Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-10-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-754-300-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-01
Bylos Nr.
1A-754-300-2014
Teisminio proceso Nr.
1-35-3-00017-2014-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis
E. M.
Civilinis ieškovas
D. P.
Advokatai
Dalius Vaičiulis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-754-300/2014Teisminio proceso Nr. 1-35-3-00017-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.; (S) 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydimusi bei uždrausta bendrauti su D. P..

Priteista iš E. M. civilinei ieškovei D. P. 600 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 15 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu sudavė vieną kartą kumščiu D. P. į veidą, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniajame poakyje ir dešiniajame skruoste.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde nurodo, kad teismas netinkamai ir neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą ir naikintiną nuosprendį. Dėl faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumo nurodo, kad teismas neįvertino to, kas kokiais veiksmais nulėmė pačią situaciją. Teigia, kad pagrindą konfliktui kilti nulėmė pačios D. P. veiksmai, kai ji reikalavo kaltinamojo sūnaus pakviesti jo motiną aiškintis santykių. Byloje dalyvavę liudytojai patvirtino, kad D. P. yra konfliktiška, pati inicijuoja konfliktus ne tik su kaltinamojo žmona, bet ir su savo vyru. Įvykio dieną D. P. pati kvietė kaltinamojo žmoną per jų vaiką, kaltindama ją nebūtais dalykais. Kaltinamajam stebint jo žmonos ir D. P. santykių aiškinimąsi, jis į juos įsikišo tik tuo metu, kada jam pasirodė, kad D. P. ketina suduoti ar kitaip neteisėtai pasielgti jo žmonos atžvilgiu. Tuo metu, pasak nuteistojo gynėjo, D. P. buvo stumtelėta, bet nebuvo jos atžvilgiu atlikta jokių smūgių. Šią aplinkybę, pasak advokato, patvirtino ir I. M., ir Ž. P., be to, tai nuosekliai nuo pat tyrimo pradžios teigė ir pats kaltinamasis. Grįsdamas skundo reikalavimą nurodo, kad apklausos policijoje metu kaltinamasis nurodė, kad jis smūgių neatliko, o tik stumtelėjo D. P. ir tik jei dėl to kilo pasekmės, jis dėl to gailisi. Taigi nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog E. M. tik stumtelėjo D. P., tačiau smūgių jos atžvilgiu neatliko, todėl jam inkriminuojamos pasekmės, veido sužalojimas padarant kraujosruvas dešinės akies vokuose, dešiniame paakyje ir dešiniame skruoste, negalėjo atsirasti, kadangi, kaip nurodoma 2014-02-18 specialisto išvadoje N r. G 268/14(04) tiriamosios dalies 4 p., „rasti kūno sužalojimai, nėra būdingi griuviminei traumai“, todėl gynėjui akivaizdu, kad minėti sužalojimai D. P. atsirado ne dėl stumtelėjimo, o dėl kitų byloje nenustatytų priežasčių. Dėl to teigia, kad nuteistasis negali atsakyti už padarinius, kurių nesukėlė, nes, nuteistojo gynėjo įsitikinimu, teisme nebuvo įrodyta, kad, išskyrus D. P. stumtelėjimą, E. M. būtų atlikęs kitus neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, t. y. sudavęs jai smūgį į veido sritį. Mano, kad teismas nepagrįstai eliminavo I. M. parodymus remdamasis vien faktu, kad ji yra kaltinamojo žmona, tačiau nevertino, ar jos parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jie nuoseklūs, ar ne. Pažymi, kad I. M. parodymai nuo pat pradžios buvo nuoseklūs ir ji tiksliai apibūdino esmines bylos aplinkybes. Taip pat pažymi ir tai, kad I. M. pirmą kartą dalyvavo teismo posėdyje, buvo praėjęs jau ilgesnis laikotarpis po įvykio, jaudulys, teisinis neišprusimas galėjo lemti, kad dalis aspektų, reikšmingų bylai, galėjo būti neįvardyti ar įvardyti tokiu būdu, kaip tai suprato pati liudytoja. Taip pat apeliantas kritiškai vertintina teismo argumentus ir dėl kitos liudytojos Ž. P., kuri nėra susijusi jokiais ryšiais su kaltinamuoju, parodymų atmetimo. Pasak gynėjo, kaltinamasis nurodė, kad jis skyrė konfliktuojančias puses, tačiau teismas nesigilino ir neanalizavo visų pagrindų, dėl to priėmė tokį sprendimą. Posėdžio metu kaltinamasis vienareikšmiškai nurodė, kad jam atrodė, jog kilo grėsmė jo žmonos atžvilgiu iš D. P. pusės, o šį faktą patvirtino Ž. P. parodymai, kuri stebėjo minėtą incidentą. Gretindamas kaltinamojo ir Ž. P. parodymus advokatas daro išvadą, kad tarp jų nesutapimų dėl esminių bylos aplinkybių nėra, todėl ir pagrindo atmesti Ž. P. parodymus nebuvo. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo pozicija buvo nuosekli ir nekito, liudytojai tik patvirtino ją, todėl ir šiuo aspektu atmesti I. M. ir Ž. P. parodymus nebuvo pagrindo. Taip pat nurodo, kad nė vienas liudytojas neparodė, kad po stumtelėjimo iškart atsistojusi D. P. būtų užsiėmusi už veido ar kitos vietos, kuri jai galbūt būtų skausminga ar kaip nors kitaip paveikta. Priešingai, ji pradėjo grasinti kaltinamajam, tačiau pastarasis jokių veiksmų jos atžvilgiu daugiau neatliko ir į konfliktą nesivėlė, bei ramiai nuėjo ilsėtis. Atsižvelgdamas į tai, nuteistojo gynėjas teigia, kad D. P. parodymai yra visiškai nenuoseklūs ir melagingi. Advokatui akivaizdu, kad teismas visiškai nesigilino ir neanalizavo faktinių aplinkybių, kurias bylos medžiagoje nurodė pati D. P., tik tendencingai ir galbūt šališkai vertino tik tuos duomenis, kurie galėjo patvirtinti kaltinamojo kaltę, ir visiškai nevertino kaltinimą paneigiančių duomenų. Gynėjo nuomone, teismo neobjektyvumą ar neišsamų bylos medžiagos vertinimą pagrindžia tokios aplinkybės: pirma, bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis, I. M., N. M., Ž. P. patvirtino, kad iš gimtadienio šventės išėjo I. M. ir ji pirmoji bendravo su D. P.. Prie bylos pridėttos baudžiamosios bylos Nr. 81-AT-164-14 duomenimis, 2014-02-17 teiktame protokole-pareiškime D. P. nurodė, kad 2014-02-15, apie 18 val., buvo savo namuose ir rūkė, tada pas ją atėjo kaimynas E. M. ir pradėjo reikšti pretenzijas ir būtent jiems kalbantis jis kumščiu vieną kartą sudavė į veidą. Tos pačios dienos liudytojo apklausos protokole D. P. nurodo, kad su kaimynu (kaltinamuoju) apsižodžiavo, tačiau nepamena, ką sakiusi. Po to kaimynas jai sudavė vieną smūgį. To, kad jis sudavė smūgį, nematė niekas, išskyrus E. žmoną I., kuri tikrai neliudys. Daugiau niekas nematė. Dėl to advokatas teigia, kad D. P. nurodė iš esmės dvi prieštaraujančias bylos duomenims aplinkybes – pirma, kad pas ją atėjo ir santykius aiškinosi E. M., nors neginčytinai nustatyta, kad atėjusi buvo I. M.. Antra, kad įvykio liudytojų buvo daugiau, ir viskas vyko dalyvaujant Ž. P., I. M., kaltinamajam bei D. P.. Be to, nurodo ir tai, kad byloje yra dar daugiau netirtų ir visiškai nenagrinėtų neatitikimų: D. P. 2014-02-17 teigė, kad ji rūkė namuose ir pas ją atėjo E. M., o 2014-02-26 teigia jau buvusi lauke ir persisvėrusi per turėklus; antra, 2014-02-17 D. P. teigė, kad jos atžvilgiu buvo atliktas vienas smūgis, o 2014-02-26 nurodo, kad E. M. atliko du smūgius; trečia, 2014-02-17 D. P. nurodė, kad įvykio niekas nematė, o 2014-02-26 jau įvardija 3 papildomus asmenis. Pažymi, kad šiuos neatitikimus nustatė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau teismui minėti duomenys, tikėtina, nebuvo aktualūs, nes kitu atveju būtų tekę detaliau vertinti faktines bylos aplinkybes ir konstatuoti, jog kaltinamojo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, kadangi jis neatliko veiksmų, kuriais yra kaltinamas. Dėl kitų įrodymų rinkimo ir vertinimo pažeidimo nurodo, kad, vadovaujantis liudytojų ir paties kaltinamojo pateiktais duomenimis, egzistuoja pagrįstų prielaidų teigti, kad D. P. veido sužalojimus galėjo turėti dar iki jos netyčinio stumtelėjimo iš kaltinamojo pusės. Taip pat, pasak advokato, neatmestina, kad jie galėjo būti padaryti jos vyro tiek iki incidento, tiek ir po jo, kadangi realiai sužalojimai buvo fiksuojami tik 2014-02-17, t. y. praėjus dviem dienoms po įvykio. Teigia, kad teismas nevertino šio periodo patikimumo, kadangi minėtus sužalojimus per minėtą laikotarpį realiai galėjo atlikti D. P. vyras jų eilinio tarpusavio konflikto metu, kadangi jis ne kartą yra buvęs sužalojęs žmoną ir anksčiau. Mano, kad D. P. elgesį teismas turėjo vertinti kaip nesąžiningą, siekiant kito asmens, tikėtina, jos pačios vyro jai padarytus sužalojimus priskirti kitam asmeniui, siekiant iš to įgyti iš kaltinamojo nepagrįstos turtinės naudos, kuri jos reikalavimu siekė 3000 Lt, o tai atitinka ir byloje fiksuotus jos parodymus, kad po stumtelėjimo D. P. nurodžiusi, jog „dabar man mokėsi“. Nurodo ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kodėl D. P. apklausa ir faktų fiksavimas buvo atlikti tik 2014-02-17, o ne įvykio dieną, o įvykis, kaip nurodo pati D. P., buvo 2014-02-15, apie 18 val. Nėra žinoma, kodėl į policiją buvo kreiptasi po tokio ilgo laikotarpio. Todėl advokatui akivaizdu, kad tai tik patvirtina pagrįstas abejones, jog realiai sužalojimų kaltinamasis D. P. nepadarė, tačiau juos, tikėtina, padarius jos vyrui, nutarta juos priskirti kaltinamajam. Pažymi, kad teismas vadovaujasi ir 2014-02-18 specialisto išvada Nr. G 268/14(04), kuria nurodoma, kad rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, tačiau visiškai nevertinta, ar tokio paties pobūdžio sužalojimai negalėjo būti padaryti ir egzistuoti keletą dienų (ar savaitę) iki įvykio ar būti padaryti netrukus po įvykio. Teigia, kad nevertinta, kiek tikslus eksperto konstatuotas laikas, t. y., jeigu sužalojimai jau egzistavo ir buvo padaryti 2014-02-14 ar 2014-02-12, ar įmanoma dienų tikslumu nustatyti jų atsiradimo momentą. Ekspertinis vertinimas atliktas tik po 3 dienų nuo įvykio, tai gynėjui kelia abejonių, ar ekspertizė galėjo būti tiksli ir patikima. Įvertinęs teismo vertintų aplinkybių visumą, teigia, kad E. M. kaltė neįrodyta, jo pateikti parodymai kaip ir kitų liudytojų parodymai sutampa ir iš esmės nuoseklūs, todėl tai patvirtina jų pateikto įvykio versijos patikimumą ir kartu paneigia vienintelės pačios liudytojos D. P. teiginius, kad smūgį / smūgius jos atžvilgiu atliko E. M., kadangi, advokato įsitikinimu, dėstydama daug aplinkybių ji nebuvo nuosekli, painiojo esmines įvykio detales, todėl akivaizdus faktų neatitinkančių tikrovės teikimas turėjo būti teismo įvertintas kritiškai, vertinant juos kaip nepatikimus.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad teismas netinkamai ir neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų rinkimo ir vertinimo kriterijus, nepagrįstai eliminavo I. M. Ž. P. parodymus ir nepagrįstai patikėjo nenuosekliais ir melagingais D. P. parodymais. Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistojo gynėjas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistasis ir jo gynėjas tik nuteistajam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad E. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė ir vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (liudytojų, nukentėjusiosios, paties nuteistojo parodymus), kitus rašytinius byloje esančius įrodymus – specialisto išvadą ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, argumentuotai nurodė, kuo grindžiama nuteistojo kaltė ir kodėl teismas atmeta kitų liudytojų parodymus bei nuteistojo keliamas versijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios reikalavimus įvykdė, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas, ir jame nėra prieštaravimų.

Šioje byloje E. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nustačius, kad jis sudavė vieną kartą kumščiu D. P. į veidą, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Būtent tokias šioje byloje nustatytas aplinkybes patvirtina: nukentėjusios D. P. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai ji parodė, kad jai būnant lauke, prie savo koridoriaus durų, prie laiptų, E. M. jai priekaištavo, po to trenkė vieną kartą kumščiu į veidą ir ji nugriuvo (32 b. l.); tokius jos parodymus atitinkantys tyrimo metu duoti paaiškinimai, kai D. P. nurodė, kad E. M. sudavė jai vieną kartą kumščiu į veidą (medžiagos 3-4 b. l.); 2014 m. vasario 17 d. asmens apžiūros protokolas su fotolentele, iš kurio matyti, kad D. P. veide, po dešine akimi, yra mėlynė (medžiagos 4–6 b. l.); specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad D. P. padarytos kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniajame poakyje ir dešiniajam skruoste padarymo laikas, atitinka jos nurodytą laiką (2014-02-15, apie 18 val.), D. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į veidą, ir jis nėra būdingas griuvimo traumai (medžiagos 16 b. l.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir įvertinęs D. P. parodymus ir jos parodymus patvirtinančių anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad netikėti D. P. parodymais, kad E. M. sudavė jai vieną kartą kumščiu į veidą, kuriuos atitinka ne tik jos tyrimo pradžioje duoti paaiškinimai, bet ir rašytinė bylos medžiaga – asmens apžiūros protokolas su fotolentele, specialisto išvada, nėra pagrindo, todėl jos parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu ir jais, priimant skundžiamą sprendimą, remtasi teisėtai ir pagrįstai.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl E. M. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir baudžiamąją bylą E. M. atžvilgiu nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria nukentėjusiosios D. P. parodymų analizei ir jų nesutapimui ir teigia, kad teismas nepagrįstai patikėjo nenuosekliais ir melagingais D. P. parodymais, ir kartu nurodo, kad teismas nepagrįstai eliminavo I. M., Ž. P. parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu nuteistojo gynėjo atliktu nukentėjusiosios ir liudytojų I. M. ir Ž. P. duotų parodymų vertinimu nesutinka. Atsakant į tokius nuteistojo gynėjo teiginius, pirmiausia pažymima tai, kad nukentėjusiosios, kurios parodymus apeliantas kritikuoja, parodymai esminėmis detalėmis apie tai, kad E. M. jai sudavė kumščiu į veidą, sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, yra logiški ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą – asmens apžiūros protokolą su fotolentele, specialisto išvadą, tyrimo pradžioje duotus paaiškinimus ir protokole pareiškime nurodytas aplinkybes. Taigi visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą. Antra, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, liudytoja I. M. – nuteistojo žmona, be to, jos ir nukentėjusios santykiai dar iki šio konflikto buvo įtempti, tai apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino pati I. M. (33 b. l.). Trečia, liudytojos I. M. parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams ir jos tyrimo pradžioje duotiems paaiškinimams, bet ir teismo medicinos specialisto išvadai apie nukentėjusiai padaryto sužalojimo pobūdį, laiką, bei jos teiginiams, kad D. P. galėjo susižaloti nustumta E. M., kadangi jau aptartoje specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas nėra būdingas griuvimo traumai. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija nuteistojo žmonos I. M. parodymus vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant padėti E. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Dėl liudytojos Ž. P. parodymų pasisakytina tai, kad šios liudytojos parodymai (34 b. l.) apie tai, kad E. M. nesudavė nukentėjusiajai, o tik pastūmė, taip pat apylinkės teismo pagrįstai įvertinti kaip nepagrįsti, kadangi ji, visų pirma, parodė tai, kad nukentėjusioji norėjo suduoti I. M., nors tokios aplinkybės nenurodė nei pati I. M., nei E. M.. Antra, šis liudytojos Ž. P. duotų parodymų neatitikimas leidžia daryti išvadą, kad liudytoja Ž. P. galėjo net nematyti to momento, kada nukentėjusiai buvo suduotas smūgis kumščiu į veidą.

Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti nukentėjusiosios parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo E. M., jo žmonos I. M. ir liudytojos Ž. P. teiginiais, kad nuteistasis nukentėjusiajai nesudavė. Dėl to apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo gynėjo ginčijamais nukentėjusiosios parodymais ir pagrįstai atmetė liudytojų I. M. ir Ž. P. parodymus, kadangi nukentėjusios parodymus ne tik atitinka kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, tačiau ir jos suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad ji gali būti šališka ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi nukentėjusiajai be jokios priežasties apkaltinti E. M. tariamai nesamų veiksmų padarymu, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos esminės nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą. Todėl nuteistojo gynėjo skunde nurodomi nukentėjusios parodymų nesutapimai dėl konflikto vietos, konfliktą mačiusių ir jį stebėjusių asmenų, nėra laikytini esminiais, ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl nukentėjusiosios duotų parodymų objektyvumo, nepaneigia.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais, kuriais kritikuojamas specialisto išvados patikimumas, remiantis vien tomis aplinkybėmis, kad ekspertinis vertinimas atliktas tik po 3 dienų nuo įvykio ir kad nevertinta, ar tokio paties pobūdžio sužalojimai negalėjo būti padaryti ir egzistuoti keletą dienų (ar savaitę) iki įvykio, ar būti padaryti netrukus po įvykio. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 268/14(04) matyti, kad nors ji ir atlikta praėjus trims dienoms nuo įvykio, tačiau joje aiškiai nurodyta, kad D. P. kraujosruvų dešinės akies vokuose, dešiniajame poakyje ir dešiniajame skruoste padarymo laikas atitinka nurodytą laiką – 2014-02-15, apie 18 val. (medžiagos 16 b. l.). O tai atitinka ir 2014 m. vasario 17 d. asmens apžiūros protokolą su fotolentele, iš kurio matyti, kad D. P. veide, po dešine akimi, yra mėlynė (medžiagos 4–6 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo netikėti specialisto išvada Nr. G 268/14(04) ir ja nustatytu D. P. sveikatos sutrikdymo laipsniu, bei jai šia išvada nustatytų sužalojimų padarymo laiku.

Taip pat nepagrįstai apeliantas skunde nurodo ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kodėl D. P. apklausa ir faktų fiksavimas buvo atlikti tik 2014-02-17, o ne įvykio dieną – 2014-02-15, apie 18 val., ir kad nėra žinoma, kodėl į policiją buvo kreiptasi po tokio ilgo laikotarpio. Pirmiausia pažymima, kad šioje byloje nagrinėjamas įvykis įvyko 2014 m. vasario 15 d., t. y. šeštadienį. Antra, iš nukentėjusiosios parodymų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu, matyti, kad ji policijai skambino iš karto po įvykio, o atvažiavusi policija jai pasakė pirmadienį važiuoti pas apylinkės inspektorių, ir ji pirmadienį, t. y. 2014 m. vasario 17 d., ten nuvažiavo, o tai atitinka ir jos 2014 m. vasario 17 d. rašytą protokolą-pareiškimą ir asmens apžiūros protokolo datą. Taigi tai, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi tik praėjus 2 dienoms nuo įvykio, esant anksčiau nurodytiems duomenims, jos parodymų nepaneigia, ir kitų apelianto kritikuojamų aplinkybių neįrodo.

Todėl šiuo atveju nuteistajam ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nesant nustatytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. M. veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas – atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas