- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-03
- Bylos Nr.
- I-947-279/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02006-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.1Civilinės atsakomybės sąlygos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.O, atstovaujamo įstatyminės atstovės I.Č., skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Atsiliepimas
proceso dalyviai į bylos nagrinėjimą neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 35, 36). Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 2), o atsakovas atsiliepimu (b. l. 18-27) prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2015 m. birželio 10 d. Šiaulių TI buvo laikomas įvairiose kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko ploto, tenkančio vienam asmeniui, buvo labai šalta ir drėgna, nebuvo langų, trūko oro, tualetas nebuvo atitvertas nuo durų ir buvo labai blogas apšvietimas. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, pradėjo jausti baimę mažoms patalpoms, dėl to sutriko visavertis gyvenimas. Pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2).
Atsiliepimas
Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015-03-20 iki 2015-06-11 buvo laikomas kamerose Nr. 69, 77, 2, 3, 78, kuriose jam tekdavo nuo 2,78 kv. m. iki 7,14 kv. m. ploto. Teigė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto. Tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijos, nes Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, todėl nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Nurodė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, jog kalinamieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, kalinami asmenys kamerose nebūna pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu. Dėl šių priežasčių net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui per parą, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, tai yra, neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Teigė, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kai 1,5 m. aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-23).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo A. O. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. birželio 11 d. periodiškai (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 11-12).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų ploto
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-07 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. O.“ (b. l. 11-12). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (su pertraukomis) Šiaulių TI buvo kalinamas 31,5 paros, iš jų – 14 parų - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 17,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl laikymo sąlygų
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI - kamerose buvo labai šalta ir drėgna, nebuvo langų, trūko oro, tualetas nebuvo atitvertas nuo durų ir kamerose buvo labai blogas apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė – 35-60% (26 punktas).
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl žemos temperatūros ir drėgmės kamerose, oro trūkumo, kamerose buvusio netinkamo apšvietimo, nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu neatliko patikrinimų dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normos reikalavimams. Bylos duomenimis nustatyta, kad ne ginčo laikotarpiu (2015 m. vasario 9 d.) Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 2, 3 ir 77, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2015-04-17 - 2015-05-29, 2015-06-10 - 2015-06-11 laikotarpiais, ir šio patikrinimo rezultatus užfiksavo 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-54 (b. l. 38-41). Nors šis patikrinimas atliktas ne ginčo laikotarpiu, tačiau, atsižvelgus į palyginti trumpą laiką (apie 2 mėn.), praėjusį nuo Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI, teismas patikrinimo metu užfiksuotus duomenis apie kamerų Nr. 2, 3 ir 77 būklę vertina kaip iš esmės atspindinčius ir ginčo laikotarpiu buvusias sąlygas. 2015 m. vasario 9 d. patikrinimo metu nustatyti duomenys iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde reiškiamus nusiskundimus: nustatyta, kad kamerose Nr. 2, 3 ir 77 buvo per žema oro temperatūra. Kameroje Nr. 2 - 15,4-15,6 C°; kameroje Nr. 3 - 15,6-15,8 C°; kameroje Nr. 77 - 16,6-16,9 C°. Taip pat šio patikrinimo metu kamerose Nr. 2, 3 ir 77 dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų – kameroje Nr. 2 nustatyta dirbtinė apšvieta 58 lx, kameroje Nr. 3 – 84 lx, kameroje Nr.77 – 150 lx, o patikrinimo metu kamerose Nr. 2 ir 3 nustatytas per mažas oro judėjimo greitis. 2015 m. vasario 9 d. patikrinimo metu buvo atlikti ir santykinio drėgnumo parametrai, tačiau kamerose Nr. 2, 3 ir 77 pažeidimų dėl šio mikroklimato parametro nebuvo nustatyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kamerose Nr. 2, 3 ir 77. Nesant byloje įrodymų dėl netinkamos kamerų Nr. 69 ir 78, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją šiose kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
Pareiškėjas abstrakčiai skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo langų. Teismas kaip nepagrįstus vertina šiuos pareiškėjo argumentus, kadangi juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 14, 20).
Pareiškėjas, nedetalizuodamas, skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose tualetas nebuvo atitvertas nuo durų, tačiau šio teiginio niekuo nepagrindė, nenurodė, kad tai kažkaip įtakojo jo savijautą, būklę ir sveikatą, taigi toks jo teiginys vertintinas kaip deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestinas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas neilgą laiką, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 150,00 Eur suma laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A.O., atstovaujamo įstatyminės atstovės I.Č., skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A.O., a. k. (duomenys neskelbtini), atstovaujamam įstatyminės atstovės Ievos Čepulienės, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.