Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjai klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas Ž. R. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-03-29 iki 2016-04-06, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2016-07-09 pažymos Nr. 60/09-25308 (20 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Ž. R. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-03-29 iki 2016-04-06, viso 9 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 27, 103 ir 13, su dar 2 asmenimis ir jam teko nuo 5,29 iki 5,86 kv. m. Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad visas 9 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sienų ir lubų tinkas vietomis pasidengęs pelėsiu. Atsakovas atsiliepime dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, reikalavimams nurodė, kad kameras tikrino Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir nustatė konkrečius higienos normos pažeidimus. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016-05-02 patikrinimo akto Nr. PA.6-70 (19.4.1.6.12) (24-26 b. l.) matosi, kad 2016 m. balandžio 28 d. atlikto patikrinimo Šiaulių TI metu įvertinus gyvenamųjų kamerų Nr. 27, 103 ir 13 būklę, nustatytas vizualiai matomas pelėsis kameroje Nr. 27, mažesnė oro temperatūra kameroje Nr. 103, per maža dirbtinė apšvieta (167 lx) kameroje Nr. 13, t. y. patikrinimo metu nustatyti higienos normos HN 134:2015 pažeidimai, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose nurodytų higienos normos reikalavimų, ir CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skundo patikslinime (43-46 b. l.) nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – nebuvo pilnai atitvertas, nesandarus kanalizacijos vamzdynas, iš jo pastoviai sklido nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas, o skunde nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, o 18 p. numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 62/08-480 (22-23 b. l.) nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose; šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato. Taigi atsakovas pats pripažįsta, kad gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai ir nepateikia pakankamai duomenų, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, užtikrinant kameroje laikomų asmenų privatumą, be to, Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistema, patalpos vėdinamos per langus, todėl darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose Nr. 27, 103 ir 13 pareiškėjo laikymo jose metu neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu, dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo. Šilto vandens tiekimas į kameras nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl laikymo sąlygų laikino sulaikymo patalpose iki kratos atlikimo – kameroje Nr. 6, nurodo, kad šioje kameroje nėra normalus tualeto, nėra kriauklės ir atskiro krano, nebuvo kur atsisėsti, pasidėti maisto ir normaliai pavalgyti, nebuvo nei dieninio, nei naktinio apšvietimo, nuo lubų krenta tinkas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, tokioje laikino sulaikymo patalpoje pareiškėjas buvo tik vieną kartą – 2016-03-29 atvykęs į Šiaulių TI, atsakovas nėra įpareigotas fiksuoti, kuriose patalpose iki kratų atlikimo laikomi į įstaigą konvojuoti asmenys, tačiau teismui pateikia kameros LSP-4 situacines fotonuotraukas, nurodo, kad sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose neatitverti, tačiau paprašius pareigūnų asmenys gali būti nuvesti į tualetą (74-75 b. l.). Iš byloje esančios 2016-07-09 pažymos Nr. 60/09-25308 (20 b. l.) matosi, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko tik vieną kartą - 2016-03-29 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. PK-4 (paskirstymo kamerą), duomenų į kokią trumpalaikio laikymo kamerą, t.y. kamerą iki kratos atlikimo, buvo patalpintas pareiškėjas byloje nėra. Iš byloje esančių patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI laikino laikymo ir paskirstymo kameras tikrino 2015-08-24, patikrinimo akte Nr. EP-354 (76-79 b. l.) nurodyta, jog patikrinimo metu laikino laikymo bei paskirstymo kamerose išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir apšvietimas, laikino laikymo kameroje Nr. 2 dirbtinis apšvietimas nustatytas 11 ± 2,2 lx, paskirstymo kamerose – nuo 3 ± 1,3 lx iki 4 ± 1,3 lx – pažeidžiamas HN 76:2010 22 p. reikalavimas, nes mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję – pažeidžiamas HN 76:2010 54 p., laikino laikymo ir paskirstymo kamerose tualetai neatitverti, veidrodžių nėra – pažeidžiamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimas; kamerų įrengimas rūsio patalpose, langų dydis, oro šalinimo iš sanitarinių mazgų sistemos įrengimas, kanalizacijos sistemos įrengimas nevertinti, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais arba reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Taigi į bylą pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą, kurioje neatitvertas sanitarinis mazgas, tačiau dirbtinio apšvietimo, kiti higienos normos HN 76:2010 pažeidimai šiose kamerose nustatyti 2015-08-24, o pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje (kaip jis pats nurodo - Nr. 6) buvo patalpintas 2016-03-29, nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma (HN 134:2015 2 p.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti higienos normos pažeidimus ir neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas patikslintame skunde (43-46 b. l.) nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teko kęsti nepatogumus. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Iš byloje esančios asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketos, kurią pareiškėjas užpildė 2014-10-15, matosi, kad jis sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (73 b. l.), tačiau atliekant pareiškėjo pirminę gydytojų apžiūrą 2014-10-15 prie pareiškėjo žalingų įpročių rūkymas nenurodytas (51 b. l.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, 2016-03-29 atvykęs į Šiaulių TI, raštu kreipėsi į administraciją, kad būtų patalpintas į nerūkančiųjų kamerą, nes pasikeitė jo įpročiai ir jis neberūko, to skunde nenurodo ir pats pareiškėjas, o administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėjas būtų į tokią kamerą patalpintas ar kad jo laikymo kamerose nebūtų rūkoma, todėl darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose, neatitinkančiose higienos normos ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo, kas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 3 000 Eur. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (21 b. l.), nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016, 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1801-624/2016 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Ž. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.