Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. A. ieškinį atsakovei J. Š. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šiuo atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų paaiškinimus, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, be to, šių išvadų tinkamai nemotyvavo bei neargumentavo.

Iš byloje esančio skolos raštelio ( b.l. 8 ) bei išrašų iš ieškovo sąskaitų ( b.l. 12-13) matyti, kad ieškovas 2006-04-28 paskolino apeliantei 60 000 Lt., kuriuos ši įsipareigojo grąžinti iki 2006-05-28. Šis sandoris, kaip matyti iš jo turinio, atlygintinis, nes apeliantė įsipareigojo mokėti ir 4 proc. metines palūkanas iki skolos grąžinimo dienos, taip pat apmokėti pinigų išgryninimo išlaidas. Kaip nustato CPK 12 str., civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o tai reiškią, kad kiekviena iš šalių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Vertinant, ar apeliantės argumentai, jog egzistavo tik viena su ieškovu sudaryta paskolos sutartis, pateikta į bylą, teisingi, teisėjų kolegija atsižvelgia į šioje faktinėje situacijoje įrodinėjimo naštos šalims paskirstymą – ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad skolino pinigines lėšas apeliantei ne vieną, o du kartus (paskolos suteikimo faktą), atsakovė, esant tokių duomenų, turėtų pateikti įrodymus apie kiekvienos iš paskolų gražinimą. Abiems atvejais šios aplinkybės, atsižvelgiant į sandorio sumą, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.). Antai dviejų skolos dokumentų buvimas pas kreditorių, esant tik vienam dokumentui apie paskolos dydžio sumos ieškovui sumokėjimą (b.l. 30), leistų preziumuoti prievolės pagal vieną iš sandorių neįvykdymą (CK 6.65 str. 2 d.); prielaidas spręsti apie vienos iš kelių paskolų negrąžinimą, esant dar ir kitiems tokį faktą patvirtinantiems papildomiems įrodymams, sudarytų banko išduoti dokumentai (banko pavedimai ar pinigų iš bet kurios šalies sąskaitų išgryninimas ieškovo nurodomai 60 000 Lt sumai ir jo nurodomu laiku – 2006 m. balandžio pradžioje). Tačiau ieškovas tokių aplinkybių nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais byloje neįrodinėjo, todėl, kolegijos vertinimu, savo pozicijos, jog egzistavo būtent dvi paskolos sutartys, nepagrindė.

Apeliantės teiginių teisingumą, kad šalis siejo sutartiniai teisniai santykiai tik pagal vienintelę 2006-04-28 paskolos sutartį (b.l. 8), kad jai pinigai buvo reikalingi nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti, ir kad šią savo prievolę ieškovui ji jau yra įvykdžiusi, taip pat sumokėjusi priklausančias už naudojimąsi paskola palūkanas bei sutartyje aptartą pinigų išgryninimo mokestį, patvirtina ne tik mokėjimo nurodymai apie atitinkamų sumų sumokėjimą ieškovui ( b.l. 30, 35 ), bet ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Pirkimo - pardavimo sutartis buvusi sudaryta tą pačią dieną, kaip ir surašytas skolos dokumentas - 2006-04-28 ( b.l. 14-15, 143-150). Paskola, pasak apeliantės, buvo grąžinta po dviejų savaičių, kai ji pati gavo iš banko kreditą, dėl ko atsirado galimybė atsiskaityti su ieškovu anksčiau, tai patvirtinama 2006-05-12 hipotekos įregistravimo įsigytam butui ir skolos raštelyje nurodytos sumos sumokėjimo ieškovui tą pačią dieną faktu (b.l. 14-15, 30). Ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, kad apeliantė pirmosios paskolos lėšomis sumokėjusi užstatą pardavėjui, o kitos paskolos lėšas esą naudojusi įsigyto būsto, kuris jau buvo pritaikytas gyventi, su atlikta pilna apdaila, kapitaliniam remontui (rekonstrukcijai) finansuoti (b.l. 50), akivaizdžiai paneigia ir Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas su įregistruotu buto, kaip nebaigto statyti, statusu, ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas jo baigtumo statyti procentas – 86 proc. ( b.l. 141-142,143), ir šio buto nuotraukos, pridėtos prie antstolio 2006-11-15 surašyto Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ( b.l. 32-34).

Faktas, kad palūkanas pagal paskolos sutartį ir pinigų išgryninimo mokestį apeliantė sumokėjo ne kartu su paskolos sumos gražinimu, o vėliau, 2006-11-24 (b.l. 35), taip pat nepaneigia to, jog ši 60 000 Lt 2006-05-12 sumokėta ieškovui suma yra būtent paskolos pagal 2006-04-28, o ne kurios tai kitos paskolos grąžinimas. Abi šalys pripažįsta, kad jų tarpusavio santykiai pavasarį dar buvę draugiški, nutrūko tik po kelionės į (duomenys neskelbtini), o ši, kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų (b.l. 31, 127-132), įvykusi 2006 m. rugsėjį. Taigi visiškai logiškas ir priimtinas apeliantės šioje ginčo dalyje paaiškinimas, jog sutartyje numatytų palūkanų ieškovas iki tol ir nereikalavęs, priėmęs paskolos grąžinimą be palūkanų.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepažeidė savo sutartinės prievolės pagal byloje esančią paskolos sutartį ir ją įvykdė tinkamai, o teismas be teisėto pagrindo atmetė rašytinius įrodymus, patvirtinančius ginčo sumų sumokėjimą, nuspręsdamas, jog nesilaikyta CK 6.65 str. nuostatų reikalavimų. Pati savaime aplinkybė, jog kaip mokėjimo paskirtis mokėjimo nurodyme yra įvardinta sąskaitos papildymas, o ne paskolos pagal 2006-04-28 grąžinimas, nepaneigia paskolos dalyko būtent pagal šią sutartį grąžinimo. Tiek ieškovo, tiek teismo sprendimo šioje dalyje argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes jame lygiai taip pat nėra nuorodos ir į tai, kad tai kurios nors kitos paskolos grąžinimas, kaip kad tvirtina ieškovas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aiškiai neteisingai įvertino šio mokėjimo dokumento reikšmę, nepagrįstai padarė išvadą, jog vien skolos dokumento buvimas pas kreditorių, apeliantei neturint pakvitavimo apie skolos grąžinimą, liudija, kad paskola negrąžinta. Kolegija pažymi, kad ieškovas priėmė įvykdymą, nes aptariamą 2006-05-12 mokėjimo nurodymą ir laiko paskolos, tik pagal kitą, menamą ir neįrodytą, sutartį grąžinimu. Tai, kad paskola buvo grąžinta ne per mėnesį, o per dvi savaites, paskolos sutarties nuostatoms neprieštarauja, nes joje buvo įtvirtintas vėliausiais pinigų grąžinimo terminas - iki 2006-05-28, o ne nurodyta konkreti paskolos sugrąžinimo data, be to, kaip jau minėta, bylos duomenimis šalių santykiai buvę draugiški, artimi, ir ieškovas priėmė įvykdymą tokia forma.

Dėl aptartų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas - netinkamai įvertino bylos įrodymus, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintu tikimybių pusiausvyros principu. Tinkamos formos – rašytinis ginčo skolos grąžinimą patvirtinantis dokumentas šiuo atveju egzistuoja, ir dėl šios priežasties ieškovo reikalavimai negalėjo būti patenkinti. Netinkamas įrodymų vertinimas bei netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimu, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir N. A. ieškinį atmesti.

Užtikrindamas ieškovo turtinio pobūdžio interesus, Vilniaus 1-ojo apylinkės teismas 2006-10-30 dienos nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo apeliantės turtą 61 223,71 Lt sumai (b.l. 17, 21-22). Laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos, išnykus tokių priemonių taikymo pagrindui (CPK 150 str. 4 d.).

Apeliantės naudai iš ieškovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis ( b.l. 168) ( CPK 93 str. ).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

N. A. ieškinį atmesti.

Priteisti iš N. A. 1833 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt tris) litus 11 centų bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, J. Š. naudai.

Panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006-10-30 dienos nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), turto areštą 61 223,71 Lt sumai.

Apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai.