Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-16 · Byla Nr. Iv-306-815/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-16
Bylos Nr.
Iv-306-815/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01527-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-306-815/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01527-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – K. J. skundą atsakovei – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovė, ir Tarnyba) priteisti nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką – 5 210,43 Lt (penkis tūkstančius du šimtus dešimt litų ir keturiasdešimt tris centus).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Remiantis iki 2007 m. rugsėjo 30 d. galiojusiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, priemokos ir priedai buvo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosiomis dalimis, kurių suma, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, negalėjo viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pagal Įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Taikant šį teisinį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 5 210,43 Lt priemokų ir priedų suma, kurią patvirtina Tarnybos 2010 m. gegužės 27 d. pažyma apie darbo užmokestį Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad minėtas reguliavimas yra neteisėtas.

Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, o ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis); pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

2.3. Pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 6 straipsnio 4 dalį Tarnybos pareigūnas privalo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą Tarnybos pareigūno įsakymus ar nurodymus; pagal Statuto 35 straipsnio 1 dalį Tarnybos pareigūnai dirba 40 valandų darbo savaitę, bet Tarnybos direktoriaus, jo pavaduotojo ar tiesioginio viršininko pavedimu Tarnybos pareigūnas gali dirbti ilgiau, negu nustatyta darbo savaitės norma, atitinkamai Statuto 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti subjektai gali pavesti Tarnybos pareigūnui dirbti poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, o toks pavedimas yra privalomas.

Tai, kad atsakovė dėl ankstesnių Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies redakcijų tinkamai nekompensavo už faktiškai atliktą darbą, reiškia, kad ji iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi, o tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

2.4. Valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėtina, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų grįsti Įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą, tačiau, atsižvelgiant į paduotą skundą ir jam taikytiną senaties terminą, teisės normų taikymo procedūra nėra baigta.

II

Atsakovė – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–7) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Remiantis Statuto 30 straipsniu, Tarnybos pareigūnams pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatyme ir Statute nustatyta tvarka; priedo už tarnybos stažo dydžius nustato Įstatymas; priemokos už pareigybės aprašyme nenurodytą ar įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, taip pat darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis mokamos Įstatyme nustatyta tvarka.

Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2007 m. rugsėjo 30 d., buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams (taigi, ir Tarnybos pareigūnams) mokamų priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pagal Įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko ir galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d.

2. Įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimE „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas reguliavimas yra neteisėtas.

Tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjui darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojusiais teisės aktais, įstaigos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata buvo taikoma pagrįstai.

3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, likvidavimas yra įstatymų leidėjo (bet ne darbdavio) konstitucinė priedermė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – K. J. ginčijamu laikotarpiu dirbo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (b. l. 3, 8-28).

Darbo užmokesčio nepriemoka, pasak pareiškėjo, susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Pareiškėjas – K. J. iš atsakovės – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos prašo jam priteisti 5210, 43Lt (penkis tūkstančius du šimtus dešimt litų ir keturiasdešimt tris centus) darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Iš byloje esančios Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie darbo užmokestį“ (b. l. 3, 12) matyti, kad pareiškėjui 2007 m. birželio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. buvo neišmokėta 5210, 43Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų dešimties litų ir keturiasdešimt trijų centų) darbo užmokesčio nepriemoka dėl 70 proc. ribojimo.

2. Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams (taip pat žr. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Tarnybos pareigūnų pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka).

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

4. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė – Tarnyba už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

5. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.

6. Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Tarnybos sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju K. J. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 28 d. (žr. skundą, b. l. 1-2). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų paskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.

Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 m. birželio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. (b. l. 3, 12). Minėta, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 28 d. (žr. skundą, b. l. 1-2), todėl ieškininės senaties terminas šioje administracinėje byloje nebuvo praleistas.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2007 m. birželio mėn. – 2008 m. gruodžio mėn.) (b. l. 3, 12), pareiškėjui – K. J. iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos priteistina 5 210, 43 Lt (penki tūkstančiai du šimtai dešimt litų ir keturiasdešimt trys centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, jog „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.“, teismo požiūriu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriuo šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, yra reikšmingiausia, nes: pirma, ji yra priimta išplėstinės kolegijos, tai yra ši byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo įvertinta kaip sudėtinga (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis); antra, ji yra laiko požiūriu naujausia; trečia, ji yra itin speciali, labiausiai susijusi su šio pobūdžio bylomis, priimta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo, t. y. atsižvelgus į valstybės tarnautojų priedų skaičiavimo ir apmokėjimo ypatumus, be to, atsižvelgus ir ankstesnę paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Taip pat, atsižvelgus į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriuo šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, atsižvelgtina ir į faktines aplinkybes, t. y. į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulę, jos paskutinės pastraipos nuostatą, jog Lietuvos Respublikos Seimas konstatuoja, jog ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių), teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo – K. J. skundą tenkinti.

Priteisti K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 5 210, 43 Lt (penkis tūkstančius du šimtus dešimt litų ir keturiasdešimt tris centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis