- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-13
- Bylos Nr.
- I-389-281/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03608-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- UAB ,,Saulė Jums“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB ,,Saulė Jums“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Saulė Jums“ 2013-09-09 skundu, kurį patikslino 2014-02-11 ir 2014-02-13, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija): 1) 58 914,42 Lt dydžio žalos atlyginimą; 2) 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (I t., b. l. 1-13, 69-91, 168-190).
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėja Leidimą plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėsti išdavimo momentu, kadangi tik žinojusi garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėja galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo Leidimo plėsti gavimo momento energetikos projektą įgyvendinanti pareiškėja, žinojusi būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.). Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėsti išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priversta pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėsti, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31. Dėl pakeisto ir jos teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėja patyrė 58 914,42 Lt žalą, o atsakovei atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėsti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Įstatymo 20 str. 7 d. įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjai išdavus Leidimą plėsti. Įstatymas garantavo, kad, išdavus Leidimą plėsti iki 2012-12-31, elektros energija iš pareiškėjos bus superkama jo išdavimo metu galiojusiu tarifu. Mano, kad priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, t. y. atsakovė atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012-01-25 Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėsti pareiškėjos turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013-01-31); 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3) pareiškėja, gavusi Leidimą plėsti iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėsti išdavimo momentu ir dėl to patyrė žalą. Pareiškėja tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jos paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2013-01-31, po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taigi buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai. Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėja nebūtų patyrusi nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jos patirtų nuostolių. Dėl to, kad asmenims, Leidimus plėsti gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 str. dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek jo 6 str. įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 42-45, II t., b. l. 1-7).
Paaiškino, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, nes Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Pažymėjo, kad Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį ji gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai, t. y. lex retro non agit principas neanalizuotinas. Mano, kad pareiškėja, atsižvelgusi į viešai išplatintą informaciją apie nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti būsimą reglamentavimo pakeitimą. Pabrėžė, kad pareiškėjos fotovoltinė saulės elektrinė buvo pripažinta kaip atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl ji Įstatymo galiojimo metu dar nebuvo įgijusi teisės į fiksuotą tarifą. Be to, Leidime gaminti buvo nurodyta, kad leidimu elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, kas, atsakovės teigimu, leidžia teigti, jog pareiškėja laisva valia atliko visą eilę veiksmų ir tik po to, apskaičiavusi neva kilsiančią žąlą, kreipėsi į teismą. Atsakovės nuomone, pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, pagal savo kompetenciją pakeitęs Įstatymo nuostatas, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012-10-11 Ministerija pareiškėjai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2466 (I t., b. l. 47). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-02-25 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-35789 konstatavo, kad pareiškėjos saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (It., b. l. 50).
2013-02-26 Ministerijoje gautas pareiškėjos prašymas gauti leidimą gaminti elektros energiją (I t., b. l. 48). 2013-03-27 Ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1198 (I t., b. l. 47).
Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, padarytos valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo.
Pareiškėja savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu teisiniu saulės energetikos skatinimo reglamentavimu. Pažymėtina, kad, nuo 2013-02-01 įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013-02-01 galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su Leidimo plėsti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). O nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su Leidimo gaminti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjai Leidimas plėsti buvo išduotas 2012-10-11. Pareiškėja prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė 2013-02-26 ir Leidimą gaminti gavo 2013-03-27, t. y. pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01.
Pareiškėja savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad, pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Įstatyme, pareiškėjos elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėsti išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjos manymu, toks Įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jos teisėtus lūkesčius, nes Leidimo gaminti išdavimo metu galiojo mažesnis tarifas. Be to, Įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų. Elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjos patirtus nuostolius (negautas pajamas).
Atsižvelgus į tai, kad dėl Leidimo gaminti pareiškėja kreipėsi ir Leidimas gaminti jai buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, atsakovė pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, remiantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėsti išdavimo datą, t. y. atsakovė neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu jau nebegaliojusiomis teisės normomis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja savo reikalavimus grindžia ne Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet Įstatymo nuostatų pakeitimu jai nepalankiu būdu. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d.). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.
Dėl skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, pažymėtina, kad Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį ji gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo lex retro non agit, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-03-27 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie Leidimus plėsti gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.
Pareiškėja reikalavimą atlyginti žalą reiškia teigdama, kad pažeisti jos teisėti lūkesčiai, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytą teisinį reglamentavimą, 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą Leidimą plėsti ir gavę Leidimą gaminti), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto Leidimo plėsti išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems Leidimą plėsti, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėja, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad ji minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjos teisė sietina su jos nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavusi Leidimą plėsti, pareiškėja atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 str.
Kita vertus, Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 ir kiti nutarimai).
Minėtoje 2013-12-23 nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą (nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai pagrindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais), pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) pagrindu (LVAT 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).
Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių, nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Pareiškėja teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 58 914,42 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0,19 Lt už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę.
Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Kadangi Leidimą gaminti Ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėja nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlyga. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Įstatymų leidėjo veiksmų teisėtumas nėra šios bylos tyrimo dalykas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėja 2014-02-11 pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 str. tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją (I t., b. l. 194-210). Pažymėtina, kad nors teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas patenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją, tačiau klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).
Teismui nekyla abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT tokio pobūdžio bylose (2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014) taip pat netenkina pareiškėjų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Konstitucinį Teismą iš esmės yra grindžiamas panašiais argumentais. Pareiškėja nenurodo naujų reikšmingų argumentų, į kuriuos nebūtų atsižvelgta minėtose LVAT nutartyse. Taigi prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nes jis yra išvestinis iš reikalavimo atlyginti žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Saulė Jums“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.