Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-691-560/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-06
Bylos Nr.: e2A-691-560/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-00430-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
Ieškovas: T. T.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-691-560/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00430-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.3.; 2.4.2.5.; 2.1.2.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rositos Patackienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. T. ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. T. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, sutarties pripažinimo sudaryta, įpareigojimų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.); 2) pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina; 3) įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. gruodžio 22 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-(14.48.104.), kuriuo atsakovė atsisakė be aukciono parduoti ieškovei žemės sklypą. Atsakovė tokį savo atsisakymą grindė tuo, kad žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymo) 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1. papunkčio reikalavimų, t. y. rašte nurodyto sprendimo neparduoti ieškovei žemės sklypo ne aukciono tvarka priėmimo metu Žemės sklype nebuvo ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. Vilniaus rajono valdyba sudarė ir patvirtino žemės sklypo įkainojimo aktą, kuriuo nustatyta ieškovei parduodamo žemės sklypo vertė - 2 295 rubliai. Ieškovė atsakovo pateikto mokėjimo pranešimo pagrindu 1992 m. spalio 29 d. sumokėjo visą sumą už jai parduodamą žemės sklypą, todėl įgijo teisę reikalauti, kad NŽT atliktų visas būtinas šio sandorio įforminimo procedūras. Atsakovė savo pareigų, aiškiai apibrėžtų teisės aktais, neįvykdė, todėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis notarine forma nebuvo sudaryta. Atsakovė savo neteisėtu neveikimu pažeidė Tvarkos 9.1 punkte nustatytą pareigą mokėjimo pranešime ieškovei nurodyti Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką, ir Tvarkos 9.2. punkte nustatytą terminą sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį ne vėliau, kaip per 1 mėnesį nuo potvarkio, kuriuo duodamas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, priėmimo dienos.

3. Ieškovė kaip fizinis asmuo neturėjo jokios objektyvios galimybės priversti atsakovę laikytis teisės aktuose nustatytų pareigų ir terminų. Nors byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė ieškovei žemės sklypą pardavė, o ieškovė jį nusipirko dar 1992 metais, atsakovė savo poziciją neparduoti ieškovei žemės sklypo, už kurį ieškovė su atsakove prieš 27 metus pilnai atsiskaitė, sumokėdama visą atsakovės nurodytą kainą, grindžia tuo, jog po 3 metų nuo ieškovės atlikto pilno atsiskaitymo už žemės sklypą jame buvę ir ieškovei nuosavybės teise priklausę statiniai (ieškovės šeimos namai) sudegė 1995 m. rugpjūčio 20 d. gaisre. Atsakovė negali savo pareigų nevykdymo pateisinti aplinkybėmis, kurios atsirado po teisės aktais nustatytų atsakovės pareigų įvykdymo terminų suėjimo. Neteisėtas atsakovės neveikimas negali būti pateisintas, o ieškovės teisėti lūkesčiai paneigti dėl aplinkybių, kurios nuo ieškovės valios visiškai nepriklausė (gaisro) ir kurios atsirado praėjus beveik 3 metams nuo termino, per kurį atsakovė turėjo pareigą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pabaigos. Atsakovė turėjo pareigą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip iki 1992 m. lapkričio 29 d., kada neginčijamai egzistavo visos būtinosios sąlygos parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu, t. y. žemės sklypas buvo užstatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, kurie buvo naudojami ieškovės šeimos gyvenimui.

4. Negalima situacija, kai dėl atsakovės ilgamečio neteisėto neveikimo - žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo teisės aktais nustatytais terminais ir tvarka, neigiamos tokio neveikimo pasekmės tektų ieškovei, tokiu būdu paneigiant jos konstitucinę teisę į nuosavybę. 1995 m. rugpjūčio 20 d. žemės sklype kilęs gaisras neleido ieškovei toliau gyventi žemės sklype buvusiuose ieškovės šeimos namuose (kuriuose iki gaisro ieškovė su šeima nepertraukiamai gyveno), ieškovė, atsakovės nurodymu apmokėjusi visą žemės sklypo kainą ir būdama tikra, kad ji žemės sklypą nusipirko, niekuomet nenustojo žemės sklypu rūpintis ir aktyviai siekė, kad žemės sklype esantys gaisro stipriai apgadinti ieškovės šeimos namai būtų atstatyti. Ieškovės teisė rekonstruoti nunykusį gyvenamąjį namą buvo ir yra suvaržyta, nes tam, kad atstatyti statinius žemės sklype, reikalinga turėti teises į žemės sklypą, o ieškovės nuosavybės teisė į žemės sklypą iki šiol nėra įforminta teisės aktų nustatyta tvarka. Rašte nurodytas atsakovės argumentas, kad atsakovė neparduos ieškovei žemės sklypo, nes 2018 m. gruodžio 28 d. nėra teisės aktais nustatytų būtinųjų pardavimo sąlygų (žemės sklype ieškovei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo nuniokoti 1995 m. rugpjūčio 20 d. kilusio gaisro) turi būti atmestas, konstatavus, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta ir ieškovės tinkamai įvykdyta dar 1992 m. egzistuojant visoms būtinosioms sąlygoms parduoti ieškovei žemės sklypą ne aukciono būdu. Todėl raštas turi būti panaikintas, kaip neteisėtas, o žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta sudaryta ir galiojančia. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad jai priklausančių statinių duomenys, įrašyti nekilnojamojo turto kadastre, iki šios dienos nėra pakeisti ir nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie yra galiojantys ir teisingi, t. y. žemės sklype yra gyvenamosios paskirties ieškovės statiniai.

Atsiliepimas

5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis T. T. priklausančio pastato - gyvenamojo namo fizinio nusidėvėjimo procentas yra 80 procentų, iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio, matyti, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatas - gyvenamasis namas ir kiti priklausiniai nėra išlikę (faktiškai neegzistuoja). UAB „Vilniaus matininkas“ matininko A. Š. 2015 m. birželio 3 d. parengtame minėto žemės sklypo plane M 1:500 pažymėta, kad žemės sklype yra griuvėsiai, o žemės sklypo kadastro duomenų byloje komplektuojamos 2015 m. birželio 3 d. parengtos kadastro duomenų lentelės skiltyje „duomenys apie statinius“ nurodyta, kad žemės sklype yra tik šulinys, kuris Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Taigi, žemės sklype pastatų faktiškai nėra, pamatai nėra statinys, o tik jo dalis, ir remiantis teismų praktika ilgą laiką nenaudojamas, neprižiūrimas bei iš esmės sunykęs statinys (tame tarpe ir išlikę pamatai) negali būti identifikuojamas kaip realiai egzistuojantis statinys.

6. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2015 m. liepos 21 d. atliko žemės sklypo patikrinimą vietovėje ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-201-(14.48.73.). Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypas nušienautas, jame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai; rytinėje žemės sklypo pusėje išlikę buvusių statinių pamatai ir šulinys. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas negali būti naudojamas jame įregistruotam, tačiau faktiškai neegzistuojančiam statiniui eksploatuoti ir į tai, kad žemės sklype nėra realiai egzistuojančio statinio, kurio eksploatavimui būtų reikalingas žemės sklypas, nėra jokio pagrindo minėtą žemės sklypą parduoti ieškovei. Ieškovė nurodo, jog ketina atkurti sunykusius pastatus ir naudoti juos pagal paskirtį, tačiau tai reikštų naujo statinio statybą. Teisės aktuose nenustatyta galimybė be aukciono nusipirkti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. T. T. priklausantis gyvenamasis namas sudegė 1995 m. rugpjūčio 20 d., taigi žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), yra nenaudojamas jame buvusiems pastatams eksploatuoti jau daugiau nei 23 metus, todėl ieškovės teiginiai, kad ji „visą laiką ketino ir aktyviai siekė atkurti pastatus“ laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai neatitinkantys faktinės situacijos.

7. Žemės sklypų formavimo ir valstybinės žemės pardavimas be aukciono - dvi atskiros procedūros, kurias vykdant vertinamos skirtingos aplinkybės ir tikrinama, ar egzistuoja konkrečios, kiekvienai iš šių procedūrų būdingos sąlygos. Žemės sklypo suformavimas savaime nesukuria teisės be aukciono įgyti šį valstybinės žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent valstybinės žemės pardavėjas neįvykdė jam 1992 m. Taisyklėse nustatytų pareigų. Ieškovė nurodė, kad sumokėjo pinigus už perkamą žemės sklypą ir šį žemės sklypą laikė savo nuosavybe, t. y. nesiėmė tolimesnių veiksmų sandoriui užbaigti. Net jei teismas vertintų, kad buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, be nurodytų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtų būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, panaikino 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.), priteisė iš atsakovės ieškovei 214,15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nurodė, kad komisija sudarė 0,50 ha žemės sklypo, esančio Užukiene, įkainojimo aktą, kuriame nurodyta sklypo kaina – 2 295 rub., pirkėjas – T. T.. Taupomojo banko pranešimas Nr. 6762 bei Mokėjimo pranešimas patvirtina aplinkybę, kad 1992 m. spalio 29 d. nuo nebalansinės T. T. šeimos nario Z. T. sąskaitos Vilniaus rajono Valdybai buvo nurašyta 2 295 rub. už perkamą žemę. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad T. T. buvo surašytas pranešimas dėl apmokėjimo už perkamą žemę bei jame nurodyta pinigų suma nurašyta nuo sąskaitos. Atlikus minėtus veiksmus ieškovė privalėjo atvykti pasirašyti sutarties, tačiau ji tai turėjo padaryti pardavėjo nustatytu laiku. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybės institucija, įgaliota sudaryti žemės perleidimo sandorį, nustatė ieškovei laiką atvykti pasirašyti sutartį, kaip tai numatyta Taisyklių 10 punkte. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji kvietė ieškovę pasirašyti sutartį, kaip ir įrodymų, kad žemės sklypas buvo paženklintas riboženkliais, kaip tai numatyta Taisyklių 9.2 punkte, todėl teismas darė išvadą, kad žemės pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl to, kad pardavėjas neįvykdė jam teisės aktais numatytų pareigų.

10. Ieškovė atliko veiksmus, būtinus valstybinei žemės pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta. Tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, bet dvišalis, jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Valstybinės žemės sklypo perleidimo iniciatyva priklausė ne ieškovei, bet atsakovei. Tuo tarpu byloje nenustatyta jokių pardavėjos ar jos įgaliotų asmens veiksmų pirkimo – pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo nustatyta tvarka – parduodamo žemės sklypo paženklinimo riboženkliais, kartografinės ir žemės kadastro medžiagos patikslinimo, pranešimo ieškovei dėl sutarties pasirašymo vietos ir laiko. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų informuota apie žemės sklypo perleidimo sutarties įforminimą. Esant tokioms aplinkybėms teismų praktikoje pripažįstama, kad egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Iki sutarties sudarymo preliminarūs schematiški kadastriniai žemės sklypo duomenys turėjo būti aiškiai nustatyti, patikslinti. 1992 metais galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio redakcija numatė, kad žemės nuosavybės teisės dokumentai išduodami Vyriausybės nustatyta tvarka po to, kai patvirtinami žemėtvarkos projektai ir žemės sklypų ribos paženklinamos vietovėje. Preliminarinių žemėtvarkos projektų pagrindu nuosavybės dokumentai negalėjo būti išduodami, kadangi preliminariniame projekte nėra galutinai suformuojami žemės sklypai. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 390 „Dėl valstybinio žemės kadastro duomenų laikinojo registro ir pažymos patvirtinimo“ 1 priede buvo išvardinti žemės sklypo identifikaciniai duomenys, tame tarpe turėjo būti pažymėtos ribos naudojant koordinačių sistemą. Byloje nėra įrodymų, kad sutarties sudarymo metu nurodyti veiksmai buvo atlikti ir ieškovės pageidaujamas įsigyti žemės sklypas buvo registruotas kadastro registre ir pažymėtos jo ribos. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisė į naudojamą žemės sklypą negalėjo būti įforminama ir sudaryta jos pirkimo – pardavimo sutartis, kol šis objektas nebuvo tiksliai ir galutinai apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, nurodant jo ribas, dydį, dislokacijos vietą. Neįvykdžius visų valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygų ir nesant būtino tokio sandorio elemento – valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties objekto (žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip kadastrinis vienetas), ieškovės reikalavimas pripažinti sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia negali būti tenkinamas.

11. Iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypo ribų paženklinimo aktas surašytas 1999 m. liepos 2 d. 1999 m. liepos 6 d. sudarytas žemės sklypo planas. 2015 m. balandžio 2 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu „Dėl Vilniaus rajono, Rukainių seniūnijos, Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ Nr. 48VĮ-777-(14.48.2.) buvo patvirtintas Vilniaus rajono, Rukainių seniūnijos, Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, nustatyta žemės naudojimo paskirtis, būdai, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai. Ieškovei buvo suprojektuotas 0,44 ha žemės sklypas (eil. Nr. (duomenys neskelbtini). Matininkas A. Š. 2015 m. spalio 14 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą pakartotinai patikrinti ir patvirtinti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Byloje nėra duomenų, kad minėti darbai buvo atlikti. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu žemės sklypas yra įregistruotas VĮ Registrų centre kaip nekilnojamas daiktas, dėl ko nuosavybės teisės šio sprendimo pagrindu ieškovei negalėtų atsirasti, nes nuosavybės teisei į nekilnojamą daiktą atsirasti būtina, kad nekilnojamas daiktas būtų įregistruotas registre. Byloje nustatyta, kad ieškovė dar 1992 metais yra sumokėjusi už žemės sklypą kainą, tai yra įvykdžiusi sąlygą, būtiną jai įgyti žemės sklypą nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusias naudojamų žemės sklypų įgijimo lengvatine tvarka nuostatas. Žemės sklypo įgijimo procedūros nebuvo užbaigtos dėl to, kad valstybės institucijos neįvykdė joms priklausančių pareigų. Atsakovė šioje byloje neginčijo ieškovės teisės įgyti žemės sklypą lengvatine tvarka 1992 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad 1995 m. rugpjūčio 20 d. kilo gaisras (duomenys neskelbtini), T. T. gyvenamajame name, kurio metu sudegė medinis gyvenamas namas. Taigi, pastatas, kuris buvo viena iš sąlygų žemės sklypų įgyti lengvatine tvarka, iš dalies sunyko ne dėl ieškovės kaltės. Teismo vertinimu, ieškovė niekada nebuvo praradusi intereso naudotis žemės sklypu bei įgyti jį nuosavybės teise.

Šalies argumentai

12. Po 1995 metų, kai sudegė namas, ieškovė dalyvavo 1999 metais paženklinant žemės sklypo ribas, 2007 m. rugpjūčio 9 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl žemės sklypo įgijimo, 2015 m. birželio 2 d. dalyvavo sudarant žemės sklypo paženklinimo – parodymo aktą. 2015 m. liepos 21 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad Žemės sklype vykdoma ūkinė veikla, auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Nuo 1992 metų atsakovė niekaip nekvestionavo ieškovės naudojimosi Žemės sklypu teisėtumo. 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu kviesdama dalyvauti pageidaujančių pirkti žemę susirinkime, 2015 m. rugsėjo 15 d. raštu kviesdama atvykti pasirašyti žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo darbų sutartį atsakovė neabejojo ieškovės teise įgyti žemės sklypą lengvatine tvarka tuo pagrindu, kad Žemės sklype yra ieškovei priklausantys statiniai. Šiuo metu ginčo žemės sklype yra gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, kurių nuosavybės teisės yra registruotos ieškovės vardu. Atsakovė įrodymų, patvirtinančių statinio visiško sunykimo faktą, nepateikė. Valstybės institucijos dar 1992 metais pripažino ieškovės teisę įgyti žemės sklypą, ieškovė sumokėjo nustatytą žemės kainą, tačiau pirkimo – pardavimo sutarties procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų kaltės. Ieškovei pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai įgyti žemės sklypą nuosavybės teise, kadangi ji dar 1992 metais padarė viską, kas yra būtina iš jos, kaip nekilnojamojo turto pirkėjos pusės, kad būtų sudarytos prielaidos nuosavybės teisei jai pereiti. Todėl vien aplinkybė, kad 1995 metais sudegė ieškovei priklausantis namas, negali panaikinti valstybės institucijų pareigos užbaigti žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūras. Ieškovė iš viso patyrė 428,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, tenkinus ieškinį iš dalies iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 214,15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13. Ieškovė T. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti patikslinto ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina bei įpareigoti NŽT perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Ieškovė nurodo, kad vadovaujantis 1992 metų redakcijos Nutarimo 1.4. punktu, žemėnaudos kadastro registre būdavo registruojamos būtent po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo jau pirkėjo vardu. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, tuometinis reglamentavimas nenumatė žemėnaudų įregistravimo kadastro registre iki pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo. Tiek 1992 metais, tiek 1995 metais sklypai, valdos ir kitos žemėnaudos įsigyjant iš Valstybės buvo registruojamos Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre jau po sandorio sudarymo. Iki 2011 metų pirkėjas pateikdavo Valstybinio žemės kadastro duomenų registrui žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir kitus, teisės aktais nustatytus, dokumentus, kurių pagrindu žemės sklypas buvo registruojamas privatinėn nuosavybėn pirkėjo vardu. Nuo 2011 metų gegužės 5 d. tvarka buvo pakeista ir iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo NŽT teritoriniam padaliniui atsirado pareiga po sprendimo suformuoti žemės sklypą priėmimo jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas sprendimo skundžiamoje dalyje padarė teisės aiškinimo klaidą, kadangi sandorio pripažinimui sudarytu 1992 metais nustatė privalomąją sąlygą - žemės sklypo registravimą valstybinio žemės kadastro duomenų registre iki notarinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, nors tokio teisinio reguliavimo tuo metu nebuvo.

15. Tuometinis teisinis reglamentavimas nenumatė pareigos iki sandorio sudarymo dienos žemėnaudas įregistruoti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, tačiau net ir tuo atveju, jei tokia tvarka būtų galiojusi, netikslinga teigti, jog žemės sklypo neįregistravimas valstybiniame žemės kadastro duomenų registre reiškia, kad apskritai nėra sutarties objekto arba jis neaiškus. Atsakovė, sudarydama žemės sklypo įkainojimo aktą pagal atitinkamą metodiką, vertino konkretų žemės sklypą, esantį konkrečioje vietoje, surašė žemės sklypo įkainojimo aktą ir su juo supažindino apeliantę. Nors atsakovė vengė sudaryti notarinę žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį ir atlikti jai kylančias pareigas pagal Tvarkos 9.2. punktą per 1 mėnesį (suženklinti žemės sklypą riboženkliais ir kt.), tačiau 1999-07-02 Žemės sklypo ribos buvo paženklintos ir suderintos, o 2007-08-09 NŽT pareikalavo, kad apeliantė perrašytų prašymą parduoti jai žemės sklypą, ką apeliantė ir padarė. Teiginiai, kad žemės sklypo vieta, dydis, ribos buvo neaiškios, todėl žemės sklypas kaip sutarties objektas negalėjo egzistuoti, turi būti atmesti, kadangi neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Žemės sklypas, kaip pirkimo - pardavimo sutarties objektas 1992 m. egzistavo, šalims buvo aiški jo vieta, dydis, ribos. Žemės sklypas buvo įkainotas, fiksuojamas planuose, vėliau buvo atliekami žemės sklypo ribų paženklinimo darbai. Žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta, tačiau neužbaigta, kadangi dėl atsakovės kaltės nebuvo sudaryta ir notariškai patvirtina pirkimo - pardavimo sutartis. Apeliantės atlikti veiksmai patvirtina, jog ji išpildė visas būtinąsias sąlygas pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau įgaliotos valstybės institucijos neatliko iki galo veiksmų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymui ir įregistravimui. Yra visos teisiškai reikšmingos aplinkybės pripažinti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį tarp apeliantės ir atsakovės sudaryta. Šalys aiškiai išreiškė valią sandorį sudaryti, apeliantė įgyvendino visas sąlygas šio sandorio sudarymui, o atsakovė nepagrįstai vengia sandorį sudaryti jau 28 metus, todėl yra visos sąlygos žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį laikyti sudarytu ir galiojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismo teiginys, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą teismo sprendimo pagrindu negalėtų atsirasti, yra nepagrįstas, nes teismas remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymu (13 str.), kuris negaliojo prašomo pripažinti sandorio sudarymo momentu (priimtas 1996-09-24). Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas valstybės ir savivaldybių institucijoms. Priėmus apeliantei palankų sprendimą ir pripažinus sandorį dėl žemės sklypo tarp šalių sudarytu, teismo sprendimo pagrindu žemės sklypas ir nuosavybės teisės į jį VĮ Registrų centre būtų registruojamos. Apeliantė ne tik negali registruoti savo nuosavybės teisės į prieš 28 metus įsigytą žemės sklypą, ji taip pat negali atkurti nuo 1995 metų gaisro nuniokotos sodybos. Net 28 metus trunkantis atsakovės neveikimas laikytinas neatitinkančiu gero administravimo principų bei pažeidžiantis apeliantės lūkesčius ir konstitucines teises į nuosavybę.

Atsiliepimas

17. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą pirkti žemės sklypą, turėjo išsiųsti pirkėjui pranešimą, su nurodyta suma, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą; įpareigoti žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais ir patikslinti kartografinę bei žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9 p.). Taigi, šie darbai turėjo būti atlikti iki bus pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Šis reglamentavimas patvirtina, jog iki sutarties sudarymo preliminarūs schematiški kadastriniai žemės sklypo duomenys turėjo būti aiškiai nustatyti, patikslinti. 1992 m žemės sklypas nebuvo paženklintas riboženkliais ir nebuvo patikslinta jo kartografinė medžiaga, be to, duomenų, kad ieškovė kartu su prašymu pirkti žemės sklypą pateiktų sklypo planą, kurį sudarė ir tvirtino Valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą, taip pat nėra. Aplinkybę, jog 1992 m nebuvo aiškus pirkimo-pardavimo sutarties objektas patvirtina ir nagrinėjamos bylos medžiaga, kad žemės sklypas buvo paženklintas bei parengtas šio žemės sklypo planas tik 1999 m. Nėra teisinio pagrindo pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta, galiojančia ir registruotina. Nėra nei vienos iš CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, kadangi žemės sklypas 1992 m. nebuvo paženklintas riboženkliais ir nebuvo patikslinta jo kartografinė medžiaga, nebuvo parengtas šio žemės sklypo planas, kuris pagal Žemės kodeksą buvo laikomas bet kurio žemės sandorio privaloma dalimi. Žemės sklypas iki šiol nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas.

Šalies argumentai

18. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad byloje yra kilęs (ir turėjo būti išspręstas) svarbus teisinis ginčas dėl Rašte Nr. 13705 nurodytų teisinių argumentų, būtent - ar šiuo metu egzistuoja sąlygos, parduoti ieškovei tariamai jos naudojamą žemės sklypą, ar Raštas Nr. 13705 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą Raštą Nr. 13705, visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė, ar šiuo metu egzistuoja sąlygos parduoti ieškovei tariamai jos naudojamą žemės sklypą. T. T. priklausančio pastato - gyvenamojo namo fizinio nusidėvėjimo procentas yra 80 procentų, iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio, matyti, jog žemės sklype pastatas - gyvenamasis namas ir kiti priklausiniai nėra išlikę (faktiškai neegzistuoja). Žemės sklype yra griuvėsiai, žemės sklype yra tik šulinys. Nustačius, kad žemės sklype realiai nėra ieškovei nuosavybės teise priklausančio statinio, Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai atsisakė ne aukciono tvarka parduoti šį žemės sklypą T. T.. Pagrindinis funkcinis reikalavimas, kurį turi atitikti gyvenamosios paskirties pastatas - sudaryta galimybė gyventi žmonėms, atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pastato dalį sudaro tik pamatai leidžia daryti pagrįstą ir logišką išvadą, jog pamatai neatitinka vieno iš svarbiausių funkcinių reikalavimų. Žemės sklypas nušienautas, jame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai; rytinėje žemės sklypo pusėje išlikę buvusių statinių pamatai ir šulinys. Šių oficialių įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Žemės sklypas yra nenaudojamas jame buvusiems pastatams eksploatuoti jau 25 metus.

Žemesnės instancijos teismas

19. Jeigu žemės sklypas po faktiškai neegzistuojančiais statiniais būtų parduotas ieškovei, būtų pažeidžiama Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Pardavimo taisyklių 3 punktas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad valstybė 1992 metais neužbaigė valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sandorio ir kad šis sandoris nebuvo užbaigtas būtent dėl valstybės atstovų kaltės. 1992 m. Taisyklėse yra numatytos pareigos ne tik valstybinės žemės pardavėjui, bet ir pirkėjui. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad pirkėjas su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią.

Atsiliepimas

20. Ieškovė T. T. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nors atsakovė žinojo pažeidusi teisės aktų reikalavimus įforminti Žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka per mėnesį laiko nuo potvarkio, kuriuo nutarta Žemės sklypą parduoti, priėmimo dienos, padarytos klaidos atsakovė neištaisė, priešingai, iki šiol vengia prisiimti iš netinkamo pareigų vykdymo kilusias pasekmes. Tokiu savo elgesiu atsakovė taip pat pažeidė gero administravimo principus, kurie reikalauja valstybines institucijas veikti greit, tinkamai, nuosekliai, rūpestingai, nepiktnaudžiauti savo padėtimi, bei konstitucinius principus, jog valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. 1995-08-20 ieškovės namus, paveldėtus iš senelių, nuniokojus gaisrui, ieškovė sužinojo, kad dėl atsakovės neatsakingumo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoris liko neformintas. Nuo tos dienos ieškovė nuosekliai atvykdavo pas atsakovę arba jai skambindavo prašydama įforminti žemės sklypo pirkimą-pardavimą, tačiau atsakovė ieškovei atsakydavo, kad pirkimo - pardavimo procedūra bus užbaigta, tačiau taip greit niekas nevyksta. Atsakovė ieškovei nuo 1995 iki 2018-12-18 teikdavo nurodymus, kuriuos įvykdžius Žemės sklypo pirkimo - pardavimo procedūrą buvo žadama užbaigti. Taigi, net 23 metus ieškovė savo lėšomis vykdė visus atsakovės nurodymus (užsakė kadastrinius matavimus ir kadastrinių matavimų bylą, žemėtvarkos projektą, kreipėsi dėl adreso suteikimo ir t.t.), tačiau 2018-12-18 atsakovė įteikė ieškovei raštą, kuriuo atsisakė žemės sklypą parduoti. Dėl atsakovės kaltės ieškovė iki šios dienos negalėjo atstatyti savo namų, kuriuose su šeima gyveno iki gaisro, o visus šiuos 26 metus su šeima yra priversta gyventi itin prastos būklės mamos namuose ir juos remontuoti. Dėl 29 metus tinkamai neįforminto sandorio valstybę atstovaujanti institucija ieškovei bei jos šeimai sukėlė itin didelę materialinę ir moralinę žalą, skriaudą, ieškovė ir jos šeima patyrė didelius išgyvenimus ir prarado daug metų, kuriuos norėjo praleisti savo namuose, tačiau dėl atsakovės kaltės negalėjo.

21. Tvarkos 9.2. punktas įpareigojo atsakovę sudaryti Žemės sklypo pirkimo-pardavimo notarinę sutartį ne vėliau, kaip per 1 mėnesį nuo potvarkio, kuriuo duodamas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, priėmimo dienos. Ieškovė, pasitikėdama atsakove ir neturėdama kompetencijos teisinių procedūrų klausimais, įvykdžiusi visas atsakovės sąlygas - sumokėjusi už žemės sklypą per nustatytą terminą, pagrįstai tikėjosi žemės sklypą įsigijusi. Atsakovė nutyli esmines faktines aplinkybes, kad ieškovės prašymas parduoti žemės sklypą buvo pateiktas 1992 metais ir tais pačiais metais išnagrinėtas bei priimtas sprendimas žemės sklypą ieškovei parduoti ne aukciono būdu. Po 1995-08-20 įvykusio gaisro iki 2018 m. atsakovė nekvestionavo ieškovės teisės į žemės sklypą. Atsakovė dar prieš 2,5 metų iki 1995-08-20 įvykusio gaisro dienos privalėjo įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo notarinį sandorį. Jokiame teisės akte ar teismų praktikoje nėra numatyta, kad gaisro faktas paneigia valstybinės institucijos pareigą užbaigti jau prieš 2,5 metų pradėtą žemės sklypo lengvatine tvarka perleidimą. Ieškovė su valstybe jau buvo sudariusi sandorį kai buvo visos būtinosios sąlygos valstybei parduoti žemės sklypą, kadangi sandorio šalys akceptavo sandorį - ieškovė sumokėjo sutartą kainą, o atsakovė priėmė sutartą sumą. Sandoris liko nepatvirtintas notariškai išimtinai dėl atsakovės neveikimo.

22. Dėl išimtinai valstybinės institucijos kaltės ieškovės atžvilgiu susiklostė absurdiška situacija. Ieškovė, kuri yra rusakalbė ir neišmananti teisinių procedūrų, visada beatodairiškai pasitikėjo valstybine institucija - atsakove - ir atsakingai bei sąžiningai vykdė visus jos nurodymus tikėdamasi žemės sklypą įsigyti privačion nuosavybėn. Ieškovės ir atsakovės teisės ir pareigos atsirado pagal 1992 metais galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl atsakovė turi būti įpareigota žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį įforminti. Gaisro faktas, įvykęs jau po išreikštos šalių valios ir pilno atsiskaitymo, nesuteikia teisės atsakovei persigalvoti ir žemės sklypo pirkimo - pardavimo procedūros neužbaigti. Faktiškai sandoris tarp šalių įvyko 1992 metais, tik liko neįformintas, todėl jokio teisinio pagrindo po 26 metų priimti naują sprendimą - Raštą - atsakovė neturėjo. Nuoseklus ieškovės elgesys visą laikotarpį nuo 1995 metais žemės sklype įvykusio gaisro akivaizdžiai įrodo jos valią ir aktyvų siekį atkurti gaisro suniokotus šeimos namus, kuriuose ieškovė su šeima gyveno iki gaisro. Ieškovė niekada nebuvo praradusi intereso naudotis žemės sklypu ir atkurti statinius, tačiau to padaryti negalėjo būtent dėl atsakovės neveikimo.

23. Atsakovė apeliaciniu skundu neginčija pirmos instancijos išvados, jog dar 1992 m. ieškovė įgijo teisę į žemės sklypą, ir pardavimo procedūros nebuvo užbaigtos dėl atsakovės kaltės. Atsakovė elgiasi piktybiškai - nepripažįsta padarytos klaidos ir kilusius neigiamus padarinius siekia užkrauti ieškovei. Atsakovė teikia teismui klaidinančias aplinkybes, pavyzdžiui, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė neinformavo ieškovės apie notarinio sandorio pasirašymo laiką ir vietą, kai ši aplinkybė byloje įrodyta. Atsakovė, kuri privalo veikti žmonių labui, greitai, tinkamai, nuosekliai ir nešališkai, elgiasi priešingai ir kelia itin didelių abejonių savo objektyvumu. Ieškovė patyrė didelius nuostolius, kadangi už žemės sklypą 1992 metais sumokėjo net 2 295 rublius (tuo metu tai buvo itin didelė pinigų suma). Šią sumą ieškovė galėjo investuoti bet kur kitur ir gauti iš to didelę finansinę naudą, uždirbti. Visus šiuos metus ieškovė žemės sklypą prižiūrėjo, šienavo jį ir pan.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.

24. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos. teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad komisija, susidedanti iš jos pirmininko ir narių (pavardės nurodytos) sudarė 0,50 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkainojimo aktą, kuriame nurodyta sklypo kaina – 2 295 rub., pirkėjas – T. T.. Taupomojo banko pranešimas Nr. 6762 bei Mokėjimo pranešimas patvirtina aplinkybę, kad 1992 m. spalio 29 d. nuo nebalansinės T. T. šeimos nario Z. T. sąskaitos Vilniaus rajono Valdybai buvo nurašyta 2 295 rub. už perkamą žemę.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

26. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jos ieškinio, tai yra dalyje, kurioje teismas nusprendė netenkinti prašymo pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina ir prašymo įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino ieškovės ieškinį, tai yra panaikino 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.).

27. Ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisės aiškinimo klaidą, kadangi sandorio, sudaryto 1992 metais pripažinimui nustatė privalomąją sąlygą - žemės sklypo registravimą valstybinio žemės kadastro duomenų registre iki notarinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, nors tokio teisinio reguliavimo tuo metu nebuvo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.4. punktą valstybinio žemės duomenų registre turėjo būti registruojamos privatinės nuosavybės žemėnaudos. Šių nuostatų 2 punktas apibrėžė, kad žemėnauda – tai žemės sklypas, turintis vietoje pažymėtas ribas ir įstatymų nustatyta tvarka suteiktas (įsigytas) nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog kadangi ginčo žemės sklypas nebuvo registruotas kadastro registre ir pažymėtos jo ribos, todėl nuosavybės teisė į naudojamą žemės sklypą negalėjo būti įforminama. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.4. punktas numato, kad Sutartys dėl žemės perleidimo privačion nuosavybėn arba valdžios organų sprendimai dėl jos išpirkimo iš privačių savininkų, taip pat sutartys dėl žemės įkeitimo (ipotekos), ilgalaikės nuomos bei žemės paveldėjimo teisės liudijimai turi būti įregistruojami per 1 mėnesį nuo jų sudarymo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sandorio pripažinimui nustatė privalomąją sąlygą - žemės sklypo registravimą valstybinio žemės kadastro duomenų registre iki notarinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus sutartis privalo būti įregistruota per mėnesį laiko, per kurį šalys gali atlikti visus būtinus kadastro matavimus ir juos įregistruoti. Vien ta aplinkybė, jog iki sutarties sudarymo nebuvo atlikti ir įregistruoti kadastriniai matavimai negali būti pagrindu spręsti, jog tokia sutartis negalėjo būti sudaryta. Žemės sklypas, kaip pirkimo - pardavimo sutarties objektas, 1992 metais egzistavo, šalims buvo aiški jo vieta, dydis, ribos, valstybės įgaliota institucija buvo žemės sklypą įvertinusi ir nurodžiusi ieškovei konkrečią mokėtiną sumą už šį žemės sklypą (2 295 rubliai). Tolimesni valstybės veiksmai, laikotarpiu nuo 1997 metų iki 2018 metų, susiję su šiuo žemės sklypu ir ieškovės teisėtu noru įsiteisinti nuosavybę į šį žemės sklypą, rodo, jog atsakovei visą laiką buvo aišku koks tai žemės sklypas, atsakovė jokių pretenzijų ieškovei, dėl to, jog žemės sklypas yra neidentifikuotas, atsakovei nežinomas, nereiškė, todėl tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad valstybė 1992 metais neužbaigė valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sandorio ir kad šis sandoris nebuvo užbaigtas būtent dėl valstybės atstovų kaltės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 89 d. nutarimu „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse Taisyklių 9 punkte buvo numatyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 9.1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 9.2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Minėtų taisyklių 10 punkte numatyta, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumoka pranešime nurodytos sumos ar be pateisinamų priežasčių neatvyksta pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, ši sutartis nesudaroma.

29. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė sumokėjo atsakovės nurodytą kainą už įsigyjamą ginčo žemės sklypą, tuo tarpu, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog valstybės institucija, įgaliota sudaryti žemės perleidimo sandorį, nustatė ieškovei laiką atvykti pasirašyti sutartį, kaip tai numatyta Taisyklių 10 punkte (CPK 178 straipsnis). Atsakovė šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija ir apeliaciniame skunde. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog valstybės atstovas dėl to, jog ieškovė neatvyko sudaryti sutarties, būtų ją informavęs, jog sutartis yra laikoma nesudaryta ir būtų grąžinęs ieškovės sumokėtus pinigus. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog valstybės įgaliota institucija laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2018 m. bendravo su ieškove dėl šio žemės sklypo įsigijimo/pirkimo-pardavimo sutarties įteisinimo, atliko aktyvius veiksmus (paženklino ir suderino su ieškove ginčo žemės sklypo ribas, atliko žemės sklypo naudojimo patikrinimą, kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti ieškovei suformuotą žemės sklypą), nurodė, kokius veiksmus ieškovė turi atlikti (perrašyti prašymą parduoti jai ginčo žemės sklypą, kvietė kaip pretendentę dalyvauti pretendentų įsigyti žemės sklypą susirinkime, nurodė ieškovei parengti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, apmokėti atsakovei už žemėtvarkos projekto regimo darbus). Šie atsakovės veiksmai patvirtina, jog atsakovė neneigė ieškovės teisės į žemės sklypą ir nelaikė, jog pirkimo-pardavimo sutartis yra nesudaryta dėl ieškovės kaltės. Aktyvūs ir daugelį metų trunkantys atsakovės veiksmai bendraujant su ieškove dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo/įteisinimo ieškovės vardu rodo, jog atsakovė laikė, kad ginčo žemės sklypą ieškovė yra įsigijusi, tačiau, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta ir nuosavybė ieškovės vardu nebuvo įregistruota, atsakovė siekė šį klausimą išspręsti. Jeigu atsakovė būtų maniusi, jog ieškovė neturi teisės įsigyti valstybinį ginčo žemės sklypą (kadangi sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės, o ne valstybės kaltės), ji būtų grąžinusi ieškovei sumokėtus pinigus ir atsisakiusi spręsti su žemės sklypu susijusius klausimus jau 1995 metais. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.)

30. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ar egzistuoja sąlygos perduoti žemės sklypą ieškovei. 1964 m. CK 253-254 straipsniuose buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma. Pagal 1964 m. CK 58 str. 3 d. įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, o pagal to paties straipsnio 5 d., jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengė sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo ieškovės privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑60/2007). Analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiame įstatyme. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Minėtos normos taikymui būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 20/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008).

31. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas sandorio pripažinimo galiojančiu sąlygas, sprendė, kad sutarties objektas nėra aiškus, kadangi ginčo žemės sklypas nėra registruotas kadastro registre ir nėra pažymėtos jo ribos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje aplinkybė, jog ginčo žemės sklypas nėra registruotas VĮ Registrų centre negali sudaryti pagrindo ieškovės reikalavimo netenkinimui. Nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarties objektas nėra aiškus, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog tiek ieškovei, tiek atsakovei sutarties objektas yra ir visą laiką nuo 1992 metų buvo aiškus. 1992 metais valstybės įgaliota institucija vertino ginčo žemės sklypo vertę ir jį įkainojo, kas rodo, jog šalims buvo aišku kas yra sutarties objektas. Ieškovė visa laiką nuo 1992 metų iki 2018 metų darė aktyvius veiksmus ir rodė norą, kad ginčo žemės sklypas būtų įregistruotas jos vardu, atliko atsakovės nurodytus veiksmus, kas pagrindžia, jog tiek ieškovei, tiek atsakovei sutarties objektas yra aiškus – tiek jo vieta, tiek dydis, tiek ribos. Žemės sklypas buvo įkainotas, atvaizduojamas planuose, vėliau buvo atliekami žemės sklypo ribų ženklinimo darbai, tačiau žemės sklypo įregistravimo procedūra nebuvo užbaigta. Vien ta aplinkybė, jog žemės sklypas nėra įregistruotas negali būti pagrindu atsisakyti pripažinti sandorį sudarytu, kai nei ieškovei, nei valstybės atstovui 1992 metais pradėjus pirkimo-pardavimo procedūrą nekilo klausimų ar nesutarimų dėl sutarties objekto.

32. Atsakovės nurodoma aplinkybė, jog šiuo metu ant ginčo žemės sklypo nebėra išlikę ieškovei priklausančių statinių, nes jie po gaisro faktiškai nebeegzistuoja, neturi reikšmės sprendžiant sandorio pripažinimo galiojančiu klausimą, kadangi yra aktualu analizuoti ar ieškovei priklausantys statiniai ant ginčo žemės sklypo stovėjo 1992 metais. Byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovė neneigia aplinkybės, jog 1992 metais ant ginčo žemės sklypo stovėjo ieškovei priklausantys statiniai ir ieškovė turėjo teisę įsigyti valstybinį žemės sklypą be aukciono. Ieškovė 1992 metais atitiko visas sąlygas ir padarė viską, kas yra būtina iš jos, kaip nekilnojamojo turto pirkėjos, pusės, kad įsigytų valstybinį žemės sklypą. Aplinkybė, kad 1995 metais sudegė ieškovei priklausantis namas, negali panaikinti valstybės institucijų pareigos užbaigti žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūras. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė per visą laikotarpį nuo 1992 metų siekė įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn, atsakovė šios ieškovės teisės neneigė iki 2018 m. gruodžio 22 d. rašto, todėl ieškovei nuo 1992 metų susiformavo teisėtas lūkestis dėl šio žemės sklypo įsigijimo.

33. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-317/2006). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė už ginčo žemės sklypą sumokėjo valstybės įgaliotos institucijos nurodytą pinigų sumą, jos teisėtas lūkestis buvo šį valstybinį žemės sklypą įsigyti savo nuosavybėn. Kaip jau nustatyta byloje, pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta ne dėl ieškovės, tačiau dėl atsakovės (valstybės įgaliotos institucijos) veiksmų. Sandoris yra dvišalis, ieškovė savo pareigas pagal sudaromą sutartį įvykdė (sumokėjo ginčo žemės sklypo pirkimo kainą), toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra pagrindas pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina. Pripažinus sandorį galiojančiu, tenkintinas ir ieškovės ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

34. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje teismas netenkino ieškovės ieškinio, ir tenkinti ieškovės ieškinį visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

35. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė už pateiktą ieškinį sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio, bei turėjo 278,30 Eur teisinių paslaugų išlaidų (2019 m. vasario 12 d. mokėjimas), iš viso patyrė 428,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tenkinus ieškovės ieškinį, jai iš atsakovės priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

36. Apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovės apeliacinį skundą, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos jos patirtos 150 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovės T. T. apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-13705-C14.48.104.).

Pripažinti 1992 m. pirkimo-pardavimo sutartį tarp T. T. ir Lietuvos Respublikos dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta, galiojančia ir registruotina.

Įpareigoti atsakovę perduoti T. T. nurodytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ieškovės T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 428,30 Eur (keturis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovei T. T. 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rosita PatackienėDainius RinkevičiusAlma Urbanavičienė