Kauno apylinkės teismo nutartis

institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą administracinio nusižengimo byloje – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus įgaliotiems atstovams – patarėjui – vyriausiajam darbo inspektoriui A. B. ir vyriausiajam darbo inspektoriui R. Č. (nuotoliniu būdu, per ZOOM platformą),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo R. P. skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus A. B. 2024 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. VDI-ANR-N-230-2024 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24231455924.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. P. (toliau ir – Pareiškėja) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Institucija) patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus A. B. 2024 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. VDI-ANR-N-230-2024 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24231455924 (toliau – Nutarimas) nubausta už tai, kad ji, būdama darbdavio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įgaliota direktore, veikdama pagal 2021 m. gruodžio 31 d. išduotą įgaliojimą Nr. 211231-28, pažeisdama imperatyvius teisės aktų reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimus, nuo 2023 m. kovo 10 d. iki 2024 m. sausio 8 d. leido darbuotojui Y. S. nelegaliai dirbti įmonės naudai, nors tuo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo ( toliau – UTPĮ) 39 straipsnio 1 punktu ir 64 straipsnio 1 punktu, Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje ir jo darbas įmonės naudai buvo neteisėti, tai yra, pasibaigus darbuotojo Y. S. teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje, neužtikrino ir nekontroliavo, kad neterminuota darbo sutartis Nr. T787/30, sudaryta su darbuotoju Y. S., būtų nutraukta ne vėliau nei 2023 m. kovo 9 d. – Y. S. teisėto buvimo Lietuvos publikoje paskutinę dieną. Tokiais savo veiksmais (neveikimu) R. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 62 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tokiu būdu R. P. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jai paskirta 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bauda (1 t., b. l. 1–12).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, leistinumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš 2022 m. lapkričio 29 d. darbo sutarties Nr. T787/30 priedo matyti, kad 2024 m. sausio 8 d. pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, darbo sutartis su Y. S. buvo nutraukta nesant darbo sutarties šalių valios (kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą vietą). Darbo sutarties nutraukimas buvo patvirtintas abiejų šalių pasirašytinai (1 t., b. l. 42).

Iš pateiktų darbuotojo Y. S. darbo laiko apskaitos žiniaraščių nuo 2022 m. lapkričio iki 2024 m. sausio mėnesio (nuo darbuotojo įdarbinimo dienos iki atleidimo dienos) matyti, kad darbuotojas pradėjo dirbti 2022 m. lapkričio 30 d., tai yra sekančią dieną nuo darbo sutarties su juo sudarymo (1 t., b. l. 50–82). Iš suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2023 m. sausio – 2023 m. gruodžio mėnesius matyti, jog Y. S. kiekvieną mėnesį buvo mokamas darbo užmokestis, kurio suma, atsižvelgiant į darbuotojo per mėnesį išdirbtų valandų skaičių, svyravo nuo 198,50 Eur (dėl darbuotojo nebuvimo darbe dėl ligos) iki 1 354,16 Eur (1 t., b. l. 83–86).

Iš Sodros pateiktų duomenų matyti, kad Y. S. privalomuoju asmens draudimu darbdavės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo draudžiamas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. sausio 8 d. (1 t., b. l. 87–90).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus bei Pareiškėjos atstovo ir Institucijos atstovo teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje įrodyta, jog Pareiškėja, būdama už tai atsakingu asmeniu, veikdama pagal 2021 m. gruodžio 31 d. išduotą įgaliojimą Nr. 211231-28, pažeisdama imperatyvius teisės aktų reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimus, nuo 2023 m. kovo 10 d. iki 2024 m. sausio 8 d. leido darbuotojui Y. S. nelegaliai dirbti bendrovės naudai, nors tuo metu, vadovaujantis UTPĮ 39 straipsnio 1 punktu ir 64 straipsnio 1 punktu, Y. S. buvimas Lietuvos Respublikoje ir jo darbas įmonės naudai buvo neteisėti. Tai yra, pasibaigus darbuotojo Y. S. teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje, neužtikrino ir nekontroliavo, kad neterminuota darbo sutartis Nr. T787/30, sudaryta su darbuotoju Y. S., būtų nutraukta ne vėliau nei 2023 m. kovo 9 d. – Y. S. teisėto buvimo Lietuvos publikoje paskutinę dieną. Tokiu būdu Pareiškėja padarė pažeidimą, kuris, šiuo atveju, sukelia atsakomybę pagal ANK 95 straipsnio nuostatas. Taigi, esant šių aplinkybių visumai, spręstina, kad R. P. skundžiamu nutarimu pagrįstai buvo patraukta atsakomybėn ir nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, jo panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjos atžvilgiu nutraukti nėra jokio teisinio pagrindo. Juo labiau ir pati Pareiškėja nuo pat protokolo jos atžvilgiu surašymo momento iki dabar neginčija to, kad Y. S. dešimt mėnesių jos įmonėje dirbo pasibaigus darbuotojo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui.

Atsižvelgiant į tai, kad užsienio pilietis buvo priimtas į darbą dar galiojant leidimui jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į darbą jis priimtas laikantis visų teisės aktų reikalavimų, tai yra sudaryta rašytinė darbo sutartis, mokamas atlyginimas ir mokesčiai valstybei, Pareiškėja patvirtino, kad nusižengimą padarė dėl neatidumo, per mažos kontrolės ir pasitikėjimo įdarbinto Ukrainos piliečio paaiškinimais, kad dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo jis tikrai kreipsis į Migracijos departamentą, tai buvo pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio pareiškėjo pažeidimas, savo klaidą ji ištaisė, tai yra atleido užsienio pilietį Y. S. iš darbo iki Institucijos patikrinimo, duomenų apie piktybinį Pareiškėjos veikimą byloje nėra, todėl teismas daro išvadą, jog Pareiškėja administracinės teisės pažeidimą padarė dėl neatsargumo.

Vertinant pareiškėjai paskirtos baudos dydį, visų pirma pažymėtina tai, kad administracinės nuobaudos paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas ir administracinio poveikio priemones, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurias paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kurios, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežtos.

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog ji pripažįsta padariusi administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Už analogišką nusižengimą Pareiškėja praeityje bausta nebuvo. Be to, teismų praktikoje pripažįstama tai, kad ANK 95 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas paprastai lemia didelę materialinę naudą nusižengimą darančiam asmeniui, pažeidžia legaliai neįdarbinto asmens konstitucines teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių teismas nenustatė. Šioje byloje nėra ginčo, jog darbo sutartis tarp Pareiškėjos ir Y. S. buvo sudaryta, apie jo įdarbinimą buvo pranešta atsakingoms institucijoms laiku, jam buvo mokamas darbo užmokestis, sumokėti visi jo darbo vietos mokesčiai, asmenį Pareiškėja draudė privalomuoju asmens sveikatos draudimu, atlyginimas buvo mokamas toks pats kaip ir kitiems darbuotojams, dirbantiems panašų darbą. Taigi, patys darbo santykiai nebuvo nuslėpti ar užmaskuoti, todėl nagrinėjamu atveju Pareiškėja didesnės naudos sau, nei kad įprasta, negavo, o finansinės žalos darbuotojui ar/ir valstybei padaryta nebuvo ir tai patvirtina byloje esantis Sodros išrašas apie draudiminį Y. S. laikotarpį, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, suvestinio atsiskaitymo su darbuotoju lapeliai. Taigi, aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą pažymėtina, kad leisdama savo darbuotojui dirbti nelegaliai Pareiškėja, nors ir padarė vieną šiukščiausių administracinių nusižengimų, paneigiančių esmines imperatyvias darbo įstatymų nuostatas, iškreipiančių padėtį darbo rinkoje bei sudarantį sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai, tačiau ji nepažeidė konstitucinių žmogaus teisių turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Iš bylos medžiagos matyti, kad nelegaliu darbu Pareiškėja šiuo atveju nesiekė nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį fakto, turėdama tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių, posėdžio metu Pareiškėjos atstovas patvirtino, kad priimtam užsienio piliečiui nebuvo mokamas kitoks (mažesnis ar didesnis) atlyginimas negu kitiems įmonės darbuotojams, dirbantiems analogišką darbą. Taigi, šiuo atveju Pareiškėjos nubaudimas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką negali būti formalus.

Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog, nors Pareiškėjos neteisėtas neveikimas užsitęsė pakankamai ilgą laikotarpį, tai yra dešimt mėnesių, vis dėl to šiuos neteisėtus veiksmus nutraukė pati Pareiškėja (būtent dėl Institucijos skundžiamame nutarime nurodytų priežasčių) 2024 m. sausio 8 d., nutraukdama su darbuotoju darbo sutartį. Vadinasi neteisėtą neveikimą Pareiškėja nutraukė savo iniciatyva, o ne dėl Institucijos įsikišimo, kadangi Institucija nurodymą su prašymu pateikti duomenis apie Ukrainos pilietį Y. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik 2024 m. sausio 16 d., kuomet minėtas asmuo bendrovėje jau nebedirbo. Nagrinėjamu atveju Pareiškėja pasyvų veikimą paaiškina žmogiškuoju faktoriumi, tai yra, jog suprato, kad asmuo beveik metus jos bendrovėje dirbo nelegaliai, tačiau jai asmens buvo gaila kaip karo pabėgėlio, be to, juo pasitikėjo, kai šis paklaustas dėl kreipimosi į Migracijos departamentą nurodydavo, kad kreipsis, tačiau minėtoje institucijoje labai ilgi procesai ir labai ilgos eilės, o prisiskambinti ir gauti konsultacijos tiesiog neįmanoma. Atsižvelgdama į tai, Pareiškėja nurodė, kad būtent dėl to darbuotojui suteikė papildomo laiko susitvarkyti dokumentus. Nors šios aplinkybės ir neeliminuoja paties administracinio nusižengimo padarymo fakto, vis dėl to, vertinant šiuos Pareiškėjos teiginius bendrame byloje esančių įrodymų kontekste, teismas neturi priežasties Pareiškėja netikėti. Pažymėtina, kad darbuotojas Pareiškėjos bendrovėje dirbo jau nuo 2022 m. lapkričio 29 d., Pareiškėja, manytina, per šį laikotarpį buvo susipažinusi su darbuotojo asmenybe ir jo elgesiu darbo vietoje, todėl juo pasitikėjo. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad Pareiškėjos padarytas nusižengimas neturėjo piktybiškumo elementų ir/ar sąmoningos tyčios, jis buvo padarytas dėl neatsargumo, nepagrįstai pasitikint savo darbuotoju (ANK 9 straipsnio 1 dalis).

Be to, nagrinėjamu atveju pastebėtina ir tai, jog, Pareiškėjos neteisėti veiksmai (neveikimas) truko gana ilgą laiką – 10 mėnesių, tačiau per visą šį laikotarpį nei viena institucija Y. S. statusu Lietuvos Respublikoje nesidomėjo ir atitinkamai problemos nesprendė, o kreipėsi į Pareiškėją tik tuomet, kai ši neteisėtus veiksmus jau buvo nutraukusi pati, savo iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento viena iš funkcijų yra kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Visgi iš byloje esančių dokumentų matyti, jog Migracijos departamentas nustatė Y. S. neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje tik gavęs šio asmens prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi, šiuo atveju matyti akivaizdus pačių institucijų pasyvumas, juolab Y. S. duomenys Sodroje buvo viešai prieinamai, Pareiškėja jo įdarbinimo fakto neslėpė, todėl institucijoms jų pareigų vykdymo niekaip neapsunkino ir šių pareigų atlikimui netrukdė. Darytina išvada, kad pažeidimo pakankamai ilga trukmė buvo tiek dėl Pareiškėjos neatidumo, tiek dėl valstybės institucijų pasyvumo, vykdant jiems priskirtas funkcijas. Ukrainos pilietis Y. S. gyveno Lietuvoje neturėdamas tam leidimo, tačiau įvertinus Migracijos departamento veiksmus, matyti, kad jis nebuvo pavojingas, nes ilgą laiką nebuvo imtasi jokių veiksmų užkardyti jo neteisėta buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra duomenų, kad jo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas dėl priverstinės deportacijos.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, manytina, kad šiuo atveju tikslinga švelninti Pareiškėjos administracinę atsakomybę, kadangi nustatytos reikšmingos aplinkybės, kurių visuma mažina padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą visuomenei ir rodo, kad padarytas administracinis nusižengimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o ne Pareiškėjai būdingo elgesio modelio dalis.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatyme numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje arba administracinio poveikio priemonės neskirti apskritai.

Teismo vertinimu, sprendžiant dėl Pareiškėjai skirtinos nuobaudos dydžio, atsižvelgtina į tai, kad tokio pobūdžio nusižengimą R. P. padarė pirmą kartą. Taip pat pažymėtina, kad priimant nutarimą nustatyta viena pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – asmuo prisipažino padaręs administracinį nusižengimą (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad darbo sutarties nenutraukimas su Ukrainos piliečiu Y. S., kai jis neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, įvyko ne siekiant neteisėtų tikslų, materialinės naudos ar nesąžiningai iškreipti darbo rinką ir konkurenciją, o dėl žmogiškosios klaidos ir neapdairumo, tai yra dėl neatsargumo, o ne veikiant tyčia. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad Pareiškėjos padarytas pažeidimas buvo nustatytas jau po darbo sutarties nutraukimo su ukrainiečiu, o informaciją apie buvusį ir jau nutrauktą pažeidimo faktą Migracijos departamentas ir Institucija sužinojo atsitiktiniu būdu. Atsižvelgiant į tai, tikslinga taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir R. P. skirti mažesnę baudą negu ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus A. B. 2024 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. VDI-ANR-N-230-2024 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24231455924 ir R. P. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paskirtą 1 200 Eur dydžio baudą, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais sumažinti. Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ANK 22 straipsnio 2 dalyje apibrėžta administracinės nuobaudos paskirtis bus visiškai įgyvendinta paskyrus R. P. mažesnę baudą, negu straipsnių sankcijoje numatyta minimali, tai yra – 300 Eur baudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, teismas,

nutaria:

pareiškėjos R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus patarėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus A. B. 2024 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. VDI-ANR-N-230-2024 administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 24231455924 dalyje dėl nuobaudos ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, R. P. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paskirtą baudą sumažinti iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Nutartis per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.