Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-09 · Administracinė byla Nr. AS-858-217-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-09
Bylos Nr.
AS-858-217-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00019-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija”
Atsakovas
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos
Administracinė byla Nr. AS858-217/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00019-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega”, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Translit”, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas”, uždaroji akcinė bendrovė „Limarko”, UAB „Limarko jūrų agentūra”, UAB „MK Laivyba”, UAB „Nordis Shipping Service”, UAB „Nurminen Maritime”, uždaroji akcinė bendrovė „Okeaninių konteinerių servisas”, uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Skelmė”, UAB „Vakarų laivų agentai”, UAB „VPA Logistics”, uždaroji akcinė bendrovė „WM H.Muller & Co“) dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija” (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Jungtinė ekspedicija“) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-60), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria Taryba nutarė: pripažinti, kad pareiškėjas, sudaręs draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas); įpareigoti pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą KĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar būtų tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas); už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti piniginę baudą pareiškėjui (Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas) UAB „Jungtinė ekspedicija“ – 171 600 litų; įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas ta apimtimi, kiek tai liečia pareiškėjo teises ir pareigas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Tarybos Nutarimo galiojimą dalyje, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda. Pareiškėjas nurodė, kad paskirtos 171 600 litų baudos sumokėjimas, prieš tai neatlikus baudos paskyrimo teisėtumo patikros, nepagrįstai apsunkintų bendrovės finansinę padėtį ir veiklos galimybes. Savo veikloje bendrovė ekspedijuoja įvairius krovinius, teikia laivų agentavimo paslaugas. Pareiškėjo veiklos vykdymo galimybes tiesiogiai apsprendžia tai, ar jis turi stabilius apyvartinių lėšų šaltinius, kuriuos galima nukreipti avansu patiriamoms veiklos vykdymo išlaidoms kompensuoti. UAB „Jungtinė ekspedicija“ yra priverstas pastoviai kontroliuoti, kad nepritrūktų apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Neturint pakankamo apyvartinių lėšų kiekio, kiltų grėsmė tiek klientų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, tiek ir savalaikiam atsiskaitymui su UAB „Jungtinė ekspedicija“ darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi (t. I, b. l. 135-137) nutarė priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija” skundą ir netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia būtinybe turėti apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti. UAB „Jungtinė ekspedicija“ nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį šiai dienai. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad, sumokėjus Nutarimu paskirtą 171 600 litų baudą, bendrovė neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti, susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Remdamasis tuo, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog Nutarimo rezoliucinės dalies 3.13 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jam didesnius neigiamus padarinius nei laikinas šio punkto nevykdymas, nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl pirmosios instancijos teismas nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija” atskiruoju skundu (t. II, b. l. 1-5) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kura buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą iš esmės bei sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ galiojimą dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki tol, kol teikiamo skundo pagrindu pradėtoje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas.

Atskirajame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarimi administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009. Pareiškėjas nurodo, jog KĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato 3 mėnesių terminą baudai sumokėti, skaičiuojamą nuo dienos, kurią ūkio subjektas gavo Tarybos nutarimą. Pareiškėjas Tarybos jam skirtą 171 600 litų dydžio baudą gali sumokėti bet kuriuo metu, laikydamasis minėto KĮ nustatyto termino, todėl nepagrįsta, kad teismas, spręsdamas dėl galimos žalos pareiškėjui atsiradimo, ypatingą dėmesį skiria tik dabartinei pareiškėjo finansinei situacijai, tačiau visiškai ignoruoja likusį terminą baudai sumokėti. Pabrėžia, jog pareiškėjo teismui pateikti duomenys yra orientuoti į visą baudos sumokėjimui KĮ nustatytą terminą. Todėl šią informaciją teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turėjo laikyti tinkama ir pakankama tam, kad būtų galima pripažinti, jog baudos mokėjimo termino nestabdymas gali esmingai įtakoti žalos pareiškėjui atsiradimą. Be to, sprendžiant dėl galimos žalos atsiradimo, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas ne konkrečiam žalos atsiradimo momentui, bet pačiam faktui, kad aptariama žala neišvengiamai kils dėl baudos sumokėjimo. Nurodo, jog pareiškėjas yra priverstas pastoviai kontroliuoti, kad nepritrūktų apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti. Todėl Tarybos paskirtos 171 600 litų dydžio baudos sumokėjimas per artimiausius 6 mėnesius iš principo apsunkintų pareiškėjo tiesioginės veiklos (ekspedijuoti krovinius, frachtuoti ir agentuoti laivus) vykdymą. Neturint pakankamo apyvartinių lėšų kiekio, kiltų grėsmė tiek klientų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, tiek ir savalaikiam atsiskaitymui su UAB „Jungtinė ekspedicija“ darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Pabrėžia, jog, jeigu išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą skundą būtų nustatyta, kad Taryba pareiškėjo veiksmus neteisėtais pripažino nesant tam tinkamo ir pakankamo pagrindo, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl valstybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Toks teismo procesas pareikalautų didelių laiko sąnaudų ir piniginių išlaidų, be to, inicijavus nurodytą teismo procesą padidėtų Lietuvos teismų apkrautumas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjas nepagrindė, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus. Pareiškėjas apsiribojo tik prielaidomis, kad jo finansinė padėtis gali pablogėti. Atkreipia dėmesį, kad KĮ 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iš karto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti Tarybos nutarimų dėl piniginės baudos skyrimo galiojimą, turėtų būti tenkinamas visada, kai pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog prašymo nepatenkinus pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė. Tai, kad įtariamo pažeidėjo bauda bus sumokėta ne per tris mėnesius nuo pažeidimo konstatavimo, bet po to, kai pažeidimo tikrumą patvirtins teismas, nedaro jokio skirtumo nei konkurencijos politikos efektyvumui, nei kokiam nors kitam reikšmingam ir proporcingam tikslui. Baudos mokėjimo atidėjimas nutarimo teisėtumo patikrinimo laikotarpiui, t. y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali sukelti jokios nepataisomos žalos jokiems įstatymų saugomiems interesams, įskaitant ir viešąjį interesą. Pažymi, jog įstatymas, apribojantis (ir netgi tam tikram laikui panaikinantis) juridinio asmens teisę naudotis nuosavomis lėšomis, remiantis viešojo administravimo institucijos sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas teisme, laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams. Net jeigu konkrečių investicinių tikslų tokių lėšų panaudojimui ūkio subjektas nėra išsikėlęs, ūkio subjektas neturi galimybės lėšų panaudoti kaip elementarios finansinės investicijos (pavyzdžiui, padėti banko indėlį), kuri potencialiai atneštų finansinę naudą. Blogesnė situacija susiklosto, kai ūkio subjektas privalo ar yra įsipareigojęs lėšas naudoti tam tikru būdu, tačiau dėl potencialiai neteisėto administracinio akto negali savo įsipareigojimų įvykdyti ir yra priverstas skolintis, ar, skolinimosi galimybės nesant, atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus, t. y. atsidurti nemokumo situacijoje. Nurodo, jog teismas turėtų formuoti praktiką, vystydamas prezumpciją, kad Tarybos nutarimų dalių, kuriomis paskiriamos baudos, vykdymo nesustabdymas visais atvejais sukelia pareiškėjams neigiamas finansines pasekmes nebent Taryba įrodytų, kad tokios pasekmės tikrai nebus sukeltos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Limarko” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pateikiami argumentai, išdėstyti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepime į atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Tarybos Nutarimo dalies, kuria pareiškėjui paskirta 171 600 litų bauda galiojimą. Pareiškėjo vertinimu, prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebuvo pritaikyta nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.). Pabrėžtina, jog, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgiama į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011 taip pat matyti, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemonės analizuojama, ar skundžiamo Tarybos nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų pareiškėjui didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas šio nutarimo nevykdymas. Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami. Jei įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą iš esmės prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių. Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl sprendžiant dėl nagrinėjamų reikalavimo užtikrinimo priemonių, be kita ko, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teisėjų kolegija, analizuodama asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje AS438-527/2009, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje AS63-675/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011). Tačiau taip pat pabrėžtina, jog kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįsdamas tuo, jog jis turi pastoviai kontroliuoti, kad nepritrūktų apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti. Tarybos paskirtos 171 600 litų dydžio baudos sumokėjimas apsunkintų pareiškėjo tiesioginės veiklos (ekspedijuoti krovinius, frachtuoti ir agentuoti laivus) vykdymą. Neturint pakankamo apyvartinių lėšų kiekio, kiltų grėsmė tiek klientų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, tiek ir savalaikiam atsiskaitymui su UAB „Jungtinė ekspedicija“ darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Teisėjų kolegija nurodo, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloj Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, pateiktus įrodymus, nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiuo atveju nors ir pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą grindžia būtinybe turėti apyvartinių lėšų, tačiau jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį nepateikė, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad dėl 171 600 litų baudos sumokėjimo pareiškėjui atsiras sunkių padarinių, kad sutriks pareiškėjo atsiskaitymai su kontrahentais, darbuotojais, valstybe, pareiškėjo finansinė padėtis neabejotinai pasunkės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė aiškiais ir neginčijamais įrodymais nei galimų nuostolių buvimo, nei sunkios savo finansinės padėties, nei kitų pasekmių, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas, buvimo. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamos Nutarimo dalies galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti papildomo bylinėjimosi, kuris neabejotinai galėtų sukelti neigiamas pasekmes bei tai, kad pareiškėjas galimai patirs nuostolių, susijusių su papildomais teisiniais ginčais, negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę.

Papildomai pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su KĮ numatytu teisiniu reguliavimu, yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad negalima daryti išvados, kad byloje yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliktina nepakeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta pritaikyti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė ekspedicija” prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė