- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-720-648-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-00256-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Pavelas Frolovas, Teresėlė Kazlauskienė
- Nuteistasis
- D. R., N. A.
- Advokatai
- Irena Vaitiekaitienė
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-720-648/2011
Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00256-2010-3
2011 m. liepos 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Pavelo Frolovo ir Teresėlės Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nuosprendžiu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis bei D. R. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, ją atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaityta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nuosprendžiu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtų bei atliktų bausmių dalis.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas N. A., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. 2010-02-12, apie 20.30 val., viešoje vietoje, Jogailos g. 3, Vilniuje, jis priėjo prie J. A. ir dėl mažareikšmės dingsties ne mažiau kaip tris kartus kumščiu trenkė pastarajam į veido sritį, o nukentėjusiajam pasilenkus, kojos keliu smūgiavo ne mažiau kaip vieną kartą jam į veidą, taip sukeldamas J. A. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą iš naujo. Nuteistojo nuomone, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Jis yra pripažinęs savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo, kuris neturi jam pretenzijų, kadangi jam nepadaryta žala, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-04-27 nuosprendžiu vis tiek jam skyrė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Apelianto nuomone, teismas ne tik priėmė neadekvatų nuosprendį, bet ir yra šališkas, kadangi nukentėjusiojo motina yra žurnalistė. Be to, N. A. buvo paskirta daug švelnesnė bausmė, nors jis prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ne savo noru, o jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., kurios sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų. Nuteistajam neaišku, kodėl jam paskirta tokia griežta bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo D. R. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsiranda asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi, Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti įrodymais – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis ir kilę padariniai.
Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-229/2011). Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nurodytais alternatyviais veiksmais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010).
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Jogailos g. 3, Vilniuje, t. y. viešoje vietoje, D. R. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu trenkė J. A. į veido sritį, o nukentėjusiajam pasilenkus, kojos keliu smūgiavo ne mažiau kaip vieną kartą jam į veidą, taip sukeldamas J. A. fizinį skausmą. Pažymėtina, kad viso baudžiamojo proceso metu pats nuteistasis neneigia naudojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai pripažino D. R. veiksmus, atliktus nukentėjusiojo atžvilgiu viešoje vietoje, kaip sutrikdžiusius visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, nuteistojo veiksmuose yra visi Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo D. R. teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
D. R. padarė nesunkų baigtą nusikaltimą viešajai tvarkai, veikdamas tiesiogine tyčia. Jis nusikalto, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas pagrindine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y., būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Todėl apylinkės teismas pagrįstai D. R. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę.
Apylinkės teismas, skirdamas D. R. didesnę laisvės atėmimo bausmę didesnę nei Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis, atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir gailestį (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į nusikalstamos veikos pobūdį bei nuteistojo asmenybę. D. R., padarydamas nusikalstamą veiką, pažeidė ne tik viešąją tvarką, tačiau ir kitą papildomą nusikalstamos veikos objektą – kito asmens sveikatą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam yra 19 metų, tačiau jis jau net aštuonis kartus teistas, tarp jų ir už analogiško nusikaltimo padarymą, visi apkaltinamieji nuosprendžiai priimti per paskutinius 3 metus (t. 1, b.l. 113-116, t. 2, b.l. 102-158). Būtina įvertinti ir tai, kad nuteistasis praeityje šešis kartus baustas administracine tvarka (t. 1, b.l. 104-106). Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo itin didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad D. R. padarė nusikalstamą veiką ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad D. R. atsiprašė nukentėjusiojo. Ta aplinkybė, kad pasak nuteistojo, J. A. neturi jam pretenzijų, neduoda pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad kiekvienam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmė individualizuojama, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis. N. A. nuteistas už nusikaltimą, numatytą ne Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o to paties straipsnio 1 dalyje. Abu nuteistieji padarė nesunkius nusikaltimus, tačiau jų pavojingumas skiriasi. N. A. pažeidė vieną nusikaltimo objektą – nuosavybę, tuo tarpu, kaip minėta, apeliantas – du nusikaltimo objektus (viešąją tvarką ir kito žmogaus sveikatą). Taigi, nagrinėjamu atveju D. R. nusikaltimas pagal savo pobūdį yra pavojingesnis. Be to, N. A. padarė nusikaltimą būdamas nepilnametis, jis teistas tris kartus, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinus D. R. ir N. A. bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad apylinkės teismas nepažeidė bausmės individualizavimo principo. Taigi, D. R. paskirta bausmė pagal savo rūšį ir dydį nėra aiškiai per griežta, todėl jos keisti ar mažinti apeliacinio skundo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Galutinė subendrinta bausmė paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų, todėl jos švelninti taip pat nėra pagrindo.
D. R. nurodo, kad apylinkės teismas buvo šališkas, kadangi nukentėjusiojo motina yra žurnalistė, tačiau ši aplinkybė savaime niekaip nepatvirtina teismo neobjektyvumo ar suinteresuotumo nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant skundžiamą nuosprendį, todėl toks nuteistojo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. numatyta, kad kaltinamasis turi teisę pareikšti nušalinimus. Teisiamajame posėdyje D. R., manydamas, kad teisėja yra šališka, turėjo teisę pareikšti nušalinimą, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jis nepasinaudojo tokia teise.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-27 nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.