- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- A-556-5-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- O. G., R. G., R. K., V. V., N. C., D. K., S. P., T. Ž., P. J., A. O. K., V. R.
- Atsakovas
- Vilniaus apygardos teismui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos Seimui
- Advokatai
- Vygantas Barkauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V., T. Ž. atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. C., D. K. ir S. P. (teisių perėmėja D. P.) bei pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. C., P. J., D. K., A. O. K., S. P., V. R., O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. skundą atsakovams Vilniaus apygardos teismui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Lietuvos Respublikos Seimui dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai su skundu (T 1, b. l. 5-6) kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas pareiškėjų atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o Vilniaus apygardos teismą pašalinti daromą pažeidimą ir mokėti pareiškėjams darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d. bei išmokėti jo skirtumą pagal pateiktas pažymas.
Papildytu ir patikslintu skundu (T 1, b. l. 87-98) pareiškėjos O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. prašė iš Vilniaus apygardos teismo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. priteisti O. G. 117 913 Lt atlyginimo skirtumą ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. jai mokėti ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt teisėjos atlyginimą; R. G. priteisti 93 842,35 Lt atlyginimo skirtumą ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. jai mokėti ne mažesnį kaip 9 639 Lt teisėjos atlyginimą; R. K. priteisti 103 360,50 Lt atlyginimo skirtumą ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. jai mokėti ne mažesnį kaip 9 639 Lt teisėjos atlyginimą; V. V. priteisti 102 177,61 Lt atlyginimo skirtumą ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. jai mokėti ne mažesnį kaip 9 639 Lt teisėjos atlyginimą; T. Ž. priteisti 97 261,98Lt atlyginimo skirtumą ir įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. jai mokėti ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt teisėjos atlyginimą.
Pareiškėjų skundas grindžiamas tuo, kad Seimo 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-1503 patvirtintame Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžete Vilniaus apygardos teismui darbo užmokesčiui buvo patvirtintos išlaidos, kurių dydis neužtikrino Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytų tarnybinių atlyginimų mokėjimo, o Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo dalinio pakeitimo“ tarnybinių atlyginimų koeficiento padidinimas nuo 2,5 karto buvo sumažintas iki 1,75 karto. Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu Nr. VIII-1904 teisėjų darbo užmokestis (pareiginė alga ir priedas) yra dar kartą žymiai sumažintas. Pareiškėjų nuomone, toks teisėjų atlyginimų sumažinimas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime buvo pažymėtas teismų finansavimo bei teisėjų darbo užmokesčio mažinimo antikonstitucingumas. Pareiškėjų manymu, teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minimi Lietuvos Respublikos Seimo įstatymai bei Vyriausybės nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies ir 112 straipsnio reikalavimams.
Atsiliepimas
Atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepimais į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 9-10, 15-16, 32, 141-142) prašė atmesti pareiškėjų skundą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaudama Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (T 1, b. l. 12-13). Nurodė, kad teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bet Seimas. Pagal šio fondo dydį yra nustatomi ir teisėjų atlyginimai bei esamos šių atlyginimų priemokos (priedai). Tai buvo pažymėta ir Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime. Konstitucinis Teismas nutarime taip pat konstatavo, kad Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Konstitucijai. Valstybės biudžeto išlaidos teisinėms institucijoms yra patvirtintos Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Todėl Vyriausybė neturi teisės skirti, o Finansų ministerija neturi teisės pervesti teismams daugiau lėšų negu numatyta minėtame įstatyme.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 136-139) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad teismų poreikiai yra derinami su valstybės finansinėmis galimybėmis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. kovo 27 d. sprendimu (T 1, b. l. 150-153) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš esmės prašo panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494. Tačiau šis reikalavimas nepriskirtinas administracinių bylų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. l d.). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio l dalies 3 punktu, Vyriausybės akto atitikimą Konstitucijai ir įstatymams gali nagrinėti tik Konstitucinis Teismas. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas nenustatė, jog Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 prieštarautų Konstitucijai. Šio nutarimo galiojimas tęsėsi iki 2000 m. rugpjūčio 29 įstatymo įsigaliojimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų atlyginimas nustatytas įstatymu ir mokamas iš valstybės biudžeto, todėl šis ginčas nėra kilęs iš civilinių teisinių santykių ir nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso numatytus civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus. Be to, Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimo 7 punktu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo l straipsnio l dalies 6 priedėlio ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį numato įstatymas ir pakeisti darbo užmokesčio fondo dydį galima tik įstatymu (Biudžeto sandaros įstatymo 18 str. 3 d., 20 str.). Atsakovai šioje byloje tokių įgalinimų neturi, todėl jų įpareigojimas skirti lėšas pareiškėjų atlyginimui pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, taip pat Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 543. Teismas taip pat nurodė, kad Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo teisėjų darbo užmokesčio dydį nustatyti galima tik įstatymu. Įsigaliojus minėtam įstatymui, neteko galios visi ankstesni teisės aktai, kuriais buvo reglamentuojamas darbo užmokesčio dydis teisėjams. Teismas pažymėjo, kad patenkinti skundą galima tik nustačius Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 nekonstitucingumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį.
III.
Pareiškėjai N. C., D. K. ir S. P. apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų prašymus patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad Vyriausybės akto atitikimą Konstitucijai ir įstatymams gali nagrinėti tik Konstitucinis Teismas, padaryta netinkamai aiškinant Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalį. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Iš to darytina išvada, jog Konstitucinis Teismas iš esmės nenagrinėja panaikintų teisės aktų atitikimo Konstitucijai ar įstatymams. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 6 punktu nutraukdamas pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai, nedarė išvadų dėl Vyriausybės nutarimo, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, todėl išvadą, ar šiuo Vyriausybės nutarimu nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės, turėjo padaryti administracinis teismas.
2. Pareiškėjų skunde nurodytais pagrindais teismas turėjo padaryti išvadą, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 buvo pažeistos pareiškėjų teisės, jog nutarimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 109 straipsniui, 114 straipsnio l daliai.
Pareiškėjos O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 161-170) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) Pirmojo protokolo l straipsnio 1 dalį, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimama jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Teismo sprendime dėl Konvencijos taikymo iš viso nėra pasisakyta. Toks teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnyje teismo sprendimui keliamų reikalavimų.
2. Pareiškėjos pažymi, kad šioje byloje kyla motyvuotų abejonių, ar bylą išnagrinėjus ne bendrosios kompetencijos, o administraciniame teisme, nebuvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą, taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas. Pareiškėjų manymu, ginčas šioje byloje kyla ne iš valstybės tarnybos teisinių santykių, todėl turėtų būti vertintinas kaip bendrosios kompetencijos teisme nagrinėtinas ginčas.
3. Atlyginimai pareiškėjoms nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažinti pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, kuriuo buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas nuo 2,5 iki 1,75. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr.1494 galiojo tol, kol įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 7 d.).
4. Teismo motyvas, jog valstybės biudžeto sandaros patvirtinimo įstatymuose nebuvo numatytos lėšos pareiškėjų atlyginimams mokėti, kokie buvo iki 2000 m. sausio 1 d., nėra teisiškai pagrįstas, kadangi teisėjo nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla ne iš įstatymo, bet iš Konvencijos ir Konstitucijos.
5. Sprendžiant skundo pagrįstumą už laikotarpį iki 2001 m. liepos 18 d., teisiškai reikšminga aplinkybė yra tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatą, jog Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 negalėjo būti taikomas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.
7. Pareiškėjų nuomone, šioje byloje atsižvelgtina ir į formuojamą administracinių teismų praktiką. Vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A5-264-03) kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Į šią Vyriausiojo administracinio teismo nutartį atsižvelgtina, nes teisinė situacija turi daug panašumų.
8. Dėl atlyginimo skirtumo priteisimo už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo.
Pareiškėjai A. O. K. ir V. R. 2007 m. sausio 19 d. teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog, vadovaudamiesi ABTĮ 131 straipsniu, prisideda prie byloje paduoto pareiškėjų apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (T 1, b. l. 174-175, 199-201) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad Vyriausybės teisės aktų konstitucingumo kontrolė priskirta tik Konstituciniam Teismui, todėl pareiškėjų apeliaciniame skunde pareikšta nuomonė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo padaryti išvadą, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 buvo pažeistos pareiškėjų teisės ir kad šis nutarimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 109 straipsniui, 114 straipsnio l daliai, nėra pagrįsta teisės aktų nuostatomis. Finansų ministerija dėl pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. apeliacinio skundo papildomai paaiškina, kad teisėjų atlyginimų klausimus ginčijamu laikotarpiu (nuo 2000-01-01 iki 2002-12-31) reglamentavo specialūs teisės aktai, kurie ginčijamu laikotarpiu galiojo ir nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl taikyti apeliantų siūlomų teisės aktų (Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Konstitucinio teismo įstatymas) nuostatas, kurios tiesiogiai nereglamentuoja teisėjų atlyginimų mokėjimo klausimų, nėra pagrindo. Ministerijos nuomone, jeigu būtų patenkintas apeliantų prašymas netaikyti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494, tokiu būdu susidarytų situacija, kai teismas netiesiogiai dalyvautų teisėkūros procese. Be to, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 netaikymas ginčo laikotarpiu jokiu būdu nesudarytų galimybės pratęsti Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo 689 nuostatos, leidžiančios neviršijant darbo užmokesčio fondo padidinti 2,5 karto Vyriausybės nutarimais teisėjams nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus), galiojimą. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime pripažino kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas dėl teisėjų atlyginimo mažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, teisėjams, kuriems pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą atlyginimai turėtų mažėti, jie nėra mažinami, o mokami tokie, kokie buvo nustatyti iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti (T 1, b. l. 190-192, 206-209). Nurodo, kad Vyriausybės nutarimų konstitucingumo klausimų sprendimas nėra administracinių teismų jurisdikcijoje. Todėl pareiškėjų reikalavimai panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sukurtas teisines pasekmes ar jų nepripažinti, netaikyti teisiniams santykiams tuo metu galiojusių Vyriausybės nutarimų, o taikyti tuo metu jau negaliojančias teisės normas neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų demokratinės teisinės valstybės principų. Taip pat paaiškina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį, ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime konstatavo, jog šios dalies formuluotė “yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti” aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, kad pradėta teisena turi būti nutraukta. Dėl pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. apeliacinio skundo papildomai paaiškina, kad Konstitucinio Teismo kompetencija spręsti, ar Vyriausybės teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, yra išimtinė. Pagal Konstituciją (102 str.) nustatyti, kad Vyriausybės nutarimas yra neteisėtas gali tik Konstitucinis Teismas, o bendrosios kompetencijos ar administraciniai teismai, tiesiogiai taikydami Konstituciją, to negali nustatyti. Pažymi, jog nėra teisinio pagrindo taikyti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje nurodytus motyvus. Nurodo, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, todėl skirti lėšas pareiškėjų reikalaujamai išmokėti atlyginimų daliai galima tik laikantis teisės aktų, reglamentuojančių biudžeto projekto sudarymą ir keitimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo nuomone, šioje byloje tinkamu atsakovu turėtų būti valstybė.
Atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą, o O. G., R. G., R. K., V. V., T Ž. apeliacinį skundą atmesti (T 1, b. l. 202-205). Paaiškina, kad pareiškėjų atlyginimas nustatytas įstatymo, jis mokamas iš valstybės biudžeto, todėl ginčas nėra kilęs iš civilinių teisinių santykių tiesiogine prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas nenustatė, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 prieštarautų Konstitucijai. Taip pat nurodo, kad patys pareiškėjai pripažįsta, kad pareikšto skundo objektas - Vyriausybės veiksmai, priėmus nutarimą dėl teisėjų atlyginimų koeficiento sumažinimo, ir Vilniaus apygardos teismo veiksmai, atlikti vykdant šį nutarimą. Reikalavimas įpareigoti Vilniaus apygardos teismą išmokėti pareiškėjams atlyginimų skirtumą yra išvestinis iš reikalavimo įpareigoti Finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas atlyginimų kompensavimui. Vilniaus apygardos teismo atžvilgiu pareikšto reikalavimo patenkinimas yra įmanomas tik tuo atveju, jei Vyriausybė būtų įpareigota pašalinti pažeidimą, padarytą 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo priėmimu. Be to, reikalavimas įpareigoti Vilniaus apygardos teismą mokėti ankstesnio dydžio atlyginimus yra nepagrįstas, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas gavęs teisėjų atlyginimams skirtas lėšas, jų pareiškėjams neišmokėtų.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Pareiškėjai kreipdamiesi į teismą pateikė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas pareiškėjų atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 2) priteisti pareiškėjams už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. atlyginimų skirtumus pagal pateiktas pažymas; 3) įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjams darbo užmokestį, ne mažesnį kaip mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d. (T 1, b. l. 5-6, 87-98).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. kovo 27 d. sprendimu visus pareiškėjų reikalavimus atmetė (T 1, b .l. 150-153).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, tikrins tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 d.).
V.
Specialiosios teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 6 d. nutartimi buvo nustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjų kreipimaisi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo nagrinėtini administraciniuose teismuose, o administracinių teismų teisėjų – bendrosios kompetencijos teismuose, todėl vienas iš apeliacinių skundų argumentų dėl šios bylos priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui nepagrįstas.
VI.
Vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Šio teismo sprendimai turi būti prognozuojami, nuoseklūs bei neprieštaringi, remtis jau suformuota praktika, taip užtikrinant administracinės jurisprudencijos tęstinumą bei taip paisant Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo. Nagrinėjant pareiškėjų apeliacinius skundus bus remiamasi teisės aktais, reglamentavusiais ginčo santykius, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, ir kaip minėta, pagal savo faktines aplinkybes analogiškoje kitoje administracinėje byloje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis nuostatomis.
Vilniaus apygardos teismas, kaip ir kiti teismai, yra juridinis asmuo (Teismų įstatymo 12 str. 11 d. (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. IX-732 redakcija). Pareiškėjai, pateikdami apygardos administraciniam teismui reikalavimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas pareiškėjų atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, siekia ginti kito asmens teises. Tačiau tik pats Vilniaus apygardos teismas sprendžia, ar jam reikalingos papildomos lėšos, sprendžiant jo funkcionavimo užtikrinimo inter alia ir teisėjų atlyginimų išmokėjimo klausimus. Pareiškėjų aptariamas reikalavimas akivaizdžiai sietinas su kito subjekto teisių gynimu, o toks nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir tai nulemia administracinės bylos šioje dalyje nutraukimą (ABTĮ 101 str. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10- 01/2007).
VII.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.
Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2, 5 karto“ žodžius „1, 75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.
Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik tam tikruose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims, ar tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti jam iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Šios teismo nutarties dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir akcentavo, jog siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal pateiktas pažymas, turint omenyje tuo laikotarpiu priimtus ir kitus teisės aktus, reglamentavusius atlyginimų mokėjimo teisėjams klausimą, būtina gauti papildomus faktinius duomenis, kurių surinkimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis. Taigi administracinės bylos išsprendimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas.
VIII.
Dar kartą teisinė intervencija į teisėjų atlyginimus buvo padaryta priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija Nr. VIII-1904).
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal pateiktas pažymas, Konstitucinio Teismo atkartotų ir papildytų nuostatų dėl draudimo mažinti teisėjų atlyginimus nesvarstė, kas galimai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimų teisinio reguliavimo (pagal aptariamą reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal pateiktas pažymas) ypatumus turėjo būti vertinami ir sprendime argumentuojami atskiri laikotarpiai: 1) nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 6 d. įskaitytinai; 2) nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. iki 2001 m. liepos 17 d. įskaitytinai; 3) nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai.
IX.
Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Vilniaus apygardos teismą nuo 2003 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjams darbo užmokestį, ne mažesnį kaip mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., organiškai susijęs su reikalavimu dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Tik išsprendus pastarąjį, pasisakytina ir dėl įpareigojimo mokėti prašomą atlyginimą. Pastarojo reikalavimo nagrinėjimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, neatsietinas ir nuo galimo vertinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo normų, apibrėžiančių sąrašą bylų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarstytina galimybė dėl analizavimo administracinių teismų praktikos, susijusios su terminais per kuriuos valstybės sektoriuose dirbantys asmenys gali reikalauti jiems nesumokėto darbo užmokesčio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10- 01/2007).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų N. C., D. K. ir S. P. (teisių perėmėja D. P.) bei pareiškėjų O. G., R. G., R. K., V. V. ir T. Ž. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas pareiškėjų atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos nutraukti.
Nutartis neskundžiama.