Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „LSV Intergroup“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės E. M. 229,12 Eur skolos, 72,80 Eur palūkanų, 2,18 Eur delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 6 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.Teismas konstatavo, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes atsakovė 2016 m. gruodžio 15 d., t. y. po paskolos sutarties sudarymo, deklaravo išvykimą į Prancūziją, be to, Lietuvoje neturi registruotino nekilnojamojo turto (CPK 30 straipsnio 1, 2 dalys).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „LSV Intergroup“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad atsakovės gyvenamosios vietos adresas registre nėra nurodytas, nurodyta tik valstybė, į kurią atsakovė išvyko. Taigi atsakovės gyvenamoji vieta nagrinėjamu atveju nėra žinoma. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra žinoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, net nebandė įteikti atsakovei procesinius dokumentus ieškovės nurodytu paskutinės žinomos atsakovės gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, o duomenų, kad Prancūzijoje yra atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta, su kuria ji yra labiausiai susijusi, kad atsakovė dirba, turi turto šioje valstybėje, kad ir šiuo metu savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta laiko minėtą valstybę, byloje taip pat nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Ieškinio neteismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui pastarasis motyvavo tuo, kad atsakovė yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę ir Lietuvoje neturi registruotino nekilnojamojo turto. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio teismingumo klausimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnyje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį, fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis Gyventojų registro duomenimis, nustatė, kad atsakovė yra deklaravusi išvykimą į Prancūziją. Konkretus atsakovės gyvenamosios vietos Prancūzijoje adresas registre nėra nurodytas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nuomone, kad atsakovės gyvenamoji vieta nagrinėjamu atveju nėra žinoma.Remiantis CPK 30 straipsnio 1 dalimi, ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Paskutinė žinoma atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, todėl, kaip teisingai nurodo apeliantė, pareikštas ieškinys, vadovaujantis civilinio proceso įstatyme įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis, yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl klausimą išsprendė neteisingai, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.