Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. (E. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį areštu 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 22 d., apie 22.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užėjęs į K. P. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir suradęs ten J. B., dėl priešiškų asmeninių santykių tyčia sudavė pastarajam rankomis ir kojomis 40 smūgių į galvą, krūtinės ląstą, pilvą, lytinių organų sritį ir galūnes, tuo padarydamas nukentėjusiajam dvi susiliejančias kraujosruvas nugaros kairės pusės minkštuose audiniuose su X-XII šonkaulių lūžiais; daugybines kraujosruvas (poodines ir minkštuose audiniuose) krūtinėje, nugaroje, rankose, kojose ir lytinėje varpoje bei sukėlusį J. B. mirtį - galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kairio momens srityje, odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis veide, kraujosruvomis veido minkštuose audiniuose ir kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl ko J. B. mirė, t. y. E. Z. jį nužudė;

E. Z. nuteistas ir dėl M. Z. turto vagystės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

Nuteistasis E. Z. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas už J. B. nužudymą.

Mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta neteisinga bausmė. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami tik jo kaltę patvirtinantys įrodymai ir ignoruojamos jį teisinančios aplinkybės. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos visos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl nuosprendis pagrįstas nepatikrintais įrodymais.

Apeliantas teigia, jog konfliktas su J. B. kilo dėl pastarojo netinkamo elgesio su jo-apelianto, motina M. Z. J. B. nuolat įžeidinėjo jo motiną, o įvykio dieną išvadino necenzūriniais žodžiais. Dėl to jis nuėjo pas K. P., kur tuo metu girtavo J. B., išsiaiškinti su pastaruoju kodėl šis nuolat įžeidinėja jo motiną. Tačiau J. B. ir toliau necenzūriniais žodžiais vadino jį ir jo motiną, todėl jis sudavė kumščiu jam į veidą. Pastarasis nugriuvo ant grindų, tačiau ir toliau keikė jį ir jo motiną. Dėl to jis labai susijaudino ir toliau mušė J. B., nesuvokdamas į kurią kūno dalį gali pataikyti, ir kad gali jį užmušti. Be to, J. B. kojomis spardė ir M. S., tačiau kokius sužalojimus pastarasis padarė J. B. ikiteisminio tyrimo metu nustatyta nebuvo. M. S. savo kaltės nepripažino ir ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausta jo motina, kurią J. B. persekiojo ir įžeidinėjo.

Apeliantas mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė. Prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose, ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Apeliantas pripažįsta savo kaltę, nurodo, kad nužudyti J.B. nenorėjo ir mano, kad jis vienas suduoti nukentėjusiajam 40 smūgių per trumpą laiko tarpą fiziškai negalėjo. Teigia, jog padėjo išsiaiškinti nusikaltimą ir gailisi nusikaltęs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. Z. gynėjas bei nukentėjusieji S. B. ir M. Z. prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įrodymus įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas skundo teiginio, kad nuosprendyje teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrindžia bylos medžiaga, todėl jis laikytinas deklaratyviu. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors skunde nėra suformuluotas prašymas apelianto veiksmus perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, tačiau iš skundo turinio matyti, jog apeliantas, pripažindamas smurtinius veiksmus prieš nužudytąjį J. B., nurodo jį mušęs būdamas labai susijaudinęs dėl pastarojo netinkamo elgesio. Kolegijos nuomone, apelianto veiksmus kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus, nėra teisinio pagrindo.

Nusikalstama veika pagal BK 130 straipsnį gali būti kvalifikuojama tik nustačius, jog nukentėjusiojo poelgis atitinka šio įstatymo dispozicijoje aprašytas sąlygas. Didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas nukentėjusiojo neteisėtas poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybė, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Aptariamoje byloje tokių, BK 130 straipsnyje numatytų aplinkybių, nenustatyta. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad apeliantui J. B. elgesys – apelianto motinos koliojimas, buvo žinomas iš anksčiau ir apeliantas atėjo į butą, kuriame girtavo J. B., dėl tokio pastarojo elgesio aiškintis. Jis, būdamas supykęs, vartojo intensyvų smurtą ir sudavė J. B. smūgius rankomis ir kojomis, mušė jį nugriuvusį ant žemės. Apygardos teismas teisingai įvertino šias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. Z., suduodamas J. B. smūgius į svarbias gyvybei kūno vietas, tarp jų ir į galvą, suprato, kad gali J. B. atimti gyvybę, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti ir todėl, veikdamas netiesiogine tyčia, J. B. nužudė. Tokie apelianto veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas ignoravo jį teisinančias aplinkybes. Priešingai, teismas išsamiai tyrė visas bylos aplinkybes. Nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai buvo jo veika kvalifikuota sunkesniu nusikaltimu - tyčiniu nužudymu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pašalino šiame punkte nurodytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę, ir apelianto veiką kvalifikavo pagal lengvesnę atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalį).

Nuosprendyje aptarta ir skunde minima aplinkybė, kad J. B. sudavė ir kartu su apeliantu atėjęs M. S. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. veiksmai buvo tirti, liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad jis įspyrė J. B. du kartus į šoną. Tačiau, teismo medicinos ekspertams nustačius, kad J. B. mirtis įvyko nuo apelianto – E. Z. smūgių į galvą, buvo pripažinta, kad tarp M. S. pavartoto fizinio smurto ir J. B. mirties nėra priežastinio ryšio. Ikiteisminio tyrimo metu dėl M. S. veiksmų buvo priimtas prokuroro nutarimas, kurį apygardos teismas pagrįstai pripažino teisėtu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo neva teismas pagrindė nuosprendį įrodymais, kurie teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patikrinti. Šis teiginys taip pat deklaratyvus, nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad visi liudytojai, kurių parodymais grindžiama apelianto kaltė ir teismo nuosprendyje padarytos išvados, teismo posėdyje buvo apklausti, ištirti rašytiniai dokumentai. Kadangi liudytojos K. P. ir Z. Z. iki teisiamojo posėdžio buvo mirusios, jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta tvarka, buvo perskaityti.

Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi nusikaltęs, padėjo išaiškinti nusikaltimą ( BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad padarė nusikaltimą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), ir sušvelninti paskirtąją bausmę.

Šis apelianto prašymas netenkinamas. Pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi BK 54 straipsnyje nustatytų bausmės skyrimo pagrindų ir paskyrė tinkamą bausmę. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veika padaryta netiesiogine tyčia. Šio nusikaltimo pasekmės labai sunkios – atimta kito žmogaus gyvybė. Nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), įvertinta tai, kad apeliantas buvo baustas administracine tvarka. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas anksčiau teistas nebuvo, atlygino žalą ir pastarąją aplinkybę pripažino atsakomybę lengvinančia.

Apelianto prašomas aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis pagrindo nėra. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė pripažįstamas atsakomybe lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkas savanoriškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Iš bylos duomenų ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas kaltę, nužudžius J. B., pripažino iš dalies ir kaltinimas jam įrodytas visiškai tik įvykį mačiusių liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliantas pripažino fizinio smurto naudojimą, tačiau nurodė, jog sudavė J. B. tik 5 smūgius, tuo tarpu liudytoju parodymais ir teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad apeliantas vartojo intensyvų smurtą, sudavė apie 40 smūgių rankomis, spardė. Nenustatyta, kad apeliantas būtų padėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti jo padarytą nusikaltimą. Pagalba aiškinant nusikalstamą veiką laikomas kaltininko gera valia ir aktyviais veiksmais padėjimas išaiškinti jam žinomas nusikalstamos veikos detales, surinkimas daiktinių įrodymų, nurodymas nusikalstamą veiką mačiusių liudytojų ir pan. Tai, kad apeliantas iš dalies pripažino kaltę ir davė parodymus, nelaikytina padėjimu išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliantas nurodo, jog jo atsakomybę turėtų lengvinti ir tai, kad jis padarė nusikaltimą dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Kolegija šioje nutartyje jau pasisakė dėl minėtos aplinkybės nebuvimo aptardama apelianto nusikalstamos veikos kvalifikavimą, todėl nekartoja išsakytų motyvų.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas E. Z. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė tinkamą bausmę. Šio įstatymo sankcija numato laisvės atėmimą nuo 7 iki 15 metų. E. Z., nustačius jo atsakomybę vieną sunkinančią ir vieną lengvinančią aplinkybes, yra paskirta žemesnė nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis – 9 metų laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnyje nurodytai bausmės paskirčiai ir nelaikytina aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą atmesti.