- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-24
- Bylos Nr.
- A-525-688-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Trečiasis asmuo
- J. P., E. S.
- Pareiškėjas
- UAB „Sekundės redakcija“
- Atsakovas
- Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas, Eugenijaus Filonovas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Eugenijui Filonovui, atsakovo atstovui Leonui Remeikai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims J. P., E. S., trečiųjų suinteresuotojų asmenų atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Sekundės redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims esant E. S., V. P., E. P., J. P., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2007-01-10 sprendimą Nr. 5.
Paaiškino, kad atsakovas nusprendė, jog laikraščio „Sekundė” redakcija, prie publikacijos „Kraujo klane - gaujos vadeiva” išspausdindama žuvusio žmogaus nuotrauką, pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnio nuostatas, ir skundą su visa turima medžiaga perdavė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kad jie nuspręstų dėl nuotraukos neigiamo poveikio nepilnamečiams.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Atsakovas apie įvyksiantį posėdį pareiškėjui pranešė elektronine žinute. Pareiškėjui atstovavęs įgaliotas asmuo K. J. per komisijos posėdį su skundo turiniu nebuvo supažindintas, todėl neatmetama galimybė, kad svarstant skundą negalėjo pakankamai argumentuotai apginti pareiškėjo interesų svarstomu klausimu. Priimtas sprendimas nemotyvuotas, nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko išsamaus tyrimo ir be jokio pagrindo priėmė nemotyvuotą sprendimą, visiškai ignoruodama žurnalistui priskirtą pareigą ginti informacijos laisvę. Atsakovas labai susiaurino Visuomenės informavimo ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, leidžiančių filmuoti ar fotografuoti mirusį ar nukentėjusį asmenį, aiškinimą bei taikymą, kas irgi sąlygojo nemotyvuoto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad apie posėdį pareiškėjas buvo informuotas tinkamai. Apie skundo svarstymą buvo pranešta elektroniniu paštu ir išsamiai paaiškinta, kad esant neaiškumams gali kreiptis į Komisiją, nurodyti adresai ir telefonai. Nagrinėjant skundą, pareiškėjo atstovas pats pripažino, kad laikraščio korespondentas, atsitiktinai atsidūręs įvykio vietoje, užfiksavo įvykį ir laikraštis, tai įvertinęs kaip „didžiulę sėkmę”, publikavo nusikaltimo aukos nuotrauką, kurioje aiškiai matomos smurto detalės. Iš nuotraukos ir ją lydinčio teksto buvo galima aiškiai identifikuoti asmenį. Pačios nuotraukos publikavimo Komisija nekvestionavo, tačiau pareiškėjas turėjo pasirinkti kitokį nuotraukos formatą ir kompoziciją, kad nebūtų piktnaudžiaujama smurto vaizdu, kuris įžeidė artimųjų jausmus, bei galėjo žeisti skaitytojų jautrumą (Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str.). Kadangi laikraščio „Sekundė” platinimas nėra niekaip apribotas, t.y. jis laisvai prieinamas visiems, įskaitant ir nepilnamečius, nutarta turimą medžiagą perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kad ji nuspręstų dėl galimo neigiamo nuotraukos poveikio nepilnamečiams.
Paaiškino, kad viešas interesas buvo tik pačios informacijos paskelbimas, tuo tarpu tokios nuotraukos publikavimas buvo perteklinis ir pažeidžiantis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą bei Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Sprendime išdėstyta pilna ir motyvuota informaciją, nurodyta įstatyminė prievolė išspausdinti Komisijos sprendimą artimiausiame laikraščio puslapyje, ko pareiškėjas, pažeisdamas įstatymą, neįvykdė.
Tretieji suinteresuotieji asmenys E. S., V. P., E. P., J. P. atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjos atstovas pats netinkamai vykdė savo pareigas, nereikalavo pateikti skundą jam susipažinti, neprašė daryti pertraukos posėdyje, kad būtų suteiktas laikas pasirengti. Todėl dėl netinkamo atstovo paskyrimo ar pastarojo netinkamo savo pareigų vykdymo naikinti atsakovo sprendimo nėra pakankamo teisinio pagrindo. Pareiškėjas savo veiksmais pažeidė pagarbos žmogui principą, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatyme. Atsakovas nepažeidė jokių materialinių ar procesinių teisės normų, dėl ko priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-06-21 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d. įtvirtina informacijos laisvę: kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.
Iš šios įstatymo nuostatos darytina išvada, kad teisė rinkti ir skelbti informaciją nėra absoliuti. Įstatymo 13 straipsnio 6 d. įtvirtintas draudimas be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis: kai fiksuojamas teisės pažeidimas ir šio įstatymo 14 str. 3 d. nurodytais atvejais.
Žurnalistų etikos kodekso 47 str. įpareigoja žurnalistus ir viešosios informacijos rengėjus nepiktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ar žiūrovų jautrumą.
Teismas konstatavo, kad šių įstatymų reikalavimų pareiškėjas nesilaikė.
Teismas padarė išvadą, kad Įstatymas leidžia žurnalistams ir visuomenės informavimo priemonėms teikti informaciją apie teisėtvarkos pažeidimus, tačiau taip, kad būtų užtikrinta nepilnamečių apsauga (Įstatymo 17 str.).
Pareiškėjo dienraštis yra prieinamas plačiam visuomenės ratui, tame tarpe ir nepilnamečiams. Publikuota nuotrauka stambiu planu pirmajame puslapyje su smurtiniu vaizdu daro neigiamą poveikį skaitytojui, tame tarpe nepilnamečiams.
Tokie pareiškėjo veiksmai (publikuojant laikraščio pirmajame puslapyje smurtine mirtimi žuvusio ir kraujo klane gulinčio žmogaus nuotrauką) atsakovo pagrįstai buvo įvertinti kaip Žurnalistų etikos kodekso 47 str. pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 47 str. 8 dalyje nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai dėl profesinės etikos turi būti skelbiami tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė tuos pažeidimus. Pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė viešojo administravimo principus, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad apie šioje byloje trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimo Komisijoje datą pareiškėjas buvo informuotas (b. l. 35). Komisijos posėdyje pareiškėjo atstovas dalyvavo ir teikė paaiškinimus (b. l. 29). Sprendimą apskundė nepažeisdamas apskundimo terminų, todėl ta aplinkybė, kad sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, pareiškėjui nesutrukdė tokį skundą paduoti per nustatytą terminą. Pareiškėjui išsiųstuose skundo motyvuose nurodytos nustatytos aplinkybės, pagrįstos faktais, sprendimas pagrįstas įstatymo normomis (b. l. 8). Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-06-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo šiuos nesutikimo argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio, 14 straipsnio bei Civilinio kodekso 2.22 straipsnio nuostatas. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai filmuoti ar fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus (13 straipsnio 2 dalis) ir kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (14 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Be to, draudimas filmuoti ar fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį nėra absoliutus net ir nesant minėtų išimčių, nes įstatymas numato, kad draudžiama fotografuoti ar filmuoti tik stambiu planu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad nuotrauka padaryta iš toli, kad fotografuota tamsiu paros metu, judrioje miesto gatvėje, kad fiksuotas buvo visuomenės interesą atitinkantis įvykis, o nuotraukoje apskritai sunku nustatyti žuvusiojo asmenybę, todėl netinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas.
Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad asmens (ar mirusio asmens artimųjų) sutikimo fotografuoti nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jei fotografuojama viešoje vietoje.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir Visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas, t.y. minėtą teisės normą taikė, nors pagal ginčo objektą tokia norma neturėjo būti taikoma, todėl be jokio teisinio pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė minėtą normą, t.y. kad nuotrauka darė neigiamą poveikį nepilnamečiams.
Atsakovas nenagrinėjo klausimo dėl nuotraukos neigiamo poveikio nepilnamečiams, kadangi tai nėra atsakovo kompetencija, šiuo klausimu atsakovas nepriėmė savarankiško sprendimo, o perdavė jį svarstyti kompetentingam subjektui - Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kuri ir turi priimti atitinkamą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas aukščiau nurodytą aplinkybę dėl poveikio nepilnamečiams, išėjo už skundo ribų, kadangi šioje byloje turėjo būti nagrinėjamas skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimas, nustatant, ar pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnio reikalavimus, ar skundžiamas sprendimas yra motyvuotas ir ar atitinka kitus viešojo administravimo principus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, t.y. atitinka viešojo administravimo principus. Teismas tokią poziciją grindžia tuo, kad atsakovas nurodė teisės normą, kuri buvo pažeista ir tai laikė pakankamu motyvu. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta. Atsakovas, priimdamas sprendimą privalo nurodyti ne tik teisės normą, bet ir aiškius motyvus. Tuo tarpu tokių motyvų skundžiamame sprendime nėra.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo kelis Visuomenės informavimo įstatymo straipsnius (13, 14 str.) bei CK 2.22str., kurių nuostatas, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė. Tačiau Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija buvo įvertinusi pareiškėją kaip pažeidusį tiktai Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str., todėl, atsakovo nuomone, nagrinėjimas neturėtų išeiti už minėto kodekso straipsnio ginčo objekto - tinkamo ar netinkamo taikymo ribų.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad pareiškėjas savo leidinyje, publikuodamas tokią nuotrauką, pažeidė žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str. „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ir (arba) žiūrovų jautrumą". Komisija klausimo dėl neigiamo tokios nuotraukos publikavimo poveikio nepilnamečiams nenagrinėjo, o perdavė pagal kompetenciją Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriui
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą nepagrįstai grindžia LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 str., 14 str. bei CK 2.22 str. nuostatomis. Būtent minėtas principines įstatymų nuostatas pareiškėjas ir pažeidė. Nužudytojo J. P. kūno kraujo klane fotonuotraukos išspausdinimu stambiu planu pirmajame dienraščio puslapyje niekaip, jokiu būdu nebuvo padėta atskleisti kokio nors įstatymų pažeidimo ar nusikalstamos veikos (LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 str., 14 str.), beje tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė nei teisme, nei apeliaciniame skunde. Neatitinka tikrovės pareiškėjo teiginiai, kad nuotrauka padaryta iš toli. Iš fotonuotraukos plano, artimo atvaizdo, akivaizdu, jog fotografuota arba iš labai arti, arba vaizdas yra pritrauktas, tačiau fotonuotrauka išspausdinta pirmajame laikraščio puslapyje stambiu planu ir tai padaryta tam, kad šokiruoti visuomenę - neapibrėžtą skaitytojų ratą, kad įgyti didesnį populiarumą, laikraščio perkamumą, nesibodint jokių moralinių kriterijų, neatsižvelgiant į žuvusiojo garbės ir orumo apsaugą, artimųjų papildomus pergyvenimus ar smurto skatinimą, netinkamą nepilnamečių skaitytojams galimą įtaką ir pan. Fotografuota tamsiu paros metu, tačiau ta vieta buvo pakankamai apšviesta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas išnagrinėjo bylą, kuri nepriskirta nagrinėti administraciniams teismas. Panaikinus sprendimą byla perduotina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Etikos kodeksą tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas (Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 2 dalis). Taigi visuomenės informavimo veiklą reguliuoja ne tik valstybės nustatytos teisės normos, bet ir savireguliacinio pobūdžio aktas.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalis tvirtina, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau – ir Komisija) yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę; nagrinėja žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų ar leidėjų tarpusavio ginčus dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų; prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą (Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalis). Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas (toliau – ir Susirinkimas). Susirinkimas tvirtina ir Komisijos veiklos nuostatus (Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalis). Komisija nėra atskaitinga jokiai valstybės valdžios institucijai. Reikiamą Komisijos ekspertų darbo, taip pat informacinio techninio Komisijos aptarnavimo, Komisijos viešųjų renginių, Komisijos patalpų eksploatavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimą užtikrina Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 9 dalis). Taigi visuomenės informavimo veiklą prižiūri ir kontroliuoja ne tik valstybinės valdžios institucijos ir pareigūnai (pavyzdžiui, Žurnalistų etikos inspektorius, kuris pagal Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, yra valstybės pareigūnas, prižiūrintis, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos), bet ir savitvarkos institucijos.
Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad visuomenės informavimo srityje Lietuvos Respublikoje yra derinami valstybinio valdymo (valstybės vykdomo teisinio reguliavimo, valstybinės veiklos priežiūros ir kontrolės) bei savireguliacijos, savikontrolės metodai.
Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII‑1927 redakcija), galiojusią pareiškėjui kreipiantis į teismą, viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X‑1174 redakcija), viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Taigi viešasis administravimas visų pirma yra siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas, kaip taisyklė, valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus (Specialios teisėjų kolegijos 2007 10 24 nutartis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju yra skundžiamas savitvarkos institucijos (Komisijos) sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas Etikos kodekso, kuris yra visuomenės informavimo srities savireguliacinio pobūdžio aktas, įtvirtinantis veiklos šioje srityje principus, nuostatas. Tad, atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, nes Komisija priimdama sprendimą iš esmės vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas. Administracinių bylų teisenos įstatyme expressis verbis nenumatyta, kad ginčai dėl nagrinėjamo pobūdžio savitvarkos ar savikontrolės institucijų sprendimų būtų nagrinėjami administraciniuose teismuose. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto antros apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 145 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-06-21 sprendimą panaikinti. Bylą pagal pareiškėjo UAB „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims esant E. S., V. P., E. P., J. P., dėl sprendimo panaikinimo perduoti nagrinėti Vilniaus miesto antros apylinkės teismui.
Nutartis neskundžiama.