- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- I-4366-644/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos,dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, 10 000Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad nuo 2015-03-25 buvokalinamas Pravieniškių pataisos namuose– atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvopaskirtasgyventi į 6 lokalinį sektorių, kuriame nuteistieji yra susiskirstę į kastas, taigi pareiškėjas kitų nuteistųjų buvo žeminamas, mušamas. Nurodė, kad ne kartą su skundais žodžiu ir raštu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, beveik visą gyvenamosios patalpos plotą užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl pareiškėjui nebuvo galimybės nevaržomai judėti, dėl ko turėjo nuolat sėdėti arba gulėti lovoje. Pasivaikščiojimų kiemeliai maži, jo nuomone, vienam nuteistajam teko apie 8 kv.m. ploto, be to, naudojimasis jaisribotas.Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo nei vėdinimo, nei kondicionavimo sistemų, langų nebuvo galimybės atidaryti dėl jų avarinės būklės, todėl patalpose trūko oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis, žiemą buvo šalta. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose trūko natūralaus apšvietimo, nes langų dėl jų avarinės būklės atidaryti ir išvalyti nėra galimybės. Patalpose buvo nepakankamas dirbtinis apšvietimas, nebuvonaktinio apšvietimo, o dėl šviesos trūkumo greitai pavargdavo akys. Gyvenamosiose patalpose ir minkštame inventoriuje gausu parazitų, kenkėjų, dėl nedezinfekuojamo minkšto inventoriaus pareiškėjui atsirado bėrimas. Tualetai tupimi, atitverti neaukštomis sienelėmis, dėl to nuteistieji nevaržomai galėjo matyti vienas kitą, tai žemino orumą. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro vėdinimo sistemos. Pareiškėjui kartą per mėnesį buvo išduodamas muilas, tualetinis popierius. Muilas netinkamasprausimuisi, nuo jo atsiranda odos niežėjimas. Pareiškėjui nei karto nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukas. Maistas valgykloje išduodamas ne pagal valgiaraštį, maisto daviniai nesiekdavo nustatytų normų. Dėl minėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą - pablogėjo sveikata, jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą, orumo pažeminimą. Patirtą žalą įvertino10 000Eur, prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą iš atsakovo.
2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundo papildymas (b.l. 54), kuriame pareiškėjas nurodė, kad jisbuvo laikomas 1 būrio 12 brigadoje, kad buvo kitų nuteistųjų mušamas, išnaudojamas, žeminamas ir pan.
Šalies argumentai
Atsakovasatsiliepime(b.l. 10-15, 16-21) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015-03-24 iki 2015-06-16 buvo paskirtas gyventi į 8 būrio 83 brigados 5 gyvenamąją patalpą, o nuo 2015-06-16 iki 2015-09-22 – 9 būrio, 94 brigados, 8 gyvenamąją patalpą. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenumato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali laisvai vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kiemelyje, kurio plotas – 1634 kv.m., lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pažymėjo, kad 1-jo lokalinio sektoriaus patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus. Tam, kad patalpose nesikauptų drėgmė, patalpos turi būti vėdinamos. Įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, kadangi jose šildymas teikiamas centralizuotai. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius įsakymu yra patvirtintas Buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, pagal kurią tvarkos ir švaros palaikymu rūpinasi patys nuteistieji. Pažymėjo, kad pataisos įstaiga 2011-10-24 sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą nustatyta tvarka registruojama Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnale. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis, kenkėjų pataisos namuose nebuvo rasta. Santykinės oro drėgmės ir apšvietimo 1-jo sektoriaus 8 ir 9 būriuose Kauno visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2015-03-20 iki 2015-09-22 netikrino. Maisto gaminimo ir higienos reikalavimų laikymąsi įstaigoje tikrina Kaišiadorių valstybinė maisto ir veterinarinė tarnyba. Nuteistiesiems sudarytos sąlygos maisto produktų įsigyti nuteistiesiems įrengtoje parduotuvėje. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė, todėl aplinkybės, kad pareiškėjas jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos. Įstaigos veiksmai buvo teisėti, pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra jokių įrodymų duomenų, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Teigė, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo skundo argumentai nekonkretūs, pateikti vien tik abstraktūs teiginiai ir bendros frazės. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose nuo 2015-03-25.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjasE. V. ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2015-03-25 iki kreipimosi į teismą dienos, 2015-09-17, gyveno Pravieniškių PK-AK 1-e sektoriuje (b.l. 5, 23). Remiantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015-03-24 įsakymu Nr. 2-309 ir 2015-06-16 įsakymu Nr. 2-657, nuo 2015-03-24 iki 2015-06-16 E. V. buvo paskirtas gyventi į 8 būrio 83 brigados 5 gyvenamąją patalpą, o nuo 2015-06-16, jo paties prašymu, – į 9 būrio, 94 brigados, 8 gyvenamąją patalpą (b.l. 24, 25, 26). Šie duomenys jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, teismas neturi pagrindo jais abejoti, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo atsikirtime nurodytas aplinkybes, jog jis ginčo laikotarpiu gyveno 1 būrio 12 brigadoje, į bylą nėra pateikta.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 8 būrio 83 brigados 5 miegamosios patalpos plotas –25,07kv.m., įrengta18 miegamųjų vietų, 9 būrio, 94 brigados, 8 miegamosios patalpos plotas – 35,40 kv.m., įrengta 16 miegamųjų vietų (b.l. 23, 27).
Kadangi objektyvių duomenų apie tai, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo apgyvendinta konkrečioje gyvenamojoje patalpoje aukščiau nurodytais laikotarpiais į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Minėtais duomenimis nustatyta, kad 8 būrio 83 brigados 5 miegamojoje patalpoje pareiškėjui teko 1,39 kv.m. (25,07/18), o 9 būrio, 94 brigados, 8 gyvenamojoje patalpoje – 2,21 kv.m. (35,40/16).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2015-03-25 iki 2015-09-17 (viso 176 paros), pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl vertintina, kad Pravieniškių PN-AK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam patalpose, kuriose privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto norma.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje patalpoje negalėjo judėti, teko nuolat gulėti arba sėdėti, kadangi gyvenamąjį plotą užėmė inventorius. Teismas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų bei kito inventoriaus. Teismas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę (b.l. 33-36) gali laisvai vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kiemelyje. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo nuolat sėdėti ar gulėti lovoje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai maži, vienam asmeniui juose teko mažiau nei 8 kv.m., o naudojimasis jais ribotas. Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateikta 2015-10-27 pažyma Nr. 77-1430(b.l. 27), pasivaikščiojimo kiemas 8-9 būrių nuteistiesiems – 1634 kv.m. Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja ir nenurodo pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai,todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad naudojimasis pasivaikščiojimo kiemeliais buvo ribotas, tačiau nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose turėjo judėjimo laisvę ir galėjo išeiti pasivaikščioti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais, kadangi jie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo šio pobūdžio pažeidimą, tačiau nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjas netutinę žalą grindė aplinkybėmis, kad buvo paskirtas gyventi į 6 lokalinį sektorių, kuriame egzistuoja „subkultūros“, nuteistieji yra susiskirstę į kastas, dėl to pareiškėjas buvo mušamas, žeminamas. Nurodė, kad dėl minėtų aplinkybių jis ne kartą skundais kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas tik deklaratyviaikonstatavo jo diskriminavimą, išdėstė subjektyvią nuomonę, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o, kaip jau buvo minėta, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateikta 2015-10-13 pažyma Nr. 37(1)-722 (b.l. 28), Pravieniškių PN-AK kriminalinės žvalgybos skyriuje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad E. V. buvo daromas kitų nuteistųjų spaudimas, kad jis būtų žeminamas kitiems nuteistiesiems matant.Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl Pravieniškių PN-AK egzistuojančių subkultūrų, kastų, netinkamo pareigūnų ir nuteistųjų elgesio, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo nei vėdinimo, nei kondicionavimo sistemų, langų nebuvo galimybės atidaryti dėl jų avarinės būklės, todėl trūko oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie vėdinimo ir kondicionavimo sistemų nebuvimą, oro drėgmę ir pelėsį nepateikė. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas,vėdinamos per atveriamus langus. Nurodė, kad santykinės oro drėgmės Kauno visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2015-03-20 iki 2015-09-22 netikrino. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl avarinės būklės neatidaromų langų ir pelėsio paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos 8 būrio 83 brigados 5 gyvenamosios patalpos ir 9 būrio 94 brigados 8 gyvenamosios patalpos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad patalpos yra šviesios, švarios, tvarkingos, vėdinamos per atidaromus langus, pelėsio jose nematyti (b.l. 44, 45). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose kamerose, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Bylos duomenimis, gyvenamosios ir kitos patalpospataisos namuose tvarkomos ir valomos pagal Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2011-07-20įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) (b.l. 30-32). Pagal Aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad patalpose trūko natūralaus apšvietimo, kadangi langai nešvarūs ir nėra galimybės jų atidaryti ir išvalyti. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo nepakankamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo naktinio apšvietimo, patalpose žiemą buvo šalta. Dėl šviesos trūkumo pareiškėjui greitai pavargdavo akys. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta naktinė apšvieta (23 p.) Tačiau Higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad langų nėra galimybės atidaryti ir išvalyti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl avarinės būklės neatidaromų langų paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos 8 būrio 83 brigados 5 gyvenamosios patalpos ir 9 būrio 94 brigados 8 gyvenamosios patalpos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad langai yra tvarkingi, pilnai atidaromi (b.l. 44, 45). Teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl nešvarių, neišvalomų langų nepateikė. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, administracinėje byloje lieka nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros irdirbtinio apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Kauno visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2015-03-20 iki 2015-09-22 šių patalpų apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams neatliko, o temperatūros palaikymą nusiteistųjų gyvenamosiose patalpose įstaiga užtikrina. Tačiau, teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas ir temperatūra atitinka nustatytus reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo (taip pat ir naktinės apšvietos) ir temperatūros, todėl jos laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose ir minkštame inventoriuje gausu parazitų, kenkėjų, dėl nedezinfekuojamo minkšto inventoriaus pareiškėjui atsirado bėrimas. HN 76: 2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija 2014-11-18 sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių PN-AK 1, 2, 3 sekcijose periodiškai atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, graužikų ir kt.) kontrolės paslaugas tiek gyvenamosiose, tiek ir bendro naudojimo patalpose (b.l. 37-40). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kenkėjų kontrolė atliekama, informacija apie atliekamus darbus nustatyta tvarka registruojama specialiame žurnale. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 1-jame sektoriuje 2015-09-11 buvo atliktas kenkėjų kontrolės monitoringas, patikrinimo metu kenkėjų nerasta(b.l. 43).Minėti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kenkėjų egzistavimo. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, įvertinus bylos įrodymus, teismas vertina, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie kenkėjų egzistavimą ir bėrimus nepateikė, todėl jo argumentai dėl šioje dalyje atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Pravieniškių PN-AK sanitariniame mazge yra įrengti tupimi (nesėdimi) tualetai, kurie atitverti nepakankamai aukštomis sienelėmis, todėlnuteistieji galėjo vienas kitą matyti, dėl to buvo žeminamas pareiškėjo orumas.Be to, sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro vėdinimo sistemos. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Teismas akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Pagal HN 76:2010 21 p. sanitarinis mazgas įrengiamas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, jame, be kita ko, turi būti įrengtas unitazas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų.Ši aplinkybė bylos duomenimis nepaneigta. Akcentuotina, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas sanitariniame mazge. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų nuotraukų matyti, kad Pravieniškių PN – AK įrengti tupimi tualetai, kurie atskirti pakankamai aukštomispertvaromis. Sanitarinio mazgo kabinos uždaros su durimis, patalpos vėdinamos per atveriamą langą (b. l. 46-50). Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas vertina, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, todėl jo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad per mėnesį jam buvo išduodamas 1 muilas, 1 tualetinio popieriaus ruloniukas.Teismas pažymi, kad vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis, per mėnesį vienam vyrui skiriama200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Akcentuotina, kad esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, papildomas tualetinio popieriaus išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas individualiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į pataisos namų administracijos atstovus.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, jog jam nebuvo išduotas dantų šepetėlis, pasta ir skutimosi reikmenys. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas, pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems minėtų priemonių išdavimas nenumatytas, tačiau šias priemones galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo aprūpinimo higienos priemonėmis atmestinos ir negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas nurodė, kad maistas valgykloje išduodamas ne pagal valgiaraštį ir maisto daviniai nesiekdavo nustatytų normų. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo, jog pataisos įstaigoje maistas išduodamas ne pagal valgiaraštį, o maisto daviniai nesiekia nustatytų normų. Akcentuotina, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Kaip jau buvo minėta, teismas byloje nustatė, kad nagrinėjamu atveju gana ilgą laikotarpį - 176 paras buvo pažeista teisės aktais reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamo ploto norma, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros ir dirbtinio apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą - pablogėjo sveikata, jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą, orumo pažeminimą. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė žala, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įvertinęs nustatytas bylos faktines aplinkybes - pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, gali sportuoti, eiti pasivaikščioti ir pan., nesant byloje duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Pareiškėjo E. V. reikalavimą dėl 10000 Eur priteisimo neturtinei žalai atlygintiatmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.