Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), išnagrinėjęs pareiškėjos 2018 m. sausio 25 d. skundą dėl ligos išmokos skyrimo, 2018 m. sausio 31 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą skirti ligos išmoką nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d., konstatuodamas, kad pareiškėja 2017 m. buvo nedarbinga daugiau kaip 90 kalendorinių dienų, be to, ligos išmoka pareiškėjai buvo skirta nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., o taip pat nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. spalio 5 d., ir tai sudarė 90 kalendorinių dienų.

2. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

7. Šioje byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. sprendimo ir Fondo valdybos 2018 m. kovo 28 d. sprendimo, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą dėl ligos išmokos skyrimo už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. spalio 25 d. sprendimu neskyrė pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. spalio 20 d. Šis sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjos prašyme nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), tačiau laiškas grįžo neįteiktas (b. l. 22). Pareiškėja 2018 m. sausio 15 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė naują prašymą, nurodydama jau kitą adresą ((duomenys neskelbtini)), todėl VSDFV Vilniaus skyrius sprendimą išsiuntė pareiškėjai jos naujuoju gyvenamosios vietos adresu. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai už laikotarpius nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. spalio 5 d. (iš viso už 90 kalendorinių dienų ) jau buvo skirta ir išmokėta ligos išmoka.

9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 ,,Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai).

11. Pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius, neskyręs jai ligos išmokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d., pažeidė teisės aktų nuostatas, o įstaigos darbuotojams trūko profesionalumo bei atidumo. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad 2006 m. vasario 9 d. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 147 nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. skyrė pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (b. l. 51). 2016 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti ligos pašalpą už visą nepertraukiamą laikinojo nedarbingumo laikotarpį (b. l. 22). Pareiškėjai netekto darbingumo pensija buvo mokama visą 2017 m. laikotarpį, be to, iš bylos medžiagos matyti (b. l. 23–50, 52), kad pareiškėjai už laikotarpius nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. ir nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. spalio 5 d. skirta ir išmokėta ligos išmoka už 90 kalendorinių dienų. Vadinasi, nedarbingumo pažymėjimo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama netekto darbingumo pensija, kuri priklauso pagal Įstatymą ir negali būti skiriama ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per metus.

12. Pareiškėjos teigimu, negavusi senuoju adresu išsiųsto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, ji patyrė žalą, nes prarado dviejų mėnesių ligos išmoką. Šiuos pareiškėjos teiginius paneigia atsakovo pateikti paaiškinimai ir įrodymai (b. l. 53–57). VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 6-12N-9217 neskirti pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. spalio 20 d., sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjos prašyme (b. l. 22) nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip teigia atsakovas, laiškas grįžo neįteiktas. Tuo tarpu naują adresą ((duomenys neskelbtini) pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui nurodė tik 2018 m. sausio 15 d., kai patikslino prašymą skirti ligos išmoką. Esant tokioms aplinkybėms, VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo galimybės priimtų sprendimų, kuriais nuspręsta neskirti pareiškėjai ligos išmokos, išsiųsti pareiškėjai jos naujuoju gyvenamosios vietos adresu.

13. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjai už laikotarpius nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo skirta ir išmokėta ligos išmoka už 90 kalendorinių dienų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad gaudama valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, pareiškėja 2017 metais laikinai nedarbinga buvo daugiau kaip 90 kalendorinių dienų, todėl jai nepriklausė ligos išmoka už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d., kadangi vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, išmoka neskiriama, kai nedarbingumo laikotarpis viršijo 90 kalendorinių dienų.

14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku ir šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek Fondo valdyba iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. (9.1) 3-7599 ir Fondo valdybos 2018 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. (11.1.) I-1973 paliekami nepakeisti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

16. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. F. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.