiškėjas, jokiais terminais nebuvo ribojamas tik Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimas Valdybai. Pažymėjo, kad kreipimosi į administracinį teismą terminai reglamentuoti ABTĮ 32 ir 33 straipsniuose, o ne Pensijų įstatymo 43 straipsnyje, ir nurodė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus sprendimais, juos turėjo galimybę skųsti teismui arba Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka Valdybai, o gavus pastarosios sprendimą ? teismui. Pabrėžė, kad iki ABTĮ įsigaliojimo ginčai dėl senatvės pensijų buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – ir CPK), kurio ginčo metu (1998 m.) galiojusioje 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas, o jo 83 straipsnyje buvo nustatyta, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą.

Nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjo senatvės pensija buvo apskaičiuota teisingai ir Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 5130 bei 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 13S į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą buvo pagrįstai įskaitytas tik pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ laikotarpis iki 1991 m. birželio 1 d., pareiškėjui pirmą kartą buvo atsakyta Valdybos 1998 m. liepos 20 d. raštu Nr. 306-S-408, taigi pareiškėjas, nesutikdamas su tuo, Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130 ir 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 3S bei Valdybos 1998 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 306-S-408 turėjo galimybę skųsti teismui daug anksčiau, tačiau į teismą kreipėsi tik 2008 m. sausio 23 d. Teigė, kad pareiškėjas praleido ir vėlesnių Skyriaus sprendimų, t. y. 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 20035153 ir 2005 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 5153-S, apskundimo teismui terminus, nustatytus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje.

Nurodė, jog Skyriaus sprendimai dėl pareiškėjo senatvės pensijos padidinimo 4 proc. ir išmokėjimo už 12 mėnesių buvo priimti iki Valdybos 1998 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 306-S-408 priėmimo. Paaiškino, kad vėlesniu Skyriaus 2004 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20035153 nuo 2003 m. sausio 1 d. pareiškėjo senatvės pensija buvo padidinta vadovaujantis Pensijų įstatymo nuostatomis dėl mažesnių nei 325 Lt pensijų padidinimo, o Skyriaus 2005 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 5153-S nuo 2005 m. sausio 1 d. pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota remiantis nuo tos dienos įsigaliojusia Pensijų įstatymo 52 straipsnio pataisa.

Kiti trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentai yra analogiški atsakovo Skyriaus atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130, 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 13S, 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20035153, 2005 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 5153-S ir įpareigoti Skyrių priimti naują sprendimą – įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą 1991 m. birželio 1 d. – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpį ir perskaičiuoti senatvės pensiją atsižvelgiant į padidėjusį stažą ir pateiktus dokumentus apie darbo užmokestį 1991 m. birželio 1 d. – 1996 m. sausio 22 d. laikotarpiu, nutraukė, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog iki 2005 m. Pensijų įstatymo 43 straipsnyje ir Mokėjimo nuostatų 76 punkte Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimas nebuvo ribojamas jokiais terminais, neatitinka tikrovės, nes iki 2004 m. kovo 1 d., t. y. iki naujos redakcijos Pensijų įstatymo įsigaliojimo, o ne iki 2005 m., kaip kad nurodo pareiškėjas, jokiais terminais nebuvo ribojami tik Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai terminai. Vertino, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti Skyriaus sprendimų apskundimo teismui terminus, ir konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130, 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 13S, 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20035153, 2005 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 5153-S atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėjo, kad kreipimosi į administracinį teismą terminai reglamentuoti ABTĮ 32 ir 33 straipsniuose, o ne Pensijų įstatymo 43 straipsnyje, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus sprendimais, juos turėjo galimybę skųsti teismui arba Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka Valdybai, o gavus pastarosios sprendimą ? teismui. Nurodė, jog iki ABTĮ įsigaliojimo (iki 1999 m. gegužės 1 d.) ginčai dėl senatvės pensijų buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, vadovaujantis CPK. Atkreipė dėmesį į ginčo metu (1998 m.) galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą bei šio kodekso 83 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis).

Nukreipė į ABTĮ 34 straipsnį ir nurodė, kad apie tai, jog senatvės pensija buvo apskaičiuota teisingai ir Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 5130 bei 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 13S į pareiškėjo stažą buvo įskaitytas tik jo darbo Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ laikotarpis iki 1991 m. birželio 1 d., t. y. iki Draudimo įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjas pirmą kartą buvo informuotas Valdybos 1998 m. liepos 20 d. raštu Nr. 306-S-408, todėl pareiškėjas, manydamas, kad į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darbas Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ ginčo laikotarpiu buvo neįskaitytas nepagrįstai, turėjo galimybę teismui apskųsti pirmiau nurodytus Skyriaus ir Valdybos sprendimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2008 m. sausio 23 d., t. y. akivaizdžiai praleisdamas šių sprendimų apskundimo teismui terminą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas praleido ir vėlesnių, t. y. Skyriaus 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 20035153 ir 2005 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 5153-S, apskundimo teismui terminus, nustatytus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymas jį atnaujinti atmestinas. Rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu ir nurodė, kad atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą dėl Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 5130, 1998 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 13S, 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 20035153 ir 2005 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 5153-S panaikinimo, byla šioje dalyje nutrauktina.

Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimtą šioje byloje, rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu ir nurodė, kad antrąkart nagrinėti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Skyrių priimti naują sprendimą, t. y. į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ginčo laikotarpį ir perskaičiuoti senatvės pensiją atsižvelgiant į padidėjusį stažą ir pateiktus dokumentus apie darbo užmokestį ginčo laikotarpiu, nėra teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, jog Skyrius neįvykdė minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dėl atitinkamo Skyriaus įpareigojimo, tačiau tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Konstatavo, kad šioje dalyje byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d., yra įsiteisėjusi, bet neįvykdyta, tačiau tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Todėl, kol nėra panaikinti pareiškėjo ginčijami sprendimai, kuriais buvo apskaičiuotas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, ir atsakovo sprendimu į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitytas ginčo laikotarpis, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti negautos senatvės pensijos dalį nuo jos mokėjimo pradžios, t. y. nuo 1996 m. gruodžio 10 d., nes šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus. Padarė išvadą, kad nutraukus bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Valdybos sprendimus, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus išmokėti negautos senatvės pensijos dalį nuo jos mokėjimo pradžios.

Vertino, jog pareiškėjui išduota Rusijos Federacijos įmonės „Stolon“ 1996 m. birželio 28 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) tik patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d. jis dirbo šioje Rusijos Federacijos įmonėje, jam buvo taikomi Rusijos Federacijos teisės aktai, tad ir valstybiniu socialiniu draudimu jis buvo draudžiamas pagal Rusijos Federacijos teisės aktus, o Lietuvoje valstybiniu socialiniu draudimu pagal Draudimo įstatymo 4 straipsnį jis nebuvo draudžiamas. Pažymėjo, kad byloje esanti Kruonio HAE 1995 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pažymima, jog pareiškėjas yra derinimo įmonės „Stolon“ darbuotojas ir jog ši įmonė atlieka derinimo darbus Kruonio HAE, ? tai dar vienas rašytinis įrodymas, kuris patvirtina, kad pareiškėjo darbdavys buvo Rusijos Federacijos įmonė „Stolon“: pareiškėjas pagal darbo sutartį į Kruonio HAE nebuvo priimtas, taigi Kruonio HAE nebuvo jo darbdavys (draudėjas).

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta dar iki Susitarimo sudarymo bei įsigaliojimo, taigi Susitarimo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi tai reikštų Susitarimo galiojimą atgal, ką draudžia tarptautiniai teisės aktai ir nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisės negaliojimo atgal principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-687/2002).

Akcentavo, kad Pensijų įstatyme ir Mokėjimo nuostatuose nėra nustatytas palūkanų už ne laiku išmokėtą senatvės pensiją priskaičiavimas ir išmokėjimas, taip pat palūkanų išmokėjimas nuo priskaičiuotų sumų už uždelstus mokėti metus, todėl kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovas būtų įpareigotas paskirti pareiškėjui senatvės pensiją, atsižvelgiant į naujus duomenis ir taikant Pensijų įstatymo 42 ir 44 straipsnius bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį nuo jos mokėjimo pradžios, t. y. nuo 1996 m. gruodžio 10 d., indeksuojant ir išmokant palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutarties, t. y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl Susitarimo taikymo, netyrė, ar teisingai atsakovas perskaičiavo pareiškėjo senatvės pensiją ir šiuo aspektu nukreipė į vykdymo procesą, pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nebuvo nurodyta tą daryti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas vilkino bylą.

Atsiliepimas

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas nukreipia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Skyrių priimti naują sprendimą ir į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti ginčo laikotarpį. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylą dalyje dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo nutraukus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, nes tai yra išvestinis reikalavimas.

Kiti atsakovo Skyriaus atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas Pensijų įstatymo 42 straipsnis, nes jis po senatvės pensijos paskyrimo nedirbo, todėl nėra įgijęs papildomo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Nurodo, kad nutraukus bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus, jo atžvilgiu netaikytinas ir Pensijų įstatymo 44 straipsnis, nes nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo apskaičiuoti senatvės pensiją atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu gautas pajamas, kadangi jis tokio reikalavimo nereiškė.

Kiti trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui ir atsakovo Skyriaus atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-603/2009 (I t., b. l. 176-184) įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą būtų įskaitytas ginčo laikotarpis. Taigi pirmosios instancijos teismas dalyje dėl analogiško pareiškėjo skundo reikalavimo bylą nutraukė pagrįstai (ABTĮ 101 str. 2 p.).

Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl ko šiuo klausimu pateikiami argumentai nebus vertinami ir dėl jų nebus pasisakoma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas, kaip nurodė jo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį yra įvykdęs (atitinkamas sprendimas į bylą pateiktas nebuvo), todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo, atsižvelgus į naujai paaiškėjusias aplinkybes, būtų perskaičiuota pareiškėjo pensija, galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį įvykdė nesilaikydamas Mokėjimo nuostatų 86 punkte nustatytos tvarkos. Tokių duomenų byloje nėra, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl šio skundo reikalavimo pareiškėjas prarado materialinį teisinį suinteresuotumą (ABTĮ 5 str. 1 d. ir 3 d. 1 p.), todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, remdamasis Pensijų įstatymo 42 straipsniu, kaip teisingai nurodo atsakovas, nepagrįstai reikalauja jam iš naujo paskirti pensiją, kadangi šio Pensijų įstatymo straipsnio nuostatos yra taikomos tik tada, kai asmuo, kuriam jau buvo paskirta pensija, po to įgyja papildomą atitinkamos trukmės valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o nagrinėjamu atveju situacija yra tokia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-603/2009 konstatuotas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas buvo įgytas dar iki pensijos jam paskyrimo, tačiau atsakovo nebuvo pripažįstamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu.

Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, o to paties straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Atsakovui buvo žinoma apie naujas aplinkybes, turinčias įtakos pareiškėjo pensijos dydžiui, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų, idant būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau pacituotos Pensijų įstatymo nuostatos, idant būtų išmokėta valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios įstaigos kaltės, nereikalauja panaikinti sprendimus, kuriais asmeniui buvo paskirta ar perskaičiuota pensija, ir laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų išmokėta pensijos dalis, kuri būtų susidariusi jo darbą ginčo laikotarpiu Rusijos Federacijos įmonėje „Stolon“ vertinant kaip valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo kaupimo pagrindą, nepagrįstai prašo panaikinti Skyriaus 1998 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 5130, 1998 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 13S, 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20035153 ir 2005 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 5153-S, kadangi jų panaikinimas nesukeltų jo pageidaujamų teisinių pasekmių, juolab kad buvo praleisti jų apskundimo terminai, o jokių svarių jų atnaujinimo priežasčių pareiškėjas nenurodė, dėl ko pirmosios instancijos teismas šioje dalyje bylą ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu nutraukė pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Pensijų įstatymo 52 straipsnį, indeksuojamos tik nuo 1995 m. sausio 1 d. neperskaičiuotos pensijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo skundžiamais Skyriaus sprendimais jam paskirta pensija buvo indeksuojama, todėl ir ta jos dalis, kuri dėl Skyriaus kaltės jam nebuvo laiku paskirta ir išmokėta, turėtų būti indeksuojama tokia pačia tvarka.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad CK 6.210 straipsnio pagrindu jam turėtų būti priteistos 5 proc. palūkanos, nes įstatymai nenumato, kad atsakovui būtų daroma kokia nors išimtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.210 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes nei Pensijų įstatymas, nei Mokėjimo nuostatai nenumato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir į nuo jos skaičiuojamas palūkanas.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas: atsakovas įpareigotinas, atsižvelgus pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, gautas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d., išmokėti pareiškėjui jo negautą pensijos dalį nuo pensijos mokėjimo pareiškėjui pradžios, t. y. 1996 m. gruodžio 10 d., iki sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta ginčo laikotarpį, t. y. nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1996 m. sausio 22 d., įskaičiuoti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir atitinkamai perskaičiuoti pareiškėjui skiriamą pensiją, ją teisės aktų nustatyta tvarka indeksuojant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui V. S. jo negautą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo pareiškėjui V. S. pradžios, t. y. 1996 m. gruodžio 10 d., ją teisės aktų nustatyta tvarka indeksuojant.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė