Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl V. G. turto vagystės) ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl P. V. turto vagystės) ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl P. V. turto vagystės) ir 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos jas apimant ir R. P. paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Visos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir R. P. paskirta galutinė subendrinta keturių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, galutinė subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta dvejų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laikotarpiai nuo 2017 m. kovo 18 d. iki 2017 m. kovo 20 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. Iš R. P. priteista A. B. 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, 500 eurų P. V. turtinės žalos atlyginimui ir 4 055,37 eurų AB „Lietuvos draudimas“ turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. P. nuteistas už tai, kad jis, atėmęs galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą: 2017 m. kovo 9 d., apie 15.00 val., šalia daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, priėjęs iš nugaros pusės prie mažamečio K. J., sugriebė šiam už rankos ir pabandė iš rankų išplėšti mobiliojo ryšio telefoną Samsung A3 2016 A310 4G Black 16 GB. K. J. pasipriešinus, papurškė dujų balionėliu jam į akis ir, iš dėl ašarinių dujų poveikio bei mažametystės nebegalėjusio daugiau priešintis K. J. rankų išplėšęs minėtą telefoną, pasišalino. Taip R. P. pagrobė svetimą - I. J. priklausantį - 200 eurų vertės turtą ir padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.Taip pat jis nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d., 24.00 val., iki 2017 m. rugpjūčio 15 d., 06.00 val., iš kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė V. G. priklausančią 208 eurų vertės betono maišyklę „Atika“ Nr. 323070 ir tokiu būdu padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat jis nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką: 2017 m. rugsėjo 17 d., apie 1.55 val., viešoje vietoje - tarp (duomenys neskelbtini) - išdaužė A. B. priklausančio automobilio Opel Insignia, v/n (duomenys neskelbtini) galinį stiklą (100 eurų vertės), galinį trikampį šoninį stiklą (20 eurų vertės), priekinių kairiųjų durų stiklą (90 eurų vertės), galinių durų šoninį stiklą (165 eurų vertės), kairįjį ir dešinį žibintus (400 eurų bendros vertės), priekinį automobilio stiklą (190 eurų vertės), apgadino radiatoriaus groteles (8 eurų vertės), t. y. sugadino A. B. priklausantį bendros 973 eurų vertės turtą. Šiais vandališkais veiksmais R. P. demonstravo nepagarbą aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Taip pat jis nuteistas už tai, kad slaptai pagrobė svetimą turtą ir asmens dokumentą: nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. vidurnakčio iki 2017 m. rugsėjo 22 d., 8.00 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė Moldovos piliečio P. V., kurį buvo parsivedęs iš miesto ir suteikęs nakvynę, vyrišką odinę rankinę (100 eurų vertės), kurioje buvo 300 eurų grynųjų pinigų, du telefonų įkroviklius (bendros 50 eurų vertės), mobiliojo ryšio telefoną „Iphone4s“ (150 eurų vertės) ir P. V. vardu išduotą Moldovijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip R. P. pagrobė svetimą 600 eurų vertės turtą bei fizinio asmens dokumentą ir padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydžiu, prašo atidėti paskirtos bausmės vykdymą, todėl dėl kitų skundžiamu nuosprendžiu išspręstų klausimų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. R. P. atitinka formalius pagrindus bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, tačiau vien to nepakanka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015 ir kt.).R. P. nuteistas už dviejų apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą, taip pat už trijų nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, padarymą. Visi nusikaltimai tyčiniai, baigti, padaryti per trumpą laikotarpį (šešis mėnesius). R. P. praeityje yra septynis kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 178 straipsnyje, 180 straipsnyje, ne kartą atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmes. Taip pat jis daugybę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą. R. P. daromų teisės pažeidimų pobūdis ir skaičius leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų, nusikalstamu elgesiu siekia gauti lėšų pragyvenimui. Nuteistasis niekur nedirba, neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs, vaikų neturi, gyvena su motina, kuri, kaip matyti iš jo parodymų, turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl kalbėti apie apelianto turimus teigiamus socialinius ryšius nėra galimybės. Be to, R. P. yra gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvias medžiagas, abstinencijos būklė, priklausomybės sindromas, tyčinis apsinuodijimas antiepilepsiniais, raminamaisiais bei migdomaisiais, antiparkinsoniniais ir psichotropiniais vaistais. Taigi, priklausomybė nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų taip pat yra vienas iš veiksnių, skatinančių nusikalsti. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusieji tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė, kad dėl gyvenimo kaimynystėje su R. P. jie ir jų nepilnamečiai vaikai jaučiasi nesaugūs, kieme teko įsirengti vaizdo stebėjimo kameras.Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas R. P. skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės už įstatymo sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmių vidurkį, pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir galutinę bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl, atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad prokuroro baigiamųjų kalbų metu išsakyta pozicija dėl bausmės rūšies ir jos dydžio teismo nesaisto, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė griežtesnę bausmę nei prašė prokurorė, nesudaro jokio teisinio pagrindo abejoti jo nešališkumu. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1-2 dalimis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinus šias aplinkybes, nagrinėjamu atveju R. P. paskirta tinkama bausmė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis pripažįsta savo kaltę ir gailisi, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi. Tokios išvados negalima padaryti nei iš R. P. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, nei iš jo parodymų pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2015 ir kt.). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis teisėsaugos institucijoms būtų aktyviai padėjęs išaiškinti jo padarytus nusikaltimus. Atvirkščiai, iš pradžių jis neigė kaltę, pateikdamas savo įvykių versijas, dėl visų veikų prisipažino tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, gailesčio neišreiškė, kai kurių aplinkybių neprisiminė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės R. P. atsakomybę lengvinančia, nes savo elgesiu nuteistasis neparodė, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.Teigiamai vertintina tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiųjų, grąžino jiems dalį daiktų, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos švelninti jo teisinę padėtį. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo pareikšti, jie yra tenkinti, iš R. P. priteista A. B. 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, 500 eurų P. V. turtinės žalos atlyginimui ir 4 055,37 eurų AB „Lietuvos draudimas“ turtinės žalos atlyginimui.BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo bylą grąžinti prokurorui, tačiau nenurodo jokių tokio prašymo motyvų, nepateikia jokių argumentų, kokių BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinka kaltinamasis aktas ir kodėl tai trukdė nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas tokių kaltinamojo akto trūkumų nenustatė. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui.Kadangi pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taip pat nenustatyta esminių kaltinamojo akto trūkumų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 13 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.