Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-09-10 nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams. Remiantis BK 63 str. 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-12-04 nuosprendžiu paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014-12-04 nuosprendį. Priteista solidariai iš E. T. ir G. Ž. nukentėjusiajam N. G. 1338,04 Eur (4620 Lt) turtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. Ž., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 12 d., apie 4 val., veikdamas bendrininkų grupe su G. Ž., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Pasvalio mieste, (duomenys neskelbtini) gatvės garažų masyvo teritorijoje, išlaužė N. G. priklausančio garažo duris ir pro jas įsibrovę į garažo vidų, slapta pagrobė svetimą N. G. priklausantį turtą: žoliapjovę „UNIROPA ALKO BR 46“, 231,69 Eur (800 Lt) vertės, motobloką „HUSQVARNA“, 810, 93 Eur (2800 Lt) vertės, 7 vnt. lengvo lydinio ratlankius, bendros 141,91 Eur (490 Lt) vertės, tris „NOKIAN“ firmos padangas, bendros 26,06 Eur (90 Lt) vertės, plaunantį siurblį „THOMAS BRAVO“, 57,92 Eur (200 Lt) vertės, vaikišką dviratį, 69,50 Eur (240 Lt) vertės, taip padarė nukentėjusiajam N. G. 1338,04 Eur (4620 Lt) turtinę žalą.

Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis E. T. jame neginčija savo kaltės, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir paskirtos bausmės rūšies, tačiau nesutinka su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, teigdamas, kad jam paskirta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prašo ją sušvelninti. Todėl aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose, t. y. tik dėl apeliantui paskirtos bausmės, plačiau neanalizuodamas nuosprendžio (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Patikrinęs bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. T. už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., taip pat kitų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė teisingą bausmę, kurią subendrino, nepažeisdamas BK 63 str. nuostatų, taip pat visiškai pagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę BK 64¹ str. pagrindu sumažino vienu trečdaliu, todėl apeliantui paskirta bausmė nelaikytina per griežta ir nešvelninama, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Kaip minėta, nuteistasis už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės rūšies neginčija, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliantas apysunkį, tyčinį, savanaudišką, baigtą nusikaltimą (vagystę) padarė būdamas prieš tai teistas tris kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą, iš jų du kartus teistas už analogiškų nusikaltimų nuosavybei (vagysčių) padarymą, nusikalto nepraėjus nė dviem mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę, teistumui neišnykus, taigi būdamas recidyvistas BK 27 str. prasme, taip pat įvertinusi tai, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės (laisvės apribojimas, areštas) nebuvo efektyvios ir nuteistojo nepataisė bei nesulaikė jo nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo (po aptariamos veikos jis 2014-02-12 dar padarė plėšimą, už kurį nuteistas 2014-12-04 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu trejų metų laisvės atėmimo bausme), neturi pagrindo nesutikti su apeliantui už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskirta sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšimi – laisvės atėmimu.

BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki šešerių metų, taigi bausmės vidurkis yra treji metai vienas mėnuo penkiolika dienų. Nagrinėjamu atveju apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe nustatyta tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertinta ir tai, kad yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgta į tai, kad nuteistasis nėra registruotas psichoneurologinėje ar narkologinėje įskaitoje, yra baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. Taigi esant vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir net dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, taip pat įvertinus jau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusias aplinkybes, jų visumą, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu E. T. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis – vieni metai šeši mėnesiai, yra tinkamai individualizuota ir nėra per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu iki vienų metų. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę, BK 41, 54, 61, 64¹ str. nuostatų nepažeidė. Dėl to nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, priešingai ji atitinka jo asmenybės neigiamą charakterizavimą bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja bausmės paskirčiai, bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams ir teisingumo principui, todėl nėra pagrindo jos mažinti.

Nuteistajam E. T. už inkriminuoto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė taip pat tinkamai subendrinta su ankstesniu – 2014-12-04 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. nuostatomis, nes nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė iki minėto nuosprendžio priėmimo (2012-09-12). Pažymėtina ir tai, kad bendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, apylinkės teismas taikė apeliantui palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą ir prie griežtesnės ankstesniu nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik nedidelę dalį už naują veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės – tris mėnesius, t. y. pridėjo tokią bausmės dalį, kokia įstatyme numatyta minimali (BK 50 str. 2 d.), ir nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į kurios atlikimo laiką įskaitė ankstesniu nuosprendžiu jau atliktos bausmės dalį. Taigi žymią apeliantui paskirtos galutinės subendrintos bausmės dalį šiuo atveju sudaro ne už skundžiamu nuosprendžiu, o už ankstesniu nuosprendžiu padarytą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, todėl E. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta, neteisinga ir dėl to švelninama.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Tačiau priešingai nuteistojo tvirtinimui, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinta pripažįstant ją apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atitinkamai skiriant jam bausmę bei taikant BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinant paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Todėl dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę nėra jokio pagrindo.

Taigi savo skunde apeliantas iš esmės nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, ir prašymą mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį grindžia tik subjektyviomis tikimybėmis apie darbą, mokslą ir padarytos žalos atlyginimą nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Bausmė – tai valstybės taikoma prievartos priemonė nusikaltusiam asmeniui, todėl savaime suprantama, kad ja ribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės. Apelianto skunde deklaruojami pozityvūs pažadai perspektyvoje nepaneigia jo padaryto nusikaltimo ir jo paties pavojingumo visuomenei. Bausmei skirti reikšmingi duomenys vienareikšmiškai byloja apie apelianto susiformavusią neigiamą orientaciją visuomenėje, akivaizdų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą, nenorą laikytis įstatymų ir rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis, priešingai, tai dėsningas jo elgesio, kurio jis nenori keisti, padarinys. Be to, apelianto pozicija dėl baudžiamosios atsakomybės jam taikymo negali būti prioritetinė prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų net ir siekiant, kad kaltininkas kaip galima greičiau atlygintų nusikaltimu padarytą žalą.

Taigi atsižvelgdama į aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, jog nuteistajam paskirta tinkama ir teisinga bausmė, kurios keisti pagrindo nėra. Dėl to skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.