Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant : ieškovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos atstovei V. K., trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei L. Č., o atsakovui Valstybės įmonės Registrų centras Marijampolės filialui bei trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Liudytojas A. Z. parodė, kad nuo 1968 m., kai įsidarbino tuometiniame fabrike, jo darbas visą laiką buvo ir yra susijęs su ginčo pastato eksploatavimu. Jis žino, kad kuomet savivaldybė įkūrė atskirą miesto, tame tarpe ir fabriko, nuotekų bendro valymo įrengimus pradėjusią eksploatuoti įmonę, ginčo pastatas kartu su kitais bendrą technologinį kompleksą sudarančiais statiniais fabriko buvo perduotas savivaldybės nuosavybėn ir atiteko naujai pradėjusiai dirbti savivaldybės įmonei, buvo įtrauktas į jos balansą, ši vėliau pertvarkyta į dabartinę UAB „Vilkaviškio vandenys“.

Liudytoja V. G. parodė, jog nuo 1970 m. dirbo fabriko administracijoje, tuo laiku bendrus fabriko ir likusių miesto nuotekų valymo įrengimus eksploatavo fabrikas, nuo 1998 m. gegužės jis dirba šių valymo įrengimų aptarnavimo meistru, šiuo metu jie priklauso savivaldybei, yra įtraukti į UAB „Vilkaviškio vandenys“ balansą, ginčo pastatas priklauso bendram valymo įrengimų kompleksui, kuris technologiškai be ginčo pastato įrenginio veikti negali. Ginčo pastatas buvo perduotas savivaldybei kartu su grupe kt. pastatų.

Išklausęs teismo posėdyje dalyvavusias ginčo šalis (jų atstovus), apklausęs ieškovės liudytojus bei ištyręs šios bylos rašytinius įrodymus (Nekilnojamo turto ir juridinių asmenų registrų išrašus, pažymėjimus, savivaldybės Tarybos ir fabriko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, pastatų perdavimo-priėmimo aktą), teismas nustatė tokias faktines ginčo (bylos) aplinkybes :

1998-12-28 perdavimo-priėmimo aktu, vykdant 1997-11-14 fabriko visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ir 1998-12-23 Vilkaviškio rajono savivaldybės Tarybos sprendimą Nr. 265, priimtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-10-13 nutarimo Nr. 1218 pagrindu, fabrikas, atsiskaitydamas su ieškove už nesumokėtus į savivaldybės biudžetą mokesčius turtu, perdavė ieškovei nuosavybėn administracinį pastatą, šaldymo pastatą, rauginimo pastatą ir ginčo pastatą, pastarasis atskiru ūkiniu objektu į nuosavybės perdavimo dokumentus nebuvo įtrauktas. Ginčo pastatas yra registruotas Nekilnojamo turto registre atskiru savarankišku tokio turto objektu nuo 1995-04-05, nuosavybės teisė į jį likusi įregistruota fabriko vardu. Pastarasis, kaip privatus juridinis asmuo, yra visiškai pasibaigęs ir 2002-04-10 išregistruotas iš šalies juridinių asmenų registro.

Teismo išvados dėl faktų, taikytina ginčui spręsti teisė ir sprendimo teisiniai argumentai.

Lietuvos Respublikos CPK 178 str. imperatyviai įpareigoja bylos šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis kiekviena remiasi savo reikalavimuose ar atsikirtimuose. Teismas, šioje byloje vertindamas ieškovo į bylą dispozityviai pateiktuosius netiesioginius rašytinius faktinį ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymus ir jo prašymu apklaustų liudytojų parodymus, kurių visuma yra grindžiamas prašomos pripažinti nuosavybės teisės į ginčo pastatą įgijimas, turi taikyti tikimybių pusiausvyros principą. Tai reiškia, kad teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Čia įrodinėjimas turi tam tikrą specifiką, - įstatymu nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tuomet, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, pvz. vykstant baudžiamajam procesui. Išvadą apie tam tikrų faktinių aplinkybių (tiek objektyvaus pobūdžio, tiek ir subjektyvaus) buvimą teismas šiuo atveju gali daryti ir tada, kuomet tam tikrų abejonių dėl konkrečios aplinkybės buvimo vis dėlto išlieka, tačiau byloje esamų duomenų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą aplinkybę buvus, nei jos nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2008 m. kovo 4 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008 ir kt.). Teismas, atsižvelgdamas ieškovo pateiktų dokumentų turinio logiškumą, niekaip nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymų nuoseklumą ir vienodumą, aplinkybę, jog nė vienas kitas šios bylos proceso dalyvis neginčijo ieškovės tvirtinamų jos ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, - jog nuosavybės teisė į ginčo pastatą ieškovei buvo perduota ankstesnio jos turėtojo fabriko kaip padengimas turtu buvusio mokesčių į savivaldybės biudžetą įsiskolinimo, taip netiesiogiai šias aplinkybes taip pat pripažindami, sprendžia nustatęs tokią ieškovės tvirtinamą faktinę aplinkybę, jog

1998-12-28 nuosavybės teisė į ginčo pastatą ieškovei buvo perduota ankstesnio jos turėtojo fabriko kaip buvusio privalomų mokesčių į savivaldybės biudžetą įsiskolinimo padengimas turtu.

Lietuvos Respublikos CK (toliau – CK) 4.93 str. 1 d. įstatymų leidėjas imperatyviai garantuoja visiems savininkams vienodą jų teisių apsaugą, CK 4.96 str. 2 d. norma draudžia išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamą daiktą, jeigu šis nebuvo prarastas ankstesnio savininko dėl kitų asmenų nusikaltimo, o CK 4.98 str. nuostatomis savininkui garantuota subjektyvi teisė reikalauti pašalinti bet kuriuos ne tik tiesioginius jo teisės pažeidimus, bet ir aplinkybes, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai be teisėto tam pagrindo susiaurina jo nuosavybės teisės subjektyvaus realizavimo galimybes. Taigi teismas daro išvadą, jog ieškovės teisės šiuo atveju turi būti ginamos, jeigu spręsti, kad ji leistinai ir pakankamai teisme įrodė, jog yra ginčo pastato savininkė, - yra teisėtai įgijusi ir turi tokią daiktinę teisę.

CK 4.47 straipsnyje įstatymų leidėjas nebaigtiniu sąrašu yra nustatęs teisėto nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, tarp kurių 1-uoju punktu yra nustatytas nuosavybės teisės perleidimas ir įgijimas pagal sandorius. Iš bylos faktinės situacijos teismas sprendžia, jog 1998-12-28 įvykusio nuosavybės teisės į ginčo pastatą perdavimo momentu buvo realizuotas buvusio ir naujai tampančio daikto savininkų, atitinkamai mokesčių mokėtojo ir jų administratoriaus, sandoris įstatymais nedraudžiamu būdu panaikinti įsiskolinimą savivaldybės biudžetui, kitaip tariant, 1998-12-28 nuosavybės teisė į ginčo pastatą buvo perduota pagal sandorį.

Pagal CK 4.48 str. 2 d. nuostatas naujasis daikto savininkas į perduodamą daiktą įgyja visas tas teises ir pareigas bei tokia jų apimtimi, kokias turėjo ir kokia apimtimi buvusysis, ankstesnis savininkas. Nei įstatymuose, nei nuosavybės teisės perdavimo sandorio dokumentuose naujajam ginčo pastato savininkui jokių jo įgyjamos nuosavybės teisės, kaip absoliučios teisės, ribojimų nenumatyta.

CK 4.49 str. norma nustatyta, jog nuosavybės teisė, perduodama pagal sandorį, naujojo savininko įgyjama nuo jos perdavimo jam momento, šios bylos situacijoje tai įvyko 1998-12-28, tuo pačiu momentu, kai nuosavybės teisę į ginčo pastatą įgijo ieškovė, fabrikas ją sandorio pagrindu atlikto perdavimo būdu (CK 4.48 str.) prarado, kitaip tariant jo nuosavybės teisė į ginčo pastatą visiškai pasibaigė.

Tokiu būdu abu ieškovo reikalavimai pripažįstami teisėtais, pakankamai pagrįstais ir įrodytais teisme, todėl ieškinys patenkintinas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylos duomenimis ieškovas šioje byloje bylinėjimosi išlaidų nepatyrė ir tokių atlyginimo nereikalauja. Bylinėjimosi išlaidas valstybei šioje byloje sudaro nesumokėtas 263,60 lt. (2 reikalavimaix131,80 lt.) žyminis mokestis ir 17,05 lt. bylos nagrinėjimo išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, viso – 280,65 lt. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei yra atleisti įstatymu (Lietuvos Respublikos CPK 83 str. 1 d. 5 ir 10 p.p.), jos šiuo atveju turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (Lietuvos Respublikos CPK 96 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 305 ir 307 str.str., teismas

nusprendė:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad Nekilnojamo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota akcinės bendrovės „Vilkaviškio konservai“, juridinio asmens kodas – 85104560, išregistruotos 2002-04-10 iš Juridinių asmenų registro, nuosavybės teisė į pastatą – Kanalizacijos perpumpavimo stotį, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini) yra visiškai pasibaigusi perdavimo būdu (Lietuvos Respublikos CK 4.48 str.).

Pripažinti ieškovei – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, įstaigos kodas – 188774441, buveinės adresas – S. Nėries g. 1, 70147 Vilkaviškis, nuosavybės teisę į Nekilnojamo turto registre Nr. duomenys neskelbtini) įregistruotą pastatą – kanalizacijos perpumpavimo stotį, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini) įgytą sandorio pagrindu atlikto perdavimo būdu (Lietuvos Respublikos CK 4.48 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.