- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-17
- Bylos Nr.
- 2A-606-302/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- P. Š.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Š. ir ieškovės V. Š. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š. ieškinį P. Š. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir atsakovo P. Š. priešieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V.Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką su atsakovu P. Š. , įregistruotą 1963-12-21 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 2663, dėl atsakovo kaltės.
Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susituokė 1963-12-21, tačiau jiems nepavyko sukurti normalių šeimyninių santykių ir šeima faktiškai iširo apie 1981 m., nuo tada jie negyvena santuokinio gyvenimo. Gyvenant santuokoje 1964-04-30 buvo gimė sūnus Gintaras ir 1971-02-04 dukra Danguolė, kurie yra pilnamečiai, jiems teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymas iš atsakovo. Šeima iširo dėl to, jog atsakovas nuolat girtavo, konfliktuodavo, buvo ieškovei neištikimas. Nuo 1981 m. atsakovas daugiau ir negyveno bute, esančiame Pelesos g. 41-24, Vilniuje, po kiek laiko ir išsiregistravo iš šio buto ir 1987 m. prisiregistravo Varėnos rajone. Dėl to nuo 1989 m. šio buto nuomos sutartis buvo įforminta jos vardu. 1992 m. Ieškovė kreipėsi į darbovietę – AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl buto privatizavimo, gavusi sutikimą jį privatizavo savo vardu, sumokėdama 7664 rublių investiciniais čekiais ir 1065 rublių pinigais. Atsakovas iki pat butų privatizavimo termino pabaigos nesikreipė dėl buto privatizavimo, per visą laiką nuo 1981 m. neprisidėjo prie buto tvarkymo ir išlaikymo. Paskutiniais metais ieškovė bute sudėjo naujus plastikinius langus, atliko buto remontą, prisidėjo savo dalimi prie namo stogo remonto, todėl butas laikytinas jos asmenine nuosavybe.
Atsakovas P.Š. ieškinį dėl santuokos nutraukimo pripažino, priešieškiniu prašė padalinti santuokoje įgytą turtą - butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 27,70 kv m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 85 867 Lt, šalių nuosavybėn priteisiant po ½ dalį šio buto 42 933,50 Lt vertės. Nurodė, kad butas buvo įgytas santuokos metu, todėl laikomas bendrąja jungtine nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies. V. Š. (iki santuokos Voroneckajos) ir P. Š. santuoką, įregistruotą 1963-12-21 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr.2663, nutraukė dėl atsakovo kaltės. Po santuokos nutraukimo šalims paliko santuokoje turėtas pavardes – Š. ir Š. Padalino šalių santuokoje įgytą turtą – vieno kambario 27,70 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Lt vertės ir pripažino ieškovei nuosavybės teises į 39/40 dalis 83720,32 Lt vertės, o atsakovui - pripažino nuosavybės teises į 1/40 dalį 2146,68 Lt vertės ir priteisė atsakovui tenkančią šią turto dalį iš ieškovės V. Š. pinigais, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui 2146,68 Lt per 3(tris)mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas padarė išvadą, jog šeima yra faktiškai iširusi nuo 1981 m., nes šalys jau nuo to laiko faktiškai neveda santuokinio gyvenimo bei nėra pagrindo tikėtis, kad šalys galėtų toliau gyventi santuokoje. Šalių šeima iširo dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, ir šalių bendras gyvenimas tapo negalimas bei toks šalių atskiras gyvenimas tęsiasi apie 27 metus .
Teismas sprendė, kad šalims nesant išsituokus jų santuoka yra galiojanti, todėl santuokos metu ieškovės įgytas turtas - butas turi būti laikomas jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise šalių ginčo butas buvo įgytas, išlaikytas bei pagerintas buvo tik ieškovės lėšomis, ieškovė daugiau jokio kito gyvenamojo būsto nuosavybės teise neturi, sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir žymiai ieškovės naudai (CK 3.123 str. 1 d.). Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateikta buto vertės rinkos kaina, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie buto rinkos vertę, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė viena sumokėjo pinigus už buto privatizavimą, viena visą laiką išlaikė šį turtą, po privatizavimo jį remotavo ir pagerino tik savo lėšomis laikė, kad yra pagrindas ieškovei pripažinti nuosavybę į 39/40 buto dalių,o atsakovui 1/40 buto dalį, kur ieškovei tenkančio turto vertė sudarytų 83 720,32 Lt, o atsakovui 2 146,68 Lt.
Teismas laikė, kad yra pagrindas šiuo atveju priimti sprendimą dėl reikalavimo, kurio nebuvo pareiškusi ieškovė ir kuris yra tiesiogiai susijęs su ieškinio dalyku ir pagrindu, ir priteisti iš ieškovės atsakovui jam tenkančią 2146,68 Lt turto dalį bute Pelesos g.41-24, Vilniaus m. pinigais, įpareigojant ieškovę kompensuoti atsakovui tenkančią buto dalį pinigais, atsižvelgiant į tai, jog šalių ginčo butas yra tik vieno kambario ir šiuo metu jame faktiškai gyvena tik ieškovė, kadangi atsakovas nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), be to, pagal tenkančią atsakovui buto dalį jis faktiškai negalėtų gyventi jam priklausančioje buto dalyje, kadangi butas yra vieno kambario ir gyvenant jame atsakovui būtų pažeisti ieškovės interesai.
Šalies argumentai
Atsakovas P.Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008-02-11 teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei tenkinti priešieškinį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, neatsižvelgė į tai, jog ieškovė nepagrindė nurodomų aplinkybių apie tai, kad atsakovas girtavo, keldavo konfliktus, buvo neištikimas, jokiais leistinais įrodymais. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes vienpusiškai vadovavosi tik ieškovės pateiktais paaiškinimais, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją galią. Pati ieškovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, nepalaikė atsakovo moraliai, neužjautė, šaipydavosi iš jo, todėl santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Teismas nepagrįstai padalino santuokoje įgytą turtą sprendime nurodytomis proporcijomis, tokia – 1/40 dalis turto neprotingai ir neteisingai maža, nustatyta netinkamai taikant materialinės teisės normas, neteisingai vertinant įrodymus, nukrypstant nuo teismų suformuotos praktikos, todėl turtas turi būti dalinamas lygiomis dalimis. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji butą išpirko tik savo lėšomis, įsigijo už asmenines lėšas. Teismas neįvertino to, kad ieškovė negalėjo įsigyti buto tik už savo asmenines lėšas, nes atsakovas gaudavo didesnį darbo užmokestį negu ji, nuolat mokėjo vaikams alimentus. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų apie buto vertės padidėjimą dėl ieškovės nurodytų buto pagerinimo darbų. Nėra įrodymų, kad ieškovė butą pagerino asmeninėmis lėšomis, todėl nebuvo pagrindo išmokėti kompensacijos. Tai, kad ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius, nesudaro pagrindo priteisti ieškovei didesnę turto dalį.
Šalies argumentai
Ieškovė V.Š. apeliaciniu skundu prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-02-11 sprendimą pakeisti, jo dalį, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl atsakovui nuosavybės teisės į 1/40 buto pripažinimo ir priteista kompensacija, panaikinti, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl turto padalijimo, nurodo, jog teismas neapsvarstė klausimo dėl ieškinio senaties taikymo, nors priešieškinyje buvo pareikštas toks reikalavimas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nepasinaudojo įstatymo suteiktomis teisėmis dėl privatizuojamo buto ir ieškovei jokių pretenzijų dėl šio buto nereiškė. Kadangi butas buvo privatizuotas 1992-05-25, atsakovo teisių pažeidimas buvo padarytas tuo metu ir nuo tada turi būti skaičiuojamas terminas tariamai pažeistai teisei apginti, kuris pagal 1964 m. CK 83 ir 84 str. yra 3 metai. Nurodo, jog bendroji jungtinė nuosavybė nebuvo atsiradusi ir taikyti SŠK 21 straipsnį šiuo atveju nebuvo pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas P.Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nepraleido jokių senaties terminų savo reikalavimui reikšti. Teismas pagrįstai sprendė, jog butas yra bendroji jungtinė nuosavybė
Ieškovė V.Š. atsiliepimu įatsakovo apeliacinį skundą prašo jo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Atsakovas tik apeliaciniame skunde teigia, jog investavo į ginčo turtą, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovė V. Š. su atsakovu P. Š. 1963-12-21 įregistravo santuoką (b.l. 9). Šalys kartu gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir vedė bendrą ūkį iki 1982 metų, o vėliau atsakovas išvažiavo ir nuolatinai apsigyveno Varėnos rajone. Nuo išvykimo šalių santuokiniai santykiai nutrūko, taip pat šalys nevedė bendro ūkio. Atsakovas 1986-12-25 išsiregistravo iš minėto buto (b.l. 77), o 1987-11-16 savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), kur gyvena iki šiol (b.l. 75). Ieškovė 1992-05-25 savo vardu privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 56).
Teismas nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, taip pat privatizuotą butą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalino, ieškovė skundžia sprendimo dalį, kuria butas pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalintas tarp sutuoktinių, o atsakovas nesutinka su sprendimo dali kuria pripažinta, kad santuoka nutraukta dėl jo kaltės, o taip pat nesutiko su buto padalinimu – jam skirta nuosavybėn buto dalimi. Kadangi kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis), todėl sprendimą revizuoja tik apskustose dalyse.
Kolegija sprendžia, kad teismas dalindamas šalių santuokoje įgytą butą, esantį Pelesos g. 41-24, Vilniuje, netinkamai taikė tiek materialinės teisės, tiek procesinės teisės normas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnis), todėl šioje dalyje sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas teisingai nustatė, kad minėtas butas yra įgytas šalių santuokos metu. Ieškovei 1992-05-25 savo vardu privatizavus butą, šalys gyveno santuokoje, nors, kaip nustatyta byloje, gyveno atskirai ir bendro ūkio nevedė. Sutinkamai su Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatomis turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau šalims esant santuokoje, įstatymas numato, kad sutuoktiniai ar vienas iš sutuoktinių gali turėti asmeninę nuosavybę. Sutinkamai su Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 d. 7 p. asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas įgytas už asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Sutuoktiniai tiek iki buto privatizavimo, tiek po to ilgą laiką negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, santuokinių santykių jie neketino atnaujinti, t.y. sutuoktiniams faktiškai nutraukus šeimyninius santykius ir iširus šeimai nuo 1982 metų, nėra pagrindo laikyti, kad tiek vieno, tiek kito sutuoktinio lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Abu sutuoktiniai visiškai atskirai tvarkė savo namų ūkį, vienas kitam nepadėjo ne tik lėšomis, bet ir kitokiu būdu, jokio bendro turto jie nesukūrė. Visą buto kainą, tiek investicinius čekius, kurie buvo laikomi asmenine nuosavybe, tiek pinigus, savo asmenines santaupas, sumokėjo ieškovė (b.l. 73-74), ji ir tapo šio buto savininkė. Tokią išvadą dėl buto priklausomybės asmeninės nuosavybės teise darydama įvertino tai, kad butų privatizavimas vyko pagal specialų įstatymą - LR Butų privatizavimo įstatymą, kurio 4 straipsnio 2 dalis numato, jog pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Buto pirkimo metu jo nuomininke buvo ieškovė, ką patvirtina Pabaltijo geležinkelio Vilniaus civilinių statinių ruožo raštas (b.l. 54-55). Atsakovas galėjo pagal nurodytą įstatyminę normą dalyvauti šio buto pirkime, jeigu jis būtų buvęs nuomininku ar nuomininko šeimos nariu. Pagal buto pirkimo metu galiojusį nuomininko šeimos nario sąvoką (Civilinio kodekso 329 straipsnio 1 d., įst. red. galiojusi iki 2001-07-01), nuomininko šeimos nariais yra laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), nuomininko ar jo sutuoktinio tėvai (įtėviai). Nors formaliai atsakovas buvo sutuoktiniu, tačiau jis su buto nuomininke kartu negyveno ir bute nebuvo registruotas (deklaruota gyvenamoji vieta), todėl jis net ir norėdamas negalėjo dalyvauti buto privatizavime, nes pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 d. nuostatas neturėjo teisės pirkti butą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jis buto privatizavime nedalyvavo ir visai nesidomėjo šio buto pirkimu.
Atsakovas, žinodamas, kad ieškovė viena su vaikais registruota ir gyvena ginčo bute butų privatizavimo metu, bei žinodamas, kad ieškovė privatizavo butą savo vardu, nes tokie duomenys nekilnojamojo turto registre įtraukti nuo 1992-05-25 (b.l. 31), nereiškė jokių pretenzijų dėl buto priklausomybės ir gyvenimo jame, nesirūpino butu, jo priežiūra bei išlaikymu, nes tai darė viena ieškovė, ką patvirtina prie bylos prijungtos atsiskaitymo knygelės, neginčijo buto pirkimo-pardavimo sutarties ir nemėgino įrodyti, jog jis turėjo vienodą teisę su ieškove privatizuoti butą, todėl atsakovo valia dėl buto priklausomybės buvo aiški – jis sutiko, jog butas nuosavybės teise priklauso ieškovei.
Dėl nurodyto pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria butas, esantis Pelesos g. 41-24, Vilniuje, pripažintas šalių jungtine nuosavybe ir padalintas tarp šalių naikintina ir šioje dalyje priešieškinis atmestinas.
Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad tokiu teismo sprendimu, kur turtas pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, kai jis įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (nurodytos bylos Nr. 3K-3-52-/2005 bei Nr. 3K-3-345/2003). Apelianto nurodytose nutartyse tokios išvados teismas nenusprendė, kad ginčo turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, tačiau sprendžiant iš tose bylose nustatytų aplinkybių, jos nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Kolegijos padarytos išvados neprieštarauja tiek jau minėtoms įstatyminėms normoms reguliuojančioms santuokinio turto ir asmeninio turto teisinį režimą, o taip pat atitinka Civilinio proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodinėjimą civilinėje byloje bei įrodymų leistinumą ir jų vertinimą.
Taip pat kolegija nesutinka su kitu atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas be pagrindo pripažino, jog santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl santuokos iširimo kalta ieškovė. Nors jis nurodė, kad ji atsakovo atžvilgiu buvo netolerantiška, jį išvarė iš namų, tačiau jokių įrodymų tam pagrįsti nepateikė. Priešingai negu teigia apeliantas, teismas, atsižvelgiant į tai, kad būtent apeliantas paliko žmoną su nepilnamete dukra ir išvažiavo gyventi į Varėnos rajoną ir daugiau nesirūpino šeima, tuo jis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, nes ieškovės kaltę patvirtinančių aplinkybių nenustatyta (Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 d.).
Kolegijai pakeitus sprendimo dalį, bylinėjimosi išlaidos keistinos toje dalyje, kur iš ieškovės priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti P. Š. naudai, reikalavimas priteisti tokias išlaidas netenkintinas, nes atsakovo priešieškiniai reikalavimai atmesti, todėl pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 d. nuostatas jam tokios išlaidos neatlygintinos. Kadangi nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už priešieškinį atsakovas iš dalies teismo atleistas, todėl šioje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl turto padalinimo ir padalintas vieno kambario 27,70 kv.m. bendro ploto butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti ir P. Š. priešieškinį reikalavimą dėl santuokinio turto padalinimo atmesti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš V. Š. priteista 17,50 Lt P. Š. advokato pagalbai apmokėti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.