Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

neviešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. S. ir jos gynėjos advokatės I. B., nukentėjusiųjų I. M. ir R. M. apeliacinius skundu dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje ir nubausta – 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, t. y. 1506,40 € (tūkstančio penkių šimtų šešių eurų 40 ct) bauda.

Z. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus.

Nukentėjusiųjų N. M., I. M. ir R. M. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista:

- nukentėjusiajam N. M. priteista 25000 € (dvidešimt penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo: iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) 5000 € (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir iš Z. S. 20000 € (dvidešimt tūkstančių eurų);

- nukentėjusiajai I. M. priteista iš Z. S. 10000 € (dešimt tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1100 € (vienas tūkstantis vienas šimtas eurų) atstovavimo išlaidų;

- nukentėjusiajam R. M. priteista iš Z. S. 5000 € (penki tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 500 € (penki šimtai eurų) atstovavimo išlaidų.

Priteistų N. M. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo N. M. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą I. M..

Nukentėjusiųjų N. M., I. M. ir R. M. civilinio ieškinio prašymai priteisti iš (duomenys neskelbtini) periodinėmis išmokomis po 500 eurų kas mėnesį pinigų sumą nukentėjusiajam N. M. gydymo priežiūros ir specialaus maitinimo poreikiams patenkinti bei sumažinti žalos sveikatai atsiradimo mastą bei atidėtas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.249 straipsnio 3 dalį žalos nustatymo, įvertinimo ir priteisimo dėl netekto darbingumo dydžio svarstymo klausimą iki nukentėjusysis N. M. sulauks darbingo amžiaus, palikti nenagrinėtais.

Kitoje dalyje nukentėjusiųjų N. M., I. M. ir R. M. civiliniai ieškiniai atmesti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. S. Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, už tai, kad ji vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent Z. S. 2016 m. rugsėjo 14 d. apie 17.50 val. (duomenys neskelbtini) vairuodama kelių transporto priemonę – automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama trečia eismo juosta nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus tuo, kad artėdama prie kelio ženklais ir kelio ženklinimo linijomis pažymėtos pėsčiųjų perėjos, esant ribotam perėjos matomumui, nesulėtino važiavimo greičio tiek, kad turėtų techninę galimybę sustoti iki iš anksto numatomos kliūties – pėsčiojo pėsčiųjų perėjoje ir partrenkė pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį iš kairės pusės kirtusį pėsčiąjį N. M., padarydama jam kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. S. ir jos gynėja advokatė I. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat, apeliaciniu skundu prašoma atmesti civilinį ieškinį.Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai vertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei padarė procesinės teisės pažeidimus, kurie galimai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Nesutinkama su teismo išvada, dėl eksperto V. M. kompetencijos, kad jis nėra eismo įvykių ekspertas, o yra įtrauktas į ekspertų sąrašą kaip trasologas ekspertas. Apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-465/2010, kurioje konstatuota, jog rungimosi principas pažeidžiamas tuo atveju, jei teismas be tinkamo pagrindo atsisako tirti kaltinamojo ar jo gynėjo pateikiamas konsultacines išvadas, taip pat vien asmens nebuvimas ekspertų sąrašuose nėra pakankamas pagrindas atsisakyti tirti jų surašytas konsultacines išvadas. Tokiu būdu remiantis minėta kasacinio teismo nutartimi, apeliaciniu skundu nurodoma, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai suabejojo V. M. kompetencija vertinti eismo įvykius, juos tirti bei teikti išvadas šiais klausimais. Be to byloje buvo pateikta dokumentacija iš kurios matyti, jog V. M. nuo 2003 m. lapkričio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. buvo suteikta eismo įvykių eksperto kvalifikacija. Šie duomenys leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo V. M. konsultacinėje išvadoje pateiktais argumentais bei išvadomis. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepaisydamas gynybos prašymo V. M. apklausti kaip specialistą, jį apklausė tik kaip liudytoją ir tokiu būdu pažeidė proceso teisės principus, reglamentuojančius asmenų, turinčių specialias žinias ir pateikusių išvadas, apklausos taisykles, be to ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, kuomet turi būti vertinamos konsultacinės išvados ir dėl šios priežasties asmuo turi būti apklausiamas kaip specialistas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nevertindamas eksperto V. M. išvados, o išskirtinai ir visai nepagrįstai remdamasis tik specialistės L. L. išvada, kadangi ji yra Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vedėja, turinti eismo įvykių ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją, išvada, pažeidė rungimosi principą. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog būtent V. M. išvada yra išsami ir pagrįsta objektyviu įvykio aplinkybių įvertinimu bei objektyviais ir neginčijamais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis. Nesutinkama su specialistės L. L. pateikta išvada, kadangi joje pateikti realybės neatitinkantys faktai. Specialistė savo išvadoje nurodė, jog Z. S. artėdama prie kelio ženklais ir kelio ženklinimais pažymėtos pėsčiųjų perėjos esant ribotam perėjos matomumui, nesulėtino važiavimo greičio tiek, kad turėtų techninę galimybę sustoti iki iš anksto numatomos kliūties – pėsčiojo pėsčiųjų perėjoje, tačiau ši išvada yra klaidinga, kadangi pati nuteistoji paaiškino, kad matomumas buvo geras, o specialistė rėmėsi liudytojų parodymais, kad priešingoje pusėje buvo spūstis ir nuotraukomis iš įvykio vietos. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas D. K., duodamas parodymus nurodė, kad kitoje kelio pusėje esanti spūstis neturėjo užstoti kelio nuteistajai. Kad foto nuotraukos darytos jau po įvykio, todėl specialistės išvada dėl matomumo yra nepagrįsta, jos nepatvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Taigi, šių aplinkybių pagrindu, nuosprendyje esantis teiginys, kad buvo ribotas matomumas iš kairės pusės, yra nurodyta visiškai nepagrįstai. Nesutinkama ir su specialistės išvados dalimi kurioje nustatyta, jog pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo Z. S. veiksmai. Specialistė skirtingose išvados vietose skirtingai nurodė, kokiu greičiu judėjo nukentėjusysis N. M. ir šios išvados prieštarauja V. M. išvadai, kurioje nurodoma, jog vaiko bėgimas yra prilyginamas greitam bėgimui. Be to, ekspertas apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme išsamiai nurodė, kokia metodika jis vadovavosi skaičiavimams atlikti. Nustačius, kad vaikas bėgo greitu tempu yra akivaizdu, kad automobilio vairuotoja neturėjo jokios techninės galimybės išvengti autoįvykio. Šių aplinkybių visuma atskleidžia, kad ne Z. S. veiksmai buvo pagrindinė autoįvykio priežastis. Pirmosios instancijos teismas V. M. išvadą atmetė kaip nepagrįstą, jos nevertino bei nurodė, kad jis nepateikė jokių duomenų, kad metodai, kuriuos jis naudojo nustatyti nukentėjusiojo greitį ar įvykio mechanizmą, yra patvirtinti rekomendacijomis ar sertifikuoti. Tokie apylinkės teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Tesimo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymus, nurodydamas, kad liudytojų D. K. ir I. P. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi. Su tokiais argumentais nesutinkama, kadangi minėti asmenys duodami paaiškinimus iš karto po autoįvykio bei apklausti ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias aplinkybes apie vaiko judėjimo greitį. I. P. komentuodamas įvykį internetiniame portale nurodė, kad vaikas bėgo ir vairuotoja net neturėjo laiko sureaguoti. D. K. iš karto po įvykio taip pat paaiškino, kad vaikas pasileido bėgti. Šios aplinkybės visiškai atitinka V. M. išvadą dėl vaiko greito bėgimo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir liudytojų apklausos teisme tvarką. Kadangi teismas posėdžio metu apklausęs pirmąjį liudytoją, nepaisydamas gynybos argumentų dėl liudytojų apklausos tvarkos, išleido iš posėdžių salės liudytoją, nepaisydamas ir numatytos bendros liudytojų apklausos taisyklės, kad apklausti liudytojai teismo posėdžių salėje lieka iki įrodymų tyrimo pabaigos. Tai, kad liudytojas buvo išleistas, turėjo įtakos kitų liudytojų parodymams. Dėl šių priežasčių liudytojų parodymų negalima vertinti kaip patikimų. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš liudytojų negalėjo nurodyti kokiu greičiu bėgo vaikas, todėl šioje vietoje turėjo būti vertintinas būtent V. M. išvadoje nustatytas vaiko bėgimo greitis ir todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. M. bėgimo greitis nebuvo didesnis nei 7,4+10,4 km/h ar 8,6+10,1 km/h yra visiškai nepagrįsta. Taip pat nurodoma, jog N. M. bėgdamas per perėję ir kalbėdamas telefonu pažeidė Kelių eismo taisykles, ir to rezultate yra akivaizdu, kad vairuotoja neturėjo objektyvios galimybės išvengti eismo įvykio. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad Z. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 straipsnį, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nuteistoji savo parodymuose paaiškino, jog ji gerai matė važiuojamąją dalį ir pėsčiųjų eismo juostoje nebuvo, kad buvo geras matomumas ir į perėję įėjusį vaiką ji tikrai būtų pamačiusi bei būtų praleidusi, tokiu būdu nėra pagrindo spręsti, kad nuteistoji būtų pažeidusi kelių eismo taisykles. Apeliantės nurodo, jog pamačiusi kliūtį ji stabdė ir sustojo, tačiau neturėjo galimybės išvengti susidūrimo dėl paties vaiko itin pavojingo ir neatsargaus elgesio. Be to iki įvykio Z. S. buvo beveik išvažiavusi iš pėsčiųjų perėjos. Nepaisant to, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, juo priteistos civilinio ieškinio sumos yra neadekvačiai didelės, kadangi nebuvo įvertinti ir patys nukentėjusiojo N. M. pavojingi veiksmai, turėję įtakos autoįvykio kilimui. Be to apkaltinamuoju nuosprendžiu Z. S. buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus, kas yra nepagrįsta, kadangi nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuteistoji nėra nei karto bausta administracine tvarka už KET pažeidimus. Nebuvo vertinta ir tai, kad ji yra atsargi ir atidi vairuotoja, turi nustatytą invalidumą. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi iš tiesų, buvo atsakomybę lengvinanti aplinkybė numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. M. prašo tenkinti jos pateiktą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pilna apimtimi. Skunde ji nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino visų nukentėjusios šiuo metu ilgą laiką patiriamų ir būsimų patirtų dvasinių išgyvenimų dėl sūnaus esančio komos būsenoje slaugymo. Nesutinkama su pirmosios instancijos nuosprendyje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, kadangi apeliantės nuomone, kiekvieną atvejį būti vertinti individualiai. Be to, nurodytoje teismų praktikoje buvo sužaloti suaugę žmonės, kurie neliko su protine negalia. Nebuvo įvertinta, tai, kad N. M. liko neįgalus visam gyvenimui, negalės gyventi normalaus gyvenimo. Neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusioji taip pat negalės gyventi normalaus gyvenimo, kadangi privelės rūpinti neįgaliu sūnumi, taip pat ateityje negalės turėti anūkų bei prarado pagalbininką namuose. Teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad ji gauna nedideles pajamas, kadangi tai yra tik laikina aplinkybė, nes šiuo metu nukentėjusioji augina kitą mažametį vaiką. Be to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įtvirtina tai, kad nukentėjusiojo turtinė padėtis negali turėti įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Nustatant patirtos neturtinės žalos dydį kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinamos sukeltos pasekmės, kurios nustatomos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Šiuo atveju apeliantė yra priversta kiekvieną dieną matyti savo invalidą sūnų bei juo rūpintis, dėl to patiria didelius dvasinius išgyvenimus, negali turėti asmeninio gyvenimo. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. M. prašo tenkinti jo pateiktą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pilna apimtimi.Skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas vienintelio sūnaus netekusiam tėvui 5000 eurų kompensaciją neturtinei žalai atlyginti pasielgė formaliai, priteisė net ne vidutinę kompensaciją, bet akivaizdžiai minimalią. Tokiu būdu teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo stiprius dvasinius išgyvenimus patiriamus dėl invalidu likusio sūnaus, dėl to, kad visą gyvenimą privalės išlaikyti savo sūnų. Neatsižvelgta ir į tai, kad apeliantas niekada nebegalės turėti savo asmeninio gyvenimo. Teismas vadovaudamasis suformuota teismų praktika, neatsižvelgė į tai, jog kiekvienu atveju dėl civilinės žalos atlyginimo būtina situaciją vertinti individualiai, o šiuo atveju situacija yra išskirtinė, kadangi R. M. neteko vienintelio pagalbininko, neteko galimybės sulaukti anūkų, kurie pratęstų jo giminę, o tuo tarpu N. M. niekada nebegalės gyventi normalaus gyvenimo. Atsiliepimais į nuteistosios Z. S. ir jos gynėjos advokatės I. B. apeliacinį skundą, nukentėjusioji I. M. ir nukentėjusysis R. M. prašo netenkinti apeliacinio skundo ir jį atmesti motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepadarė baudžiamojo proceso pažeidimų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti naikinamas.Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje nuteistoji ir jos advokatė palaikė savo apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji I. M. bei jos atstovas advokatas R. G. palaikė apeliacinio skundo argumentus ir išsakė poziciją, kad nuteistosios bei jos gynėjos apeliacinis skundas turėtų būti atmestas. Prokurorė prašė nuteistosios bei jos gynėjos apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus prašė tenkinti. Nuteistosios Z. S. ir jos gynėjos advokatės I. B., nukentėjusiųjų I. M. ir R. M. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstos išvados byloje sprendžiamais klausimais yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pagrindžiant šią išvadą pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, jų rezultate padarė teisingas išvadas dėl nuteistosios Z. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė duomenimis, kuriuos pateikė nuteistoji, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi teismas įrodymus vertina vidinio įsitikinimo vedinas, o duomenų pripažinimas įrodymais yra išskirtinė teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Tokiu būdu vien ta aplinkybė, kad apkaltinamasis nuosprendis nebuvo palankus nuteistajai Z. S. ir neatitiko jos subjektyvių lūkesčių, negali būti vertinama kaip baudžiamojo proceso pažeidimai.

Dėl Z. S. ir jos gynėjos advokatės I. B. apeliacinio skundo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Remiantis nuteistosios gynėjos apeliaciniu skundu, akivaizdu, jog nuteistoji nesutinka su jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu bei priteistais civiliniais ieškiniais, tokiu būdu, teisėjų kolegija, skundžiamą nuosprendį patikrina inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo kontekste. Šiuo aspektu analizuojant apeliacinio skundo argumentus baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal aptariamą BK specialios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir atitinkamą kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinį ryšį tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, eismo įvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai. Nekelia abejonių, jog kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo būti maksimaliai atsargus bei rūpestingas, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonęIš baudžiamoje byloje esančių duomenų, sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas nustatė, kad Z. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus – tai yra artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotoja privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė specialisto išvada, liudytojų parodymais bei kitais baudžiamojoje byloje pateiktais ir ištirtais duomenimis. Su tokia išvada, įvertinęs visus nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neigiama nuteistosios kaltė nurodant, kad vien nukentėjusiojo neapdairūs veiksmais buvo esminė priežastis eismo įvykio kilimui, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Konstatuojant šią išvadą pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. kovo 28 d. specialistės išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nustatyta, kad susiklosčiusioje eismo situacijoje pėsčiojo N. M. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su tiriamo eismo įvykio kilimu, tačiau techniniu požiūriu Z. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga tiriamam eismo įvykiui kilti (b. t. 1, b. l. 80 – 84). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vairuotojas vairuodamas transporto priemonę privalo būti itin atidus, o jam keliami didesni saugumo užtikrinimo standartai, be to, vairuotojas dalyvaudamas eisme privalo pasirinkti tokį greitį, kuris techniniu požiūriu, leistų iškilus bet kokiai kritinei ar netikėtai situacijai sustabdyti vairuojamą transporto priemonę. Šiuo atveju nuteistoji Z. S. artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo įsitikinti, tuo, kad perėjoje ar šalia jos nėra pėsčiųjų, juo labiau nuteistoji važiavo trečia eismo juosta, o jos judėjimo kryptį ir priešpriešinio eismo juostas skiria skiriamoji juosta, tokiu būdu artėdama prie pėsčiųjų perėjos vairuotoja privalėjo įsitikinti ar priešprieša vykstančiame eisme kurį kirto pėsčiųjų perėja, joje nebuvo pėsčiųjų ir ar pėstieji baigę manevrą priešpriešinėje juostojo nekerta salelės, skiriančios priešpriešinius eismo judėjimo srautus. Aptartoje specialistės išvadoje nustatyta, kad Z. S. vairuojamas automobilis prieš pėsčiojo partrenkimą važiavo nemažesniu nei 35 km/h greičiu, tokiu būdu konstatuotina, kad nuteistoji nors ir buvo pasirinkusi mažesnį nei leistinas greitį, tačiau pasirinktas greitis nebuvo saugus ir galintis padėti išvengti atsiradusios kliūties. Tuo labiau, nuteistoji vairavo transporto priemonę ir artėjo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kuri yra tankiai apgyvendintame mikrorajone, pėsčiųjų srautai šioje vietoje ypatingai dideli, todėl vairuotoja šioje vietoje turėjo būti itin atidi ir privalėjo praktiškai įvertinti galimą pėsčiojo pasirodymą, ko šiuo atveju akivaizdu, jog nepadarė ir tokiais savo veiksmais pažeidė KET 30 punkto reikalavimus.Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su aplinkybe, jog nukentėjusiojo N. M. neapdairūs veiksmai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, tačiau remiantis suformuota teismų praktika ir kaip tinkamai nustatė pirmosios instancijos teismas, nors pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinus, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Be to partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojo kaltės paprastai nepašalina teiginiai, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojo mašina ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2010). Tokios suformuotos teismų praktikos plotmėje yra akivaizdu, kad nors pėsčiasis ir kirto nereguliuojamą pėsčiųjų perėją neapsidairęs ir neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, be to jo ėjimo tempas buvo spartus, šiuo atveju nukentėjusysis turėjo neabejotiną pirmumą kitų eismo dalyvių atžvilgiu, o Z. S. nesilaikė visų saugumo reikalavimų tam, kad pastebėjusi kliūtį kelyje laiku sustabdytų transporto priemonę. Akcentuotina, kad vadovaujantis KET 30 punktu vairuotojas ne tik privalo sulėtinti važiavimo greitį prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, tačiau ir esant reikalui sustoti, o šiuo atveju nuteistoji nei vieno iš šių reikalavimų neįvykdė iki galo, kadangi, kaip jau aukščiau nurodyta, nors ir galimai buvo sulėtinusi greitį, tačiau ne iki visiškai saugios ribos, palankios techninėms stabdymo galimybėms užtikrinti.Apeliaciniu skundu ginčijama ir specialistės išvadoje pateiktas paaiškinimas dėl buvusio prasto matomumo eismo įvykio metu, tačiau remiantis tiek nuteistosios tiek liudytojų parodymais yra akivaizdu, kad įvykio metu buvo intensyvus eismas, galėjęs turėti įtakos apsunkintam matomumui. Nors nuteistoji Z. S. nurodė, kad matomumas buvo geras ir ji galėjo adekvačiai vertinti situaciją vykusią pėsčiųjų perėjoje, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad iš tiesų matomumas galėjo būti apsunkintas ypač priešpriešinėje eismo judėjimo kryptyje, kurioje nukentėjusysis N. M. iš pradžių ir kirto pėsčiųjų perėją. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta nuteistoji parodė, kad įvažiavus į (duomenys neskelbtini) žiedą, įsuko į (duomenys neskelbtini), privažiavus pėsčiųjų perėję, persirikiavo į trečią eismo juostą, nes eismas buvo intensyvus, buvo susidariusi spūstis, vyko mašinų judėjimas. Šalia jos važiavo mašinos, visos juostos buvo užimtos. Trečioje juostoje, kuria ji važiavo, kokiu atstumu buvo prieš ją mašina pasakyti negalėjo. Iki perėjos matomumas buvo geras. Prieš ją važiavusi mašina pravažiavo, paskui važiavo ji, pravažiavusi pėsčiųjų perėją pamatė iš kairės atlekiantį vaiką, kuris staiga iššoko į gatvę (b. t. 2, b. l. 55-56). Tuo tarpu liudytojas D. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš darbo su kolega važiavo nuo (duomenys neskelbtini) slėnio pusės į namus, prie (duomenys neskelbtini) žiedo buvo nemažas kamštis. Važiavo trečia juosta, jų važiavimo kryptimi buvo užimtos visos trys juostos. Jie sustojo prie perėjos praleisti pėsčiąjį berniuką, kuris ėjo sparčiu žingsniu, lengvai bėgo. Matė kaip kitoje eismo važiavimo kryptyje buvo partrenktas vaikas, ten prieš tai kamščio nebuvo. Viskas įvyko perėjos ribose (b. t. 1, b. l. 189). Tuo tarpu liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas I. P. parodė, kad važiavo nuo ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) gatve pro ,,(duomenys neskelbtini)“ link žiedo. Buvo susidariusi spūstis. Jie stovėjo trečioje eismo juostoje prieš juos buvo kelios mašinos. Per perėją ėjo vaikas. Vaikas per spūstį praėjo greitai, stabtelėjo salelėje ir vėl ėjo, tada buvo partrenktas. Vaiką partrenkė trečia eismo juosta važiuojantis automobilis, stabdymo negirdėjo. Per perėją prieš vaiką ėjo moteris su vežimėliu (b. t. 1, b. l. 189-190). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nuteistosios bei liudytojų parodymai tik patvirtina aplinkybę, jog pėsčiųjų perėjos matomumas iš kairės pusės, prieš salelę buvo apsunkintas susidariusios automobilių spūsties. Tokiu būdu nuteistoji įvertinusi, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos esant salelei, kuri skiria priešpriešinio eismo juostas, ir įvertindama, kad dėl automobilių srauto yra susidariusi spūstis, privalėjo pasirinkti tokį greitį, kuris būtų leidęs adekvačiai sureaguoti susiklosčiusioje situacijoje ir techniniu požiūriu būtų laiku leidęs išvengti autoįvykio. Juo labiau, nors Z. S. nurodė, kad pėsčiųjų perėja buvo laisva, tai atskleidžia, kad artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ji netinkamai įvertino situaciją esančią pėsčiųjų perėjoje, kadangi, kaip liudytojas I. P. nurodė, prieš berniuką, pėsčiųjų perėją kirto moteris su vežimėliu. Taigi Z. S. privalėjo įvertinti situaciją, kad pėsčiųjų perėja nėra laisva, nepaisant to, kad artėjimo momentu jos pasirinktoje trečioje eismo juostoje pėsčiojo nebuvo.Remiantis aukščiau aptartais duomenimis yra akivaizdu, kad specialistės L. L. išvadoje nustatytos aplinkybės dėl blogo matomumo, priešingai nei tai nurodyta apeliaciniame skunde, buvo pagrįstos byloje esančių įrodymų visumos. Aplinkybė, kad byloje esančios foto nuotraukos darytos jau po įvykio, neturi esminės reikšmės sprendžiat apie matomumą, tačiau iš jų matyti, kad priešpriešinėje judėjimo kryptyje buvo spūstis, kurios susidarymui kilęs eismo įvykus reikšmės neturėjo, be to eismo įvykis įvyko piko metu, kurio metu, natūralu, kad susidaro spūstys.Vertinant byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nuteistoji nukentėjusįjį partrenkė jau beveik išvažiavusi iš pėsčiųjų perėjos yra nepagrįsta ir neatitinka baudžiamojoje byloje išnagrinėtų įrodymų turinio. Specialisto išvadoje nurodyta, jog pėsčiasis tęsė judėjimą nuo skiriamosios juostos ir jam nuėjus (nubėgus) nuo skiriamosios juostos apie 2,25 m. atstumą automobilis ,, (duomenys neskelbtini)“ partrenkė jį priekinės dalies viduriu (b. t. 1, b. l. 80 – 84), šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir tuoj pat po autoįvykio padarytos fotonuotraukos (b. t. 1, b. l. 14 – 17) iš kurių matyti, jog yra apgadinta automobilio ,, (duomenys neskelbtini)“ priekinė dalis ties viduriu. Be to iš liudytojo D. K. parodymų akivaizdu, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjos ribose. Konstatuotina, kad nukentėjusysis į pėsčiųjų perėją įžengė, nuteistajai ne išvažiuojant iš pėsčiųjų perėjos, o įvažiuojant į ją, kadangi kitokiu atveju automobilio sugadinimai būtų kitokio pobūdžio ir kitoje vietoje. Tokiu būdu šie apeliacinio skundo argumentai, susiję su išvažiavimo iš pėsčiųjų perėjos manevru, atmestini kaip nepagrįsti ir laikytini tik gynybine nuteistosios versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniu skundu be kita ko yra ypatingai akcentuojamas ir nukentėjusiojo N. M. judėjimo greitis, kuris pasak apeliančių turėjo neabejotinos ir vienareikšmės įtakos eismo įvykio kilimui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaikas bėgo, ką pasak nuteistosios patvirtino ir liudytojų parodymai bei kas nuosekliai nėra išnagrinėta specialisto pateiktoje išvadoje, tačiau betarpiškai tiksliai nustatyta eksperto V. M. konsultacinėje išvadoje. Nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas iš liudytojų tiksliai negalėjo nurodyti berniuko judėjimo specifikos ir greičio. Liudytojai nurodė, kad berniukas sparčiai ėjo ar lėtai bėgo, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti traktuojama kaip greitas bėgimas, tuo labiau liudytojas I. P. nurodė, kad vaikas salelėje buvo stabtelėjęs. Tai neabejotinai patvirtina, kad vaiko ėjimo per perėją greitis negalėjo būti pastovus. Taip pat liudytojai nenurodė ir to, kad perėjęs salelę nukentėjusysis pasileido bėgti. Bylos duomenimis konstatuota, kad vaikas sparčiai ėjo ar lėtai bėgo. Konstatuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje pateikta specialistės išvada, nesuteikiant prioriteto aplinkybei, dėl specialistės užimamų pareigų, bet pripažinus, kad specialisto atliktame tyrime padarytos išvados buvo grindžiamos patvirtintomis metodikomis. Šioje vietoje pažymėtina, kad vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tik teismas sprendžia, kuriuos byloje pateiktus duomenis laikyti įrodymais ir jų pagrindu padaryti vienokias ar kitokias išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas priėmė V. M. pateiktą konsultacinę išvadą ir skundžiamame nuosprendyje aptarė joje nurodytus duomenis bei motyvuotai nurodė, dėl kokių aplinkybių išvadoje pateikti duomenys nėra laikytini įrodymais. Aplinkybes susijusias su pėsčiojo ėjimo (bėgimo) greičio nustatymu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino ir specialistė L. L.. Ji nurodė, kad skaičiavimus parinko vairuotojos naudai, tačiau bet kokiu atveju išvada yra vienareikšmė ir nepalanki vairuotojai, konstatuojant, kad vairuotoja turėjo galimybė išvengti susidūrimo. Šie ir aukščiau aptarti duomenys tik atskleidžia nuteistosios nusikalstamų veiksmų turinį, kai Z. S. pažeisdama KET 30 punkto reikalavimus, nesiėmė visų saugumo priemonių artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nepaisant nukentėjusiojo neapdarių veiksmų eigos. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas I. P., komentuodamas analizuojamą įvykį internetiniame portale, nurodė kitokias eismo įvykio aplinkybes, tai nesudaro pagrindo netikėti liudytojo teisminiame procese duotais parodymais. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme I. P. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, numatytos BK 235 straipsnyje. Tuo tarpu komentuojant įvykį internetiniame portale, asmuo turėjo laisvę pateikti tokią informaciją, kuri tuo momentu jam atrodė aktuali ir galimai buvo populistinio pobūdžio. Akcentuotina ir tai, kad vadovaujantis BPK 279 straipsnio 4 dalimi teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones, apklaustam liudytojui gali leisti išeiti iš teismo posėdžių salės ir nepasibaigus įrodymų tyrimui, ką šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo, susijusio su liudytojų apklausos tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Tuo labiau nėra nustatyta, kad liudytojų parodymai būtų buvę suderinti ar tendencingi ir ypač todėl, kad visi liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas pagrįstai liudytojų D. K. ir I. P. duotus parodymus laikė nuosekliais ir išsamiais, kadangi tiek apklausiami iš karto po įvykio, tiek ir pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė analogiškas, nagrinėjamo įvykio aplinkybes.Šių duomenų visumoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktą eksperto išvadą vertino kritiškai ir iš esmės ja nesirėmė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi jos nepatvirtino jokie byloje surinkti ir ištiri įrodymai. Juo labiau, kaip tinkamai nustatė apylinkės teismas, ekspertas V. M. atlikdamas užsakytą ekspertizę, neturėjo galiojančios eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos, kas pagrįstai leidžia abejoti jo pateiktomis ekspertinėmis išvadomis. Bylos duomenimis V. M. turėjo galiojančią transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją, kuri pagal tiriamų klausimų apimtį, leidžia atlikti ekspertizes, kurios neatitinka eismo įvykio ekspertizės metu tiriamų aplinkybių. Tuo tarpu aplinkybės, jog V. M. praeityje turėjo eismo įvykių tyrimo kvalifikacinį laipsnį, šiuo atveju nėra pagrindas laikyti jo pateiktą konsultacinę išvadą pagrįsta ir nekeliančia abejonių. Tuo labiau, kad metodikos, kuriomis V. M. rėmėsi apskaičiuodamas nukentėjusiojo greitį ar įvykio mechanizmą nėra sertifikuotos. Akcentuotina ir tai, kad nors pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo Nr. IX-1161 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismo ekspertas turi teisę savarankiškai pasirinkti atliekamų tyrimų būdus, tačiau remiantis komentuojamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Teismo eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų. Teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Akivaizdu, kad šiuo atveju V. M. atliko eismo įvykio ekspertizę, neturėdamas eismo įvykių eksperto kvalifikacijos, dėl ko pirmosios instancijos teismas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktą eksperto išvadą pagrįstai laikė tik rekomendacinio pobūdžio aktu. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad V. M. išvada, priešingai nei specialistės L. L., buvo užsakyta vienos iš proceso šalių iniciatyva, taip pat V. M. neturėjo išvados pateikimui reikalingo kvalifikacinio laipsnio, suteikiančio pagrindą atlikti eismo įvykio ekspertizę. Šie duomenys nurodo į tai, kad apylinkės teismas V. M., nepažeisdamas procesinės teisės principų, V. M. pagrįstai apklausė kaip liudytoją, kadangi baudžiamojoje byloje pateikta jo išvada buvo tik konsultacinio pobūdžio.Aptartų duomenų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teismas Z. S. atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatavo, jog ji padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktines bylos aplinkybes, kad nuteistoji nebuvo pakankamai apdairi ir atsakinga kelyje, o artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesiėmė visų saugumo reikalavimų tam, kad galėtų išvengti netikėtai atsiradusios kliūties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nevertindamas V. M. pateiktos ekspertinės išvados kaip Z. S. nekaltumo įrodymų, rungimosi principo nepažeidė, kadangi argumentuotai nurodė, kodėl pateikta išvada nesivadovauja, o vien tai, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo palankus nuteistajai, nesuponuoja į rungimosi principo pažeidimus.

Dėl neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnyje ,,inter alia“ įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nekyla abejonių, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu sunkų sveikatos sutrikdymą patyręs N. M. ir jo mama I. M. bei tėvas R. M. patyrė daug neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų, t. y. jiems buvo padaryta neturtinė žala.Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. M. ir R. M. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pareiškę civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji I. M. baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį ir prašė, pripažinus Z. S. kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo, priteisti iš nuteistosios 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą N. M. naudai ir 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą I. M. naudai, taip pat buvo prašomą iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) priteisti 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą N. M. naudai. Tuo tarpu R. M. baudžiamojoje byloje buvo pateikęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė, Z. S. pripažinus kalta jo naudai iš nuteistosios priteisti 50 000 neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad tokio dydžio neturtinių žalų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo reikalavimų civilinius ieškinius tenkino iš dalies: nukentėjusiajam N. M. iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) priteista 5000 eurų ir nuteistosios Z. S. priteista 20 000 eurų, nukentėjusiajai I. M. iš Z. S. priteista 10 000 eurų, o nukentėjusiajam R. M. iš Z. S. priteista 5000 eurų. Sprendžiant tokio apylinkės teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (,,restitutio in integrum“) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011).Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką.Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį taikymo taisyklių, ar nurodytų kriterijų prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.Nustatant nukentėjusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, ne mažiau svarbūs ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.Šiuo atveju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistoji Z. S., vairuodama padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jai taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nustatytus saugaus eismo kelyje reikalavimus ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas vaikas. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą moralinę skriaudą, antra vertus - nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustatant neturtinės žalos dydį šioje byloje būtina įvertinti ne tik nuteistosios kaltę, bet ir kitų eismo įvykio dalyvių veiksmus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pėsčiasis N. M. nereguliuojamą pėsčiųjų perėję kirto neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir tai vertinama kaip didelis jo neatsargumas. Be to jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio — tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Taigi, esant paties nukentėjusiojo kaltei dėl padarytos žalos atsiradimo arba padidėjimo, teismas privalo priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio (o esant padariusiojo žalą kaltei, - priklausomai ir nuo jo kaltės laipsnio) atitinkamai sumažinti žalos atlyginimą arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, nukentėjusiojo kaltė turi įtakos kaltininko civilinei atsakomybei – tiek jos taikymui, tiek ir atlygintinos žalos dydžio nustatymui.Vertinant ir tai, kad N. M. didelis neatsargumas taip pat turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio metu kilusiais padariniais – sunkiu N. M. sveikatos sutrikdymu, nenukrypstant nuo aukščiau aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos konstatuotina, kad apylinkės teismas įvertinęs, tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribas, pagrįstai netenkino civilinių ieškovų ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo pilna apimtimi. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, įvertino tai, kad N. M. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, turėsiantis ilgalaikes pasekmes jo tolimesniam gyvenimui, todėl pagrįstai jo naudai iš Z. S. priteisė 20 000 eurų neturtinę žalą. Tuo tarpu nukentėjusiajai I. M. pagrįstai priteisė 10 000 eurų neturtinę žalą, atsižvelgiant į jos dvasinius išgyvenimus patiriamus dėl neteisėtais Z. S. veiksmais sūnui sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiesioginiai neigiami padariniai yra labiau susiję su nukentėjusiuoju N. M., o ne su I. M., kadangi ji patiria dvasinius išgyvenimus dėl kito asmens, o ne dėl savo sveikatos būklės, todėl ir priteista 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga ir adekvati, patiriamiems nepatogumams. Tuo tarpu konstatuotina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis R. M., nors ir yra biologinis N. M. tėvas, tačiau su juo kartu negyvena, vaiką lanko sutartomis valandomis, priešingai nei jis teigia, nėra susaistytas nuolatine sūnaus priežiūra, kas apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, sukelia mažesnes psichologines pasekmes, dėl sužaloto vaiko. Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai priteisė ženkliai mažesnę nei buvo prašomą neturtinę žalą, tai yra 5000 eurų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors priešingai nei nukentėjusieji I. M. ir R. M. nurodė savo apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino kilusius padarinius N. M. atžvilgiu ir ateities perspektyvas ir nors civiliniai ieškiniai nebuvo tenkinti pilnai, tačiau priteistos sumos yra adekvačios kilusių neigiamų pasekmių rezultate, o be to įvertintas ir jo paties elgesys, susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiųjų I. M. ir R. M. atstovas advokatas R. G. prašė iš nuteistosios Z. S. priteisti proceso išlaidas pagal byloje pateiktus pinigų priėmimo kvitus, nurodytoms 300 (trijų šimtų) eurų ir 100 (vieno šimto) eurų sumoms (b. t. 3, b. l. 18 – 19). Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog BPK 103 straipsnyje numatyta, kas yra proceso išlaidos, tarp kurių nėra nurodyta atstovavimo teisme išlaidos, o komentuojamo straipsnio 6 dalis numato, jog teismas arba teisėjas kitas turėtas išlaidas gali pripažinti proceso išlaidomis. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai dėl civilinių ieškinių yra atmetami, atstovavimo išlaidos pagal pateiktus pinigų priėmimo kvitus nėra pripažįstamos proceso išlaidomis ir tokiu būdu nėra pagrindo jas priteisti iš nuteistosios Z. S..

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką, kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 68¹, 68², 72, 72² ir 72³ straipsniais, gali būti skiriamos viena ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, numatytų nurodytuose BK straipsniuose. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemone, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikaltimą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Z. S., vairuodama transporto priemonę, nesilaikė KET reikalavimų ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Šios aplinkybės neabejotinai teismui leidžia paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė, nustatydamas dviejų metų terminą. Atsižvelgiant į tai, kokio sunkumo padarinius sukėlė Z. S. padaryta nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nustatytas dviejų metų terminas, uždraudžiant vairuoti transporto priemones, yra proporcingas ir adekvatus padarytai nusikalstamai veikai. Aplinkybės susijusios su nuteistosios vairavimo stažu bei invalidumu egzistavo ir veikos padarymo metu, todėl jos nėra išskirtinės bei negali būti laikomos pakankamu pagrindu trumpinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios Z. S. ir jos gynėjos advokatės I. B., nukentėjusiųjų I. M., R. M. apeliacinius skundus atmesti.