Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-662-2481-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-09-24
Bylos Nr.: A-662-2481-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02452-2011-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Virginija Volskienė, Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji pilaitė“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A662-2481/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02452-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji pilaitė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 20 d. įsakyme Nr. 30-1922 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1922).

Paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, nustatė, jog Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Nurodė, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Teigė, jog taip Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Paaiškino, jog pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimą, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą terminą Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą, todėl pareiškėjas įgijo teisę kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakymas Nr. 30-1922 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 str. 1 d. 42 p.). Pažymėjo, kad CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. Nurodė, kad Nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Kadangi savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme Nr. 30-1922 nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Pabrėžė, kad pagal Nuostatų 8.1 punktą paskirtas administratorius mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą apskaičiuoja vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Todėl nėra pagrindo teigti, kad savivaldybė perdavė jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys Nuostatų, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas. Vadovaudamasis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi nurodė, kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl, anot atsakovo, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1922 yra neteisėtas. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: įpareigojo Administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1922.

Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, padarė išvadą, kad šių teisės aktų nuostatos numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007), teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme Nr. 30-1922 nustatyti administravimo mokesčio tarifą, yra nepagrįsti. Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo teiginius, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą ginčo Įsakyme Nr. 30-1922 ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Anot teismo, administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Taigi administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Nuostatų 8.1 p.).

Teismas vertino, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Vyriausybės nutarimui. Panaikinus ginčijamo Įsakymo Nr. 30-1922 dalį, kitų, su juo susijusių aktų, teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų tuos aktus panaikinant ar pakeičiant, o susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1922 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas, o Administracijos direktorius įpareigotinas įvykdyti Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, t. y. Įsakyme Nr. 30-1922 nustatyti priskirto administruoti daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Teismas atsakovui numatė įpareigojimo įvykdymo terminą – vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 55-64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Nuostatų 8.1 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto atitikties atsakovo nurodytų teisės aktų reikalavimams. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei Nuostatų 8.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje. Taip pat nurodo, jog esant tokiai situacijai buvo reikalinga šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.). Papildomai nurodo, jog nustatant, ar Administracijos direktorius, pareiškėjo kreipimosi metu Įsakyme Nr. 30-1922 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal minėtus Nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo, tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo sprendimui dėl norminio administracinio akto ištyrimo bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.). Pažymi, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, kadangi jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Įsakymo Nr. 30-1922 atitikimą Nutarimui Nr. 603. Teigia, kad teismas ginčijamu sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė, t. y. ne tik nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir įvykdyti Nutarimo Nr. 30-1922 2.2 punkto reikalavimus. Nurodo, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Nutarimo Nr. 603 2.1 p.). Mano, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime neatsakė į visus atsakovo prašymus (ABTĮ 86 str. 3 d.), tuo pažeisdamas proceso šalių teisinės lygybės principą ir sudarydamas sąlygas sprendimo priėmimui, neatlikus bylos nagrinėjimo ikiteisminės procedūros (Savivaldybių priežiūros įstatymo 5 str. 2 d.). Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kad apie Administracijos direktoriui pateiktą teikimą jis pranešė merui, todėl pareiškėjas nesilaikė Savivaldybių priežiūros įstatyme numatytos tvarkos ir ją pažeidė. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 86 str. 3 d., 101 str. 1 d. 7 p.). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netaikė Nuostatų, kurių pagrindu priimtas Įsakymas Nr. 30-1922, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą.

Nurodo, kad įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigia, kad šiuo atveju Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Teigia, kad teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 89-99) ir mano, jog jis yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Nurodo, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas priima nagrinėti teismo kreipimąsi nagrinėti bylą dėl teisės akto teisėtumo, yra realus pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą, kurioje yra taikomas teisės aktas, kurio konstitucingumą tirs Konstitucinis Teismas pagal kitoje byloje teiktą teismo prašymą. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties anksčiau minėtoms Konstitucijos ir įstatymų normoms. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais „Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-4/2012) ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui“ ir „Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-5/2012) ištirti , ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui“, kurie tiesiogiai yra susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012). Pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas prašymus Konstituciniam Teismui grindė analogiškais atsakovo atsiliepime į Vyriausybės atstovo prašymą teismui išdėstytais teiginiais, todėl ir atsakovo pateikta motyvacija sutampa su teismo teikta Konstituciniam Teismui argumentacija, dėl to turėtų būti atmesta, kaip nepagrįsta.

Paaiškina, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą, nesulaukus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Mano, kad Nutarimas Nr. 603 ir Nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Mano, kad atsakovo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas. Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 30-1922 yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Nuostatų. Atkreipia dėmesį, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams.

Pažymi, jog atsakovas neteisingai teigia, kad pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Nutarimo 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Nuostatų, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1922, teisėtumo klausimą. Teigia, kad atsakovui pačiam kyla pareiga pašalinti savo priimtų teisės aktų prieštaravimus aukštesnės galios teisėms aktams. Mano, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjo vertimu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymi, jog Savivaldybių priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata neturi jokios tiesioginės įtakos vyriausybės atstovo teikimo / reikalavimo įvykdymui, nes minima nuostata yra skirta tik savivaldybės tarnybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole. Anot pareiškėjo, atsakovo prašomos informacijos pateikimas nagrinėjamai bylai nebuvo aktualus, o pareiga įrodyti, kad kopijos negavo, tenka pačiam atsakovui, kadangi teikimą, kuriame nurodoma ir kopija savivaldybės merui, atsakovas gavo. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. papildomai priskirtiems administruoti namams nustatydamas administravimo mokestį per mėnesį 0,12 Lt/kv. m., de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 20 d. įsakyme Nr. 30-1922 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo 2010 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 30-1922 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Pilaitė“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 85 eilute, t. y. prie UAB „Naujoji Pilaitė“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 29-30).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1922 preambulės, jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-20-50 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

Civilinio kodekso 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Pastebėtina, jog ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Kaip minėta, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Ši nuostata taip pat nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies.

Atsižvelgiant į nurodytą teisės aktų visumą, konstatuotina, jog administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis). Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1922 turinio, konkretus mokestis uždarajai akcinei bendrovei „Naujoji Pilaitė“ už jai priskirto administruoti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) , bendrąją nuosavybę, nenustatytas – šio įsakymo 2.2 punktu nurodyta tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. I-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

V.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1520 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-1922, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-43 „Dėl UAB „Naujoji Pilaitė“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1520 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1520 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Pilaitė“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 52 eilutė).

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-MaculevičienėVirginija VolskienėSkirgailė Žalimienė