Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-04-07 · Administracinė byla Nr. A-248-847-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-04-07
Bylos Nr.
A-248-847-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Nijolė Piškinaitė
Pareiškėjas
R. Ž.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A2 - 847 - 06Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.6; 16.7
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Astai Briedienei,dalyvaujant pareiškėjui R. Ž.,pareiškėjo atstovui adv. Dovilei Korsakaitei,atsakovo atstovui Giedriui Krilavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už nušalinimo bei priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2005 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr.TE-142 bei 2005 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr.TE-161, grąžinti jį į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas bei priteisti darbo užmokestį už laikotarpius nuo 2003 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. vasario 21 d. ir nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki grąžinimo į pareigas dienos. Pareiškėjas nurodė, kad 2002 m. kovo mėnesį tardymo laikui jis buvo nušalintas nuo pareigų. Tardymas buvo baigtas 2003 m. balandžio 29 d., o bylos medžiaga perduota Vilniaus apygardos teismui. Apie pasibaigusį tardymą jį atlikęs pareigūnas informavo atsakovą. Pareiškėjas žodžiu prašė grąžinti jį į tarnybą, tačiau grąžinimo į tarnybą klausimas nebuvo išspręstas. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais atsakovo įsakymais jis buvo atleistas iš pareigų dėl to, jog padarė šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą - pravaikštas. Pareiškėjas nurodė, kad jokio tarnybinio nusižengimo jis nepadarė. Jis turi būti grąžintas į pareigas ir jam turi būti priteistas darbo užmokestis už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį bei už priverstinę pravaikštą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas dalyvavo, paskelbiant nuosprendį, tačiau atsakovą apie tai, kad jis yra išteisintas, jis informavo tik 2005 m. vasario 18 d.. Nuo nuosprendžio paskelbimo dienos pareiškėjas dėl neaiškių priežasčių dėl grąžinimo į tarnybą nesikreipė, nors šiuo atveju jis pats turėjo būti tuo suinteresuotas. Pareiškėjui 2005 m. vasario 18 d. atvykus pas atsakovą, jis buvo grąžintas į tarnybą, tačiau, jo veiksmuose įžvelgus šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pravaikštų. Nustačius, kad pareiškėjas be pateisinamos priežasties neatvyko į tarnybą ir padarė ilgalaikes pravaikštas, jis, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėtai buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2002 m. kovo mėnesį buvo nušalintas, remiantis tardytojo nutarimu. Šis tardytojo nutarimas nebuvo panaikintas, todėl pripažinti nušalinimą nuo pareigų neteisėtu nėra pagrindo. Nepripažinus nušalinimo neteisėtu, nėra jokio pagrindo pareiškėjui mokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2005 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr.TE-142 bei 2005 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr.TE-161, grąžino pareiškėją į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas ir įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2005 m. spalio 17 d. (4420 Lt) bei darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki 2005 m. vasario 21 d. (19542,18 Lt).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų 2002 m. kovo 23 d. pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus (galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr.304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas). Teismas nurodė, kad pagal galiojančio Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalį bei Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalį nušalintam nuo pareigų tarnautojui išlieka teisinė galimybė gauti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Ši galimybė priklauso nuo baudžiamosios bylos baigties ir gali būti realizuojama tokiais atvejais, kai asmuo, kuriam iškelta baudžiamoji byla, išteisinamas arba kai byla nutraukiama reabilituojančiais pagrindais, t. y. pagal nurodytus teisės aktus darbo užmokestis už nušalinimo laiką gali būti nemokamas tik tokiais atvejais, kai dėl nušalinimo yra darbuotojo kaltė. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu išteisino pareiškėją, todėl atsakovas, 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr.TE-62 grąžinęs pareiškėją į pareigas, privalėjo išspręsti darbo užmokesčio už nušalinimo laiką nuo 2002 m. kovo 23 d. iki 2005 m. vasario 21 d. klausimą. Teismas nurodė, kad atsakovas, neišsprendęs pareiškėjo nušalinimo nuo 2003 m. gegužės 20 d. (pareiškėjo atidavimo teismui baudžiamojoje byloje dienos) klausimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Nušalinimas nuo pareigų, grąžinimas į ankstesnes pareigas yra valstybės institucijos pareiga, kuri turi būti vykdoma, nepaisant nušalintojo asmens iniciatyvos. Teismas nurodė, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už nušalinimo laiką nuo 2003 m. gegužės 20 d. (pareiškėjo atidavimo teismui dienos) iki 2005 m. vasario 21 d.. Teismas nurodė, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama įstaigos vadovo, tiesioginio valstybės pareigūno vadovo iniciatyva arba jiems gavus oficialią informaciją (Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos 3, 4 punktai). Teisę įpareigoti atsakingą asmenį pradėti tirti tarnybinį nusižengimą turi tik įstaigos vadovas, todėl atsakovo juridinės grupės specialistas neturėjo teisės pradėti tirti tarnybinį nusižengimą. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo neaišku, kas jį surašė, kas inicijavo tyrimą, kam buvo pavesta atlikti tyrimą, kokius konkrečius pažeidimus, sudarančius pagrindą pradėti tyrimą, padarė pareiškėjas. Tik iš pateiktos išvados matyti, jog atsakovas kaltina pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą, t. y. 2004 m. gruodžio 29 d. neatvykus į tarnybą, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gruodžio 28 d. paskelbė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas po nušalinimo buvo grąžintas į pareigas, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo vykti į tarnybą, atsakovui neišsprendus šio klausimo. Atsakovas, grąžindamas pareiškėją į tarnybą 2005 m. vasario 21 d., nesprendė dėl jo tarnybinio nusižengimo (pravaikštų), o tik 2005 m. balandžio 12 d. įtarė pareiškėjo pravaikštas ir inicijavo tyrimą. Teismas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas, pažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūras, todėl šis tyrimas ir, jį atlikus, surašyta 2005 m. gegužės 10 d. išvada yra neteisėti. Teismas nurodė, kad, tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas jo padarymo aplinkybes. Tuo tarpu iš pateiktos išvados negalima konstatuoti, kad joje išvardinti faktai atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Teismas nurodė, kad minėti esminiai pažeidimai yra pagrindas panaikinti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos, grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas ir priteisti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad darbdavys vienašališkai, be atitinkamų darbuotojo veiksmų negali nuspręsti dėl jo tarnybos. Todėl pareiškėjas, pasibaigus jo nušalinimo laikui, turėjo kreiptis į darbdavį, kuris apie baudžiamosios bylos eigą neturėjo jokios informacijos. Nepagrįsta teismo išvada, kad nušalinimas nuo pareigų, grąžinimas į ankstesnes pareigas yra valstybės institucijos pareiga, kuri turi būti vykdoma, nepaisant nušalintojo asmens iniciatyvos. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dėl darbdavio kaltės nepatyrė priverstinių pravaikštų, todėl jam už nušalinimo laikotarpį negali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl, sprendžiant šią bylą, taikytini Vidaus tarnybos statutas ir vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, o ne teismo nurodyti bendrieji valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai. Dėl pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas pagrįstai ir šio patikrinimo metu pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas nebuvo tarnyboje be pateisinamos priežasties nuo 2004 m. gruodžio 29 d. iki 2005 m. vasario 18 d.. Tokiu būdu pareiškėjo kaltė yra įrodyta ir tarnybinė nuobauda jam paskirta teisėtai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas, neišsprendęs pareiškėjo grąžinimo į pareigas, 2003 m. gegužės 20 d. pasibaigus nušalinimo laikui, klausimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad jis pats negalėjo inicijuoti savo grąžinimo į pareigas, nes tai yra darbdavio pareiga. Be to, jis buvo ne kartą kreipęsis į atsakovą su prašymu grąžinti į tarnybą.

Atsiliepimas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu, pareiškėjas ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, pakartodami argumentus, išdėstytus atsiliepime į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl apmokėjimo už nušalinimo laiką

Pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų iki jo atidavimo teismui Valstybės sienos apsaugos tarnybos Tardymo valdybos tardytojos 2002 m. kovo 15 d. nutarimu, remiantis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 173 straipsniu. Vykdydamas šį nutarimą atsakovas 2002 m. kovo 23 d. priėmė įsakymą Nr.106, kuriuo nušalino pareiškėją nuo pareigų iki jo atidavimo teismui. Tokiu būdu pareiškėjas buvo nušalintas ne atsakovo, o tardymo organų iniciatyva, BPK 173 straipsnio pagrindu, kurio 2 dalis numatė, kad tardytojo nutarimą nušalinti valstybės pareigūną nuo pareigų vykdo kaltinamojo darbovietė. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė nušalinimo teisinį pagrindą - Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304, 87 punktą. Šis punktas numatė galimybę nušalinti pareigūną tarnybinio patikrinimo metu, tai yra darbdavio iniciatyva. Nei šiame statute, nei tuo metu galiojusiame Valstybės tarnybos įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII-1903 redakcija) nušalinimas tardymo organų ar kitų institucijų pareigūnų reikalavimu nebuvo aptartas. Pažymėtina, kad nušalinimas tardytojo ar kito turinčio tam teisę pareigūno reikalavimu ir tokio nušalinimo tvarka ir pasekmės išsamiai nėra aptarta iš šiuo metu galiojančiame Vidaus tarnybos statute (toliau- Statutas). Nušalinimui Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka taikytini tik Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 straipsnių reikalavimai (nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui nemokamas darbo užmokestis, netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai, nušalintas nuo pareigų pareigūnas grąžina pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą ir kt.). Šio straipsnio 5 dalis, nustatanti darbo užmokesčio už nušalinimo laiką išmokėjimą per 5 dienas nuo tada, kai pareigūnas vėl pradėjo eiti pareigas, kaip matyti iš jos turinio, taikytina tik tais atvejais, kai nušalinama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, iniciatyva, kitaip tariant kai nušalinama tarnybinio patikrinimo laikui. Todėl pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomas nei Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas, nei Statuto 28 straipsnio 5 dalis.

Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės tarnautojas, kuris tiesioginio jo vadovo arba įgaliotų valstybės ar savivaldybės institucijų ar įstaigų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala.

Atsakovo atsakomybė būtų galima tik tuo atveju, jei jis žinodamas apie pareiškėjo nušalinimo laiko pasibaigimą, negrąžintų pastarojo į tarnybą. Kaip jau minėta nutartyje, pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų iki jo atidavimo teismui. Baudžiamoji byla, kurioje kaltintas pareiškėjas, teismui perduota 2003 m. balandžio 30 d., o pareiškėjas teismui atiduotas 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi, kurioje dėl pareiškėjo nušalinimo nepasisakyta. Atsakovas apie šiuos procesinius veiksmus informuotas nebuvo. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenustato atsakovui pareigos domėtis baudžiamosios bylos eiga ir nušalinimo pokyčiais. Priešingai, procesinę prievartos priemonę- nušalinimą Baudžiamojo proceso kodekso tvarka pritaikiusių pareigūnų pareiga informuoti įstaigą, kurioje dirba nušalintasis asmuo, apie situacijos pasikeitimus. Tais atvejais, kai nuo pareigų nušalinama BPK tvarka, institucija, kurioje nušalintasis asmuo dirba, privalo vykdyti pareigūno, kuriam suteikta teisė nušalinti nuo pareigų, patvarkymus ir negali nušalinimo vykdymo klausimų spręsti savarankiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad žodžiu kreipėsi į personalo tarnybą dėl jo grąžinimo į pareigas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kada tai vyko ir su kuo iš personalo tarnybos darbuotojų jis kalbėjo. Todėl kolegija pripažįsta, kad atsakovas apie nušalinimo pasibaigimą sužinojo tik 2005 m. vasario 11 d. (b.l.91), gavęs 2004 m. gruodžio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas. Atsakovas 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr.TE-62 skyrė pareiškėją vyresniuoju pasieniečiu, kitaip tariant, grąžino jį į tarnybą. Tokie atsakovo veiksmai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalies, kuri taikytina ir pareiškėjo atžvilgiu (Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), reikalavimus. Tačiau šie veiksmai atlikti ne iš karto, gavus atitinkamą informaciją apie nušalinimo termino pasibaigimą, o po keleto dienų, todėl pareiškėjui priteistina vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma už 5 darbo dienas – 304,65 Lt. Tuo pačiu kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo pareiškėjui už jo nušalinimo laiką nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki 2005 m. vasario 11 d. priteisti vidutinį darbo užmokestį iš atsakovo.

Pažymėtina, kad pareiškėjui išlieka teisė pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalimi, numatančia žalos atlyginimą už nepagrįstą nušalinimą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas ir nepagrįstai visiškai tenkino aptartą pareiškėjo reikalavimą, todėl ši teismo sprendimo dalis keistina.

Dėl grąžinimo į tarnybą

Pareiškėjas iš tarnybos atleistas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu - paskyrus tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos. Kaip matyti iš 2005 gegužės 10 d. tarnybinio patikrinimo išvados, pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu pripažintas jo nebuvimas tarnyboje be pateisinamos priežasties nuo 2004 m. gruodžio 29 d. iki 2005 m. vasario 18 d..

Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalis nustato, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į ankstesnes pareigas, jei dėl nušalinimo neatsirado pagrindas atleisti jį iš pareigų. Ši taisyklė reiškia, kad įstaigos, kurioje dirba nušalintasis asmuo, vadovas (ar kitas turintis teisę priimti į tarnybą pareigūnas), pasibaigus nušalinimo laikui, turi priimti atitinkamą patvarkymą dėl nušalintojo tarnautojo grąžinimo į ankstesnes pareigas. Tik po tokio patvarkymo nušalintasis asmuo gali toliau eiti pareigas. Kaip buvo paminėta, pareiškėjo grąžinimo į pareigas klausimas buvo išspręstas 2005 m. vasario 21 d.. Todėl pareiškėjo nebuvimas darbe iki šios datos negali būti traktuojamas kaip pravaikšta be svarbios priežasties. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos skirta neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją panaikino ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjui papildomai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2005 m. spalio 17 d. iki 2006 m. balandžio 7 d.), tai yra- už penkis mėnesius ir 15 dienų. Priteistina suma 4722,2 Lt (831,1 Lt x 5+37,78 Lt x 15).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria atsakovas Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinė įpareigota pareiškėjui R. Ž. išmokėti už priverstinę pravaikštą nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki 2005 m. vasario 21 d. 19542,18 Lt panaikinti ir įpareigoti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinę pareiškėjui R. Ž. išmokėti už nušalinimo nuo pareigų laiką nuo 2005 m. vasario 11 d. iki 2005 m. vasario 21 d. – 304,65 Lt

(tris šimtus keturis litus 65 ct.).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti R. Ž. iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2005 m. spalio 17 d. iki 2006 m. balandžio 7 d.) 4722,2 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du litus 20 ct.).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas