Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Audriaus Grauželio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti: 1) Kauno teritorinės muitinės 2015-06-29 sprendimą Nr. 5KM18082; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015-10-14 sprendimą Nr. 1A-466.

Pareiškėja patikslintame skunde nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Kauno TM 2015-06-29 sprendimu Nr. 5KM18082 pareiškėja pripažinta skolininke, jai atsirado mokestinė prievolė, paskaičiuotas 800 Eur muito mokestis, 1848 Eur PVM mokestis, 720 Eur PVM delspinigiai, 265 Eur bauda. Muitinės departamentas 2015-10-14 sprendimu Nr. 1A-466 paliko galioti Kauno teritorinės muitinės 2015-06-29 sprendimą Nr. 5KM18082. Pareiškėja buvo pripažinta skolininke muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežto ir nedeklaruoto muitinei automobilio Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja patikslintame skunde nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad nesutinka su skundžiamuose sprendimuose nurodytais teisiniais ir faktiniais pagrindais. Pareiškėjos ir jos atstovės teigimu, tiek Kauno teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas neteisingai įvertino aplinkybes bei netinkamai taikė teisės aktus. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, siekiant asmenį pripažinti skolininku, svarbu nustatyti ne tik asmens žinojimą arba suvokimą, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai, bet ir žinojimą arba suvokimą, jog prekės nėra apmokestintos importo mokesčiais. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, šių aplinkybių nustatymas yra muitinės pareigūnų pareiga, o ne teisė ir ji negali būti perkelta pažeidėjui. Muitinė minėtų aplinkybių negali grįsti vien tik prielaidomis, nepatvirtintomis įrodymais. Pareiškėjos nuomone, tai, kad ji negalėjo pasitikėti transporto priemonės pardavėjo pateiktu kvitu, kuriame nėra nurodyta transporto priemonė, už kurią mokami mokesčiai, nepatvirtina aplinkybės, jog ji turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Nurodytas kvitas negali būti traktuojama kaip įrodymas, kuriuo vadovaujantis būtų konstatuotas pažeidimo faktas. Skundžiami sprendimai neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos bei pažeidžia bendruosius teisingumo ir protingumo principus. Mokesčių administratorius nedetalizavo, kaip konkrečiai atidžiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo turi pasidomėti, ar automobilis yra išleistas į laisvą apyvartą, į kokią konkrečią instituciją, su kokias dokumentais (nebūdamas automobilio savininku) kreiptis ir kokiuose teisės aktuose ši pareiga įtvirtinta. Pareiškėja, įsigydama automobilį iš asmens, pareikalavo ir gavo kvitą su Vokietijos muitinės antspaudu, kuris ją įtikino, jog prekė įvežta teisėtai. Kvitas buvo su muitinės antspaudu nekėlė abejonių dėl jo patikimumo. Kauno teritorinė muitinė faktą, jog kvitas suklastotas, sužinojo tik gavusi atsakymą iš Vokietijos - Lenkijos muitinių pasienio ir policijos bendradarbiavimo centro. Pareiškėja, neturėdama specialiųjų žinių, negalėjo suprasti ar bent įtarti, kad jai pateiktas vokiškas muito mokesčio kvitas yra suklastotas. Asmuo, nesiverčiantis automobilių prekybos verslu, negalėjo žinoti, kokios formos turi būti kvitas, patvirtinantis mokesčių sumokėjimą ir kokie duomenys jame turi atsispindėti. Pareiškėja neturėjo pagrindo netikėti šio dokumento patikimumu. Teisės aktuose nereglamentuota asmens pareiga įsitikinti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą. Automobilį pareiškėja įsigijo už realią rinkos kainą, tai nustatyta ir Kauno teritorinės muitinės atliktame tyrime, todėl ji neturėjo pagrindo abejoti ir netikėti, jog visi privalomi mokesčiai už automobilį sumokėti. Kauno teritorinės muitinės sprendimu pareiškėja nepagrįstai buvo pripažinta skolininke muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį.

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė 2015-06-29 sprendimu Nr. 5KM18082 pripažino pareiškėją skolininke muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą ir nedeklaruotą muitinėje automobilį Nissan Pathfinder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) bei apskaičiavo ir įregistravo importo skolą 3 633 Eur už minėtą automobilį. Muitinės departamentas 2015-10-14 sprendimu Nr. 1A-466 patvirtino minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, kad asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Muitinės departamento nuomone, nagrinėjant mokestinį ginčą, buvo neabejotinai nustatyta, kad pareiškėja turėjo žinoti apie automobilio, kurio pirminė registracijos vieta - Šveicarijos Konfederacija, neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėja pasirašė ne lietuvių kalba sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje prekės pardavėju nurodytas V. I., nesiėmė veiksmų, kad įsitikintų automobilį pardavusio asmens tapatybe. Pareiškėja registruodama automobilį Lietuvos Respublikoje pateikė Šveicarijos Konfederacijoje išduotą transporto priemonės registracijos pažymėjimą Nr. 663120773. Pareiškėja turėjo žinoti, kad, įsigydama trečiosios šalies prekę, už kurią privalo būti sumokėti importo mokesčiai, ji įsigyja neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą prekę, už kurią, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, pareiškėja privalo prisiimti mokestinę atsakomybę. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi baudžiamojoje teisėje taikomu nekaltumo prezumpcijos principu, reiškiančiu, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas nenustato kitaip, ir teigia, kad muitinės institucijos, pripažįstančios asmenį skolininku muitinei, negali remtis prielaidomis, kurios yra neparemtos įrodymais. Muitinės departamento nuomone, visos mokestiniam ginčui reikšmingos aplinkybės yra paremtos ne prielaidomis, o nustatytais faktais ir juos pagrindžiančiais dokumentais, o skundžiami sprendimai yra priimti atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir atsiliepime nurodė bei atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog automobilis Nissan Pathfindcr (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), iš Šveicarijos Konfederacijos įsigijo V. l. 2011-06-16 sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėju H. M.. V. l. minėtą automobilį perpardavė pareiškėjai V. G. 2011-10-11 sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį, kuri buvo pateikta VĮ „Regitra“ registruojant minėtą transporto priemonę Lietuvos Respublikoje. Bendrijos muitų teritorijoje automobilis Nissan Pathfmder buvo registruotas pareiškėjos V. G. vardu, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatomis, minėtas automobilis privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje. Iš VĮ „Regitra“ pateikto transporto priemonės registravimo Šveicarijos Konfederacijoje liudijimo, matyti, kad minėto automobilio paskutinė registracijos šalis prieš registruojant Lietuvos Respublikoje buvo Šveicarijos Konfederacija, ne Bendrijos muitų teritorija. Automobilis Nissan Pathfmder įvežtas iš Šveicarijos Konfederacijos (ne Bendrijos muitų teritorijos). Nebuvo gauta duomenų (dokumentų) apie tai, kad automobilis buvo deklaruotas muitinėje ir už jį sumokėti importo mokesčiai. Jokie dokumentai apie importo mokesčių sumokėjimą nebuvo pateikti. Nesant duomenų (įrodymų), kad automobilis Nissan Pathfmder nustatyta tvarka buvo pateiktas ir deklaruotas muitinėje, jis pagrįstai laikytinas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežta preke pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį. Kauno teritorinė muitinė, atlikdama tyrimą dėl iš Šveicarijos Konfederacijos įvežto automobilio importo mokesčių sumokėjimo, 2014-03-17 raštu Nr. 8.1/12-1B-4276 įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, ar ginčo automobilis buvo deklaruotas muitinėje, ar šiam automobiliui buvo įforminta importo muitinės procedūra, ar už jį buvo sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėja pateikė 2011-06-22 kvitą pažymėtą Vokietijos muitinės anspaudu, kuriuo ji grindė importo mokesčių sumokėjimą Vokietijoje. Tačiau Kauno teritorinė muitinė 2014-04-23 gavo atsakymą iš Vokietijos - Lenkijos muitinių pasienio ir policijos bendradarbiavimo centro, kad pareiškėjo pateiktas kvitas yra falsifikuotas. Pareiškėja akcentuoja, kad buvo įtikinusi, jog įsigijo teisėtai įvežtą prekę, tačiau objektyviai iš byloje esančių įrodymų galima konstatuoti, kad kvitas su jame esančia tokio pobūdžio informacija negalėjo būti tinkamu dokumentu, pagrindžiančiu muitinės procedūros įforminimą ir muitų ( mokesčių) sumokėjimą. Pareiškėjos pateiktame kvite vokiečių kalba nėra jokių duomenų apie tai, kad jame nurodytas muitas ir importo PVM yra sumokėti būtent už automobilį Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnyje nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įveža į minėtą teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsniu, išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą, t.y. transporto priemonės, kurioms įforminta išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, laikomos turinčiomis Bendrijos prekių statusą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Skolininkais muitinei solidariai tampa (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis) asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, o taip pat, bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Taigi, muitinės skolai atsirasti pakako nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog pareiškėjo turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris buvo įvežtas neteisėtai.

Skundas netenkintinas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos skolos muitinei pripažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra Kauno teritorinė muitinė 2015-06-29 sprendimas Nr. 5KM18082, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta skolininke muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos (ne Bendrijos muitų teritorijos) įvežtą ir nedeklaruotą muitinei automobilį Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Skundžiamu Kauno teritorinės muitinės sprendimu pareiškėja buvo įpareigota sumokėti 800 Eur muitą, 1 848 Eur PVM, 720 Eur PVM delspinigių ir 265 Eur baudą. Muitinės departamento 2015-10-14 sprendimu Nr. 1A-466 buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės sprendimas, pripažinti pareiškėją skolininke muitinei.

Pareiškėja nesutinka, kad ji buvo pripažinta skolininke muitinei dėl automobilio Nissan Pathfinder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) apmokestinimo muito mokesčiu. Pareiškėja nurodė, kad ginčo automobilį pirko Lietuvoje iš aikštelėje automobilius pardavinėjančio asmens, pirkdama pasirašė ant šio asmens pateiktų dokumentų ir pareikalavo mokesčių sumokėjimą patvirtinančio dokumento, todėl ji buvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Tai, kad kvitas, patvirtinantis muitų mokesčio sumokėjimą, suklastotas ji negalėjo žinoti.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja Lietuvoje įsigijo automobilį Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), įvežtą į Bendrijos muitų teritorijoje iš Šveicarijos Konfederacijos, kurį 2011-12-08 įregistravo Lietuvoje (Bendrijos muitų teritorijoje) savo vardu. Minėtas automobilis iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Pareiškėja registruodama automobilį VĮ „Regitra“ pateikė automobilio Nissan Pathfmder pirkimo - pardavimo sutartį („Kaufvertrag“) bei Šveicarijos Konfederacijoje (CHE) išduotą transporto priemonės registracijos pažymėjimą. Kauno teritorinei muitinei pareiškėja pateikė 2011-06-22 kvitą „Quittung“ vokiečių kalba, kuriuo ji grindė importo mokesčių sumokėjimą Vokietijoje. Tačiau Vokietijos-Lenkijos muitinių, pasienio ir policijos bendradarbiavimo centras 2014-04-23 informavo Kauno teritorinę muitinę, jog pareiškėjos pateiktas 2011-06-22 kvitas „Quittung“ yra falsifikuotas. Šveicarijos Konfederacijos muitinės tarnyba 2015-03-27 raštu Nr. 73-2015.103 patvirtino, jog automobiliui Nissan Pathfmder Šveicarijoje eksporto procedūra įforminta nebuvo ir minėtas automobilis iš transporto priemonių registro išregistruotas 2011-06-16. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2015-05-29 nutarimu pradėtas ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00538-14 buvo sustabdytas, nenustačius pareiškėjai automobilį pardavusio asmens. Kauno teritorinė muitinė skundžiamu sprendimu pripažino pareiškėją skolininke muitinei. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 3 įtrauka, apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjai mokestinę prievolę muitinei - 800 Eur muitą, 1 848 Eur PVM, 720 Eur PVM delspinigių ir 265 Eur baudą. Pareiškėja nesutikdama su ginčijamu sprendimu skundu kreipėsi į Muitinės departamentą. Muitinės departamentas ginčijamu 2015-11-06 sprendimu Nr. 1A-493 pareiškėjo patikslinto skundo netenkino ir paliko galioti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 5KM18082. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2016-01-27 sprendimu Nr. S-23(7-286/2015) pareiškėjo skundo netenkino.

Kaip jau buvo minėta, ginčas administracinėje byloje kilo dėl mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjos atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjas įsigijo prekę - automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas neteisėtai, nedeklaruojant muitinei ir nesumokant muito mokesčių.

Ginčo tarp šalių dėl automobilio muitinės vertės nustatymo ar aritmetinio mokesčių apskaičiavimo, nėra. Nagrinėjamojoje byloje vertintini pareiškėjos skundo argumentai, susiję su pareiškėjos pripažinimu skolininke muitinei.

Ginčo santykius reglamentuojančio Bendrijos muitinės kodekso 37 str. nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (Bendrijos muitinės kodekso 37 str. 1 d.). Prekės lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 82 str. 1 d., – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 182 str.

Bendrijos muitinės kodekso 38 str. nustatyta, kad asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena (Bendrijos muitinės kodekso 38 str. 1 d.). Bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą. Bendrijos muitinės kodekso 40 str. nustatyta, kad prekės, kurios vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38 str. 1 d. a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 39 str. 1 d., jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure Bendrijos muitinės kodekso 38 str. 1 d. nustatytos prievolės neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą prievolę, arba, vietoj jo, bet kuris kitas asmuo turi nedelsdamas informuoti muitinę apie susidariusią padėtį. Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure prekės nėra visiškai prarastos, muitinei taip pat turi būti pateikta informacija apie tikslią jų buvimo vietą.

Bendrijos muitinės kodekso 79 str. nustatyta, kad išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 2 d.). Skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d.).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, automobilis Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), iki pareiškėja jį įregistravo Lietuvoje, buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Iš Šveicarijos Konfederacijos automobilį įsigijo V. l. 2011-06-16 sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį su pardavėju H. M.. V. l. minėtą automobilį pardavė V. G. 2011-10-11 sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį. V. G. minėtą automobilį įregistravo Lietuvos Respublikoje, pateikdama VĮ „Regitra“ sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį bei transporto priemonės registravimo Šveicarijos Konfederacijoje liudijimą. Pareiškėjos įsigytas automobilis Nissan Pathfmder buvo įregistruotas Bendrijos muitų teritorijoje, t.y. Lietuvos Respublikoje pareiškėjos vardu. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 38 - 4.1 str. nuostatas, pareiškėjos įsigytas automobilis privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje.

Pareiškėja kelia ginčą dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečioje įtraukoje nurodytų sąlygų egzistavimo, tai, kad ji negali būti pripažįstama asmeniu, įsigijusiu automobilį, kuris į Bendriją buvo įvežtas neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėto automobilio paskutinė registracijos šalis prieš registruojant Lietuvos Respublikoje buvo Šveicarijos Konfederacija (ne Bendrijos muitų teritorija). Šią aplinkybę patvirtina transporto priemonės registravimo Šveicarijos Konfederacijoje liudijimas. Automobilis Nissan Pathfmder įvežtas iš Šveicarijos Konfederacijos, ne iš Bendrijos muitų teritorijos. Duomenų, kad automobilis buvo deklaruotas muitinėje ir už jį sumokėti importo mokesčiai Bendrijos muitinės kodekso 38 - 41 str. nustatyta tvarka, nėra. Dėl nurodytų priežasčių, automobilis pagrįstai buvo laikytinas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežta (Bendrijos muitinės kodekso 202 str.). Kauno teritorinė muitinė, atlikdama tyrimą dėl iš Šveicarijos Konfederacijos įvežto automobilio importo mokesčių sumokėjimo, nustatė jog pareiškėjos pateiktas 2011-06-22 kvitas „Quittung“ vokiečių kalba, kuriuo pareiškėja grindė importo mokesčių sumokėjimą Vokietijoje, buvo falsifikuotas. Nurodytą aplinkybę patvirtino Kauno teritorinėje muitinėje 2014-04-23 gauta informacija iš Vokietijos - Lenkijos muitinių, pasienio ir policijos bendradarbiavimo centro. Taigi, minėtas kvitas „Quittung“ vokiečių kalba, kurį pareiškėja pateikė kaip įrodymą patvirtinantį muitinės procedūros atlikimą, nepagrindė muitinės procedūros įforminimo ir muitų mokesčių sumokėjimo. Nors pareiškėja teigia, kad buvo įsitikinusi, jog įsigyja teisėtai įvežtą į Bendrijos muitų teritoriją prekę, tačiau nei pareiškėjos pateiktame minėtame kvite „Quittung“, nei kituose automobilio pirkimą – pardavimą, registraciją patvirtinančiuose dokumentuose nebuvo jokių pagrįstų duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad muitas ir importo PVM buvo sumokėti, būtent už pareiškėjos įsigyjamą automobilį Nissan Pathfmder (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)). Jokių duomenų, identifikuojančių prekę, už kurią buvo sumokėti kvite „Quittung“ nurodyti mokesčiai, nebuvo nurodyta. Todėl minėtas kvitas nepatvirtino muito ir importo PVM sumokėjimo už įsigytą automobilį. Pareiškėjos įsitikinimas, jog už automobilį, kurį ji pirko įvežtą į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos yra sumokėti importo mokesčiai, turėjo būti realiai ir akivaizdžiai pagrįstas tikėtinais duomenimis. Kaip jau buvo minėta, pirmiau nurodytas 2011-06-22 kvitas „Quittung“, kuriame nebuvo nurodytų prekės – automobilio, indentifikavimo duomenų, už kurį sumokėti muito mokesčiai negalėjo būti pakankamu dokumentu, pagrindžiančiu faktą, jog už pareiškėjos įsigytą automobilį buvo sumokėti muito mokesčiai. Todėl pareiškėjos elgesys negali būti laikomas pakankamai atidžių ir rūpestingu. Taip pat kitos automobilio įsigijimo aplinkybės, tai, kad automobilio kilmės šalis buvo Šveicarija, automobilio Nissan Pathfinder įsigijimo dokumentai surašyti ne lietuvių, vokiečių kalba, pirkimo – pardavimo dokumentuose nurodytas užsienio pilietis, rūpestingam asmeniui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl automobilio įsigijimo sąlygų, t.y. ar už automobilį sumokėti visi muito mokesčiai. Taigi, minėtos aplinkybės įgalina konstatuoti, jog pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo ir realiai galėjo įsitikinti, kad automobilis buvo įvežtas neteisėtai, t.y. ginčo atveju, automobilis nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas muitinėje. Nesant pateiktų dokumentų apie sumokėtus muitus ir mokesčius už pareiškėjos įsigytą automobilį, pareiškėja skundžiamais sprendimais, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 3-os įtraukos nuostatomis, pagrįstai buvo pripažinta skolininke muitinei.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nustačius, kad pareiškėja sudarydama automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo žinoti ir suprasti, kad ketina įsigyti ir įsigijo iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą transporto priemonę, bei veikdama rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, turėjo įsitikinti, jog į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos automobilis įvežtas neteisėtai, t.y. nedeklaruojant muitinėje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai, pasirašant automobilio įsigijimo dokumentus, surašytus vokiečių kalba ir perkant automobilį, kurio kilmės šalis Šveicarijos Konfederacija, veikiant rūpestingai ir atidžiai, turėjo kilti pagrįstų abejonių, ar automobilis į Lietuvos Respubliką įvežtas teisėtai. Taigi, teigti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi taip, kaip tokioje pačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias – apdairus, rūpestingas, sąžiningas ir atidus asmuo, nėra jokio pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu. Pripažįstant asmenį skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečią įtrauką nereikia įrodyti, kad asmuo dalyvavo neteisėtai įvežant prekes. Taip pat sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja atitinka sąlygas, pagal kurias jis laikytina skolininke muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka, t.y. pareiškėja žinodama, kad automobilis registruotas Šveicarijos Konfederacijoje ir jį įsigydama, privalėjo pasidomėti, ar jis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar būtent už jį sumokėti importo mokesčiai, arba priešingu atveju, šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti ginčijamus Kauno teritorinės muitinės 2015-06-29 sprendimą Nr. 5KM18082 ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-10-14 sprendimą Nr. 1A-466.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.