Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų, teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Viktoro Preikšo, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Džiuljetos Grigienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiojo R. B. ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. U., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas dėl jam pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. kaltinimo, t. y. dėl to, kad jis 2015 m. sausio 16 d. apie 11.00 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą 1000 eurų vertės turtą, o būtent: nukentėjusiajam R. B. pasiūlius iškeisti jo turimas stambaus nominalo eurų kupiūras į smulkesnio nominalo kupiūras, jis, R. B. perdavė 2 kupiūras po 500 eurų ir iš jo gavęs 2000 eurų smulkaus nominalo kupiūromis po 50 eurų, t. y. gavęs 1000 eurų daugiau, šių pinigų negrąžino taip padarydamas nukentėjusiajam R. B. 1000 eurų turtinę žalą.

Prokurorės teigimu, nukentėjusiojo R. B. parodymus patvirtino ir liudytojas A. D., kuris pats dalyvavo pinigų keitime. Tos aplinkybės, kad nukentėjusysis R. B. padavė T. U. 40 kupiūrų po 50 eurų matyti iš vaizdo įrašo - gavęs smulkias kupiūras, T. U. jas skaičiuoja, pagal pirštų judesius matyti, kad tokių skaičiavimo judesių yra apie 40. Tačiau pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašu rėmėsi tik tiek, kad konstatuoti tik patį pinigų keitimo faktą. Prokurorės nuomone, iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis R. B. į piniginę įsideda galimai dvi kupiūras. Tai patvirtina ir specialisto išvados 1 dalis, iš kurios matyti, kad T. U. pirmą ir antrą kartą kasininkui paduoda ne mažiau kaip po vieną vienetą nenustatyto nominalo vertės kupiūrų, o nukentėjusysis R. B. į piniginę įsideda ne mažiau kaip du vienetus nenustatyto nominalo vertės kupiūrų. Tai, kad keitimui T. U. pinigus pateikė per du kartus, kad pateikė 500 eurų nominalo kupiūras, neneigė ir jis pats, duodamas parodymus teisme.

Prokurorė taip pat nesutinka ir su nuosprendyje išdėstytu specialisto išvados vertinimu, nurodydamas, kad teismas išvadą interpretuoja subjektyviai, iškreipdamas, ir tik ta dalimi, kurioje nurodyta, kad „kiek kupiūrų suskaičiuoja T. U. nėra vaizdo įrašo ir portretų tyrimo objektas“, t. y. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi visiškai neturinčiais reikšmės specialisto išvados argumentais, o vaizdo įrašą ir specialisto išvadą vertino atskirai vieną nuo kito ir padarė klaidingą išvadą, kad T. U. nesuprato, kad jam buvo paduota didesnė pinigų suma, nei priklausė.

Prokurorės nuomone, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 1 d., padaryta tiesiogine tyčia, o kad T. U. gavęs akivaizdžiai per didelę sumą pinigų to ankščiau ar vėliau negalėjo nepastebėti, neįtikėtina, juolab, kad jis šiuos pinigus laikė piniginėje, be to, važiavo į Marijampolę pirkti automobilio, todėl darytina išvada, kad jis ankščiau ar vėliau suvokė, kad keitimui padavė mažiau pinigų nei gavo iš R. B., o šių pinigų negrąžindamas tikrajam jų savininkui suprato, kad šis turtas jam yra svetimas.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik kaltinamojo T. U. parodymais, o kitus įrodymus vertino tik ta dalimi kiek tai palanku išteisinamajam nuosprendžiui priimti, t. y. neišsamiai ir šališkai. Teismo pareiga - priimti byloje teisingą sprendimą. Teismo nuosprendyje abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, nukentėjusįjį, prašiusius prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėją, prašiusį prokurorės apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde iš esmės ginčija nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė T. U. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai, remdamasis bylos medžiagos visuma, atmetė pareikštą kaltinimą.

Teisiamojo posėdžio metu pirmojoje instancijoje nustatyta, kad T. U. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad gyvena ir turi verslą Ispanijoje, 2015 m. pradžioje buvo grįžęs į namus Kaune ir įvykio dieną atvyko savo automobiliu į parduotuvę (duomenys neskelbtini), pasistatęs automobilį prie parduotuvės, užėjo į ją nusipirkti automobiliui Ford Transit kilimėlius. Su savimi turėjo tik stambaus nominalo kupiūras, visus pinigus po 500 Eur. Ketino pirkti kilimėlį, bet parduotuvėje kasose ir pardavėjai neturėjo grąžos, todėl jie jam pasiūlė kur nors kitur išsikeisti pinigus ir vėl atvykti. Jis išvyko ieškoti kur iškeisti ar pasiskolinti smulkesnės kupiūros pinigų, susitikęs su draugu V. J. paprašė jo paskolinti 50 eurų. Jis padavė 50 eurų ir jie abu grįžo į parduotuvę. Grįžus į parduotuvę, joje buvo asmuo, kuris norėjo pasikeisti – pasistambinti pinigus. Šiuo metu neprisimena kokia suma buvo keičiama. Pokalbio, kokią sumą gali iškeisti, metu jis sakė, kad turi didelę sumą pinigų ir gali iškeisti tiek, kiek norima, iki 10000 eurų. Jis pasiteiravo ar čia viskas tikra, parduotuvės darbuotojai patvirtino, kad viskas yra filmuojama vaizdo kameromis, kad tai nėra jokia apgavystė, jis jais patikėjo. Kaltinamojo nuomone keičiamus 500 Eur kupiūras jis padavė pardavėjui, jis matė, kad pardavėjas tikrino jo duotas kupiūras pinigų skaneriu, dėl 500 Eur kupiūrų tikrumo abejonių nekilo. Jis nukentėjusiojo jam duotus smulkaus nominalo pinigus, kokios buvo kupiūros dabar neprisimena, netikrino, nes pasitikėjo ir nukentėjusysis patvirtino, kad viskas su pinigais yra gerai. Nukentėjusysis padavė kaltinamajam pinigus, jis paskaičiavo, kokia buvo suma dabar neprisimena, mano, kad ji turėjo atitikti jo paduotų 500 Eur kupiūrų sumą, nes po keitimo proceso jokių ginčų nekilo, visi buvo patenkinti, jis pinigus padavė per du kartus. Po to kažkurią vieną gautą kupiūrą padavė pardavėjui ir nusipirkęs kilimėlį išėjo. Visą pinigų keitimo procedūrą stebėjo ir pinigus skaičiavo trys žmonės, viskas yra nufilmuota. Nei jis turėjo tikslą pinigų keitimo momentu ką nors tyčia apgauti, nieko neapgavo, nei jį niekas neapgavo. Apie atsiradusią problemą, kad nukentėjusysis galimai apsiskaičiavo keisdamas pinigus sužinojo po kurio laiko Ispanijoje, kai su juo susisiekė tyrėja ir liepė atvykti, jis iš karto atvyko į Lietuvą ir nuvyko pas ją. Tą kartą po pinigų keitimo jis nepastebėjo, kad būtų atsiradę daugiau pinigų piniginėje, pats pinigų keitimas vyko ne jo iniciatyva, vyko viešai, prekybos salėje esant pašaliniams asmenims, todėl jis neigia padaręs jam inkriminuojamą pinigų vagystę.

N. R. B. parodė, įvykio dieną keitėsi litus į eurus, keitykloje gavo 50 nominalo eurus, suma buvo didelė, kupiūros netilpo į piniginę, todėl norėjo kupiūras pasikeisti į stambesnes. Atvykęs į darbą ir praeidamas pro kasą paklausė pardavėjo A. D., ar šis neturi stambesnių kupiūrų, pardavėjas kasoje jų neturėjo, tačiau po kiek laiko pardavėjas paskambino ir pasakė, kad yra pirkėjas – kaltinamasis T. U., galintis pakeisti didesnę pinigų sumą stambiomis kupiūromis. Viskas vyko prie kasos, viskas nufilmuota keliomis vaizdo kameromis ir jis daug kartų jas peržiūrėjo ir yra įsitikinęs, kad pinigų keitimo metu buvo pavogti jo pinigai. Kaltinamasis stovėjo kitoje prekystalio pusėje nei nukentėjusysis su pardavėju. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu pats pripažino, kad jis pradžioje nepasakė, kiek keis pinigų, todėl T. U. galimai galvojo, kad jis keis tik 500 eurų ir todėl padavė vieną 500 Eur kupiūrą pardavėjui A. D.. Nukentėjusysis paprašė pakeisti daugiau, kaltinamasis pasiūlė pakeisti kad ir 10 000 eurų. Nukentėjusysis jo paprašė pakeisti jam 2000 eurų. Pardavėjas A. D. patikrino iš kaltinamojo gautą 500 eurų kupiūrą ir padėjo ją ant prekystalio. Po to kaltinamasis iš piniginės ištraukė antrą 500 eurų kupiūrą ir padavė pardavėjui. Pardavėjas, patikrinęs antrą kupiūrą, padėjo ją taip pat ant prekystalio. Nukentėjusysis tuo metu suskaičiavo 40 vienetų po 50 eurų ir perdavė tiesiogiai T. U.. Nukentėjusysis pinigus suskaičiavo atidžiai. Po to nukentėjusysis kaltinamojo perduotus pinigus pasiėmė nuo prekystalio. Dvi kupiūros po 500 Eur buvo nauji pinigai, todėl nukentėjusiajam kilo asociacija, kad tos dvi kupiūros yra 2000 eurų, tačiau jis suklydo, nes nukentėjusysis jam padavė 2000 eurų, o kaltinamasis jam davė 1000 eurų. Kadangi buvo nepratęs prie eurų, jie jam buvo nauji pinigai, jis net nepagalvojo, kad negavo visos sumos, buvo patenkintas pinigų keitimo procesu ir grįžo į kabinetą dirbti. Po kiek laiko paskambino pardavėjas A. D. ir paklausė jo, kodėl pinigus keitęs asmuo jam davė tik dvi kupiūras po 500 Eur, o gavo daugiau pinigų. Nukentėjusysis pasižiūrėjo į piniginę ir suprato, kad iš kaltinamojo gavo tik 1000 eurų, o ne 2000 Eur. Iš vaizdo įrašo matyti, kad pinigų skaneriu viena kupiūra buvo patikrinta du kartus, kita - vieną kartą. Jei būtų keturios kupiuros, būtų patikrintos keturis kartus. Pardavėjas A. D. stovėjo tarpe, nukentėjusysis negalėjo prieiti prie kaltinamojo. Nukentėjusysis pradžioje pamanė, kad kaltinamasis apsiriko ir atneš pinigus, tačiau jis iš karto peržiūrėjo pinigų keitimo operacijos vaizdo įrašą, pamatė su kokiais automobiliu buvo atvykęs kaltinamasis, pasidarė vaizdo įrašų ir nuotraukų kopijas ir išvyko ieškoti kaltinamojo Marijampolės mašinų turguje, apvažiavo visus turgus, jo niekur nerado. Nesulaukęs kaltinamojo po kelių dienų buvo priverstas kreiptis į policiją.

Liudytojas A. D., dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavėju konsultantu nurodė analogiškas aplinkybes, susijusias su pinigų keitimu. Liudytojas V. J. nurodė aplinkybes, susijusias su T. U. lankymusi parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ bei 50 eurų banknoto skolinimu.

Nuosprendyje taip pat buvo aptarti ir įvertinti kiti bylos duomenys – vaizdo įrašas, kurį kartu su pareiškimu pateikė R. B. ir kuriame užfiksuotas pinigų keitimas, tačiau tiksliai paduodamų kupiūrų skaičiaus nesimato. 2015-06-18 apžiūros protokolas patvirtina, kad atlikta papildoma vaizdo įrašo apžiūra, dalyvaujant T. U. ir R. B. – R. B. į piniginę įsideda galimai dvi kupiūras; gavęs smulkias kupiūras, T. U. jas skaičiuoja, pagal pirštų judesius matyti, kad tokių skaičiavimo judesių yra apie 40. Specialisto 2015-10-20 išvadoje Nr. 140-(4510)-IS1-6865 konstatuota, kad asmuo, stovintis už kasos (T. U.) pirmą ir antrą kartą kasininkui paduoda ne mažiau kaip po vieną vienetą nenustatyto nominalo vertės kupiūrų, nukentėjusysis R. B. (asmuo, stovintis kasoje prie kasininko) į piniginę įsideda ne mažiau kaip du vienetus nenustatyto nominalo vertės kupiūrų, kokio nominalo vertės ir kiek kupiūrų įsideda į savo piniginę asmuo, stovintis už kasos, t. y. tas, kuris davė kupiūras kasininkui jų iškeitimui (T. U.), dėl nepakankamos pateiktų vaizdo įrašų kokybės nebuvo nustatyta.

Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo galimybės kažkuriam iš duomenų suteikti viršenybę įrodomąja prasme, kadangi visi apklausti proceso dalyviai negalėjo tiesiogiai vienareikšmiškai patvirtinti, jog kaltinamasis veikė tyčia bei visi duomenys, tiek juos vertinant atskirai, tiek vertinant jų visumą, neleido teismui padaryti pagrįstos ir neabejotinos išvados dėl T. U. tyčinių veiksmų, siekiant įvykdyti vagystę, juolab, kad kaip matyti iš bylos duomenų, t. y. jo parodymų, jis pats buvo suinteresuotas saugumu keičiant pinigus, kadangi pasiteiravo ar čia viskas tikra, parduotuvės darbuotojai patvirtino, kad viskas yra filmuojama vaizdo kameromis, kad tai nėra jokia apgavystė, jis jais patikėjo. T. U. su savimi turėjo labai didelę sumą pinigų, todėl visiškai tikėtina, kad ši pinigų suma nei kupiūrų skaičiumi, nei pačia suma, nesudarė ženklaus skirtumo, kas būtų leidę T. U. atkreipti dėmesį į jo turimos sumos pasikeitimą. Dėl paminėto pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokiu atveju būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir visas abejones, kylančias dėl kaltinamojo kaltės ir jo veiksmų atlikimo, aiškinti kaltinamojo naudai. Kad minimas pinigų keitimas tikrai nesukėlė išteisintajam (T. U.) jokių abejonių dėl keičiamos pinigų sumos (keičiamų kupiūrų kiekio, vertės) rodo ir nukentėjusiojo (R. B.) elgesys, kai jis pats neatkreipė dėmesio į galimai neteisingai pakeistą pinigų sumą, kol apie tai jo nepasiteiravo kitas šiam pinigų keitime dalyvavęs asmuo (A. D.). Šios aplinkybės taip pat leidžia spręsti apie tyčios nebuvimą T. U. veiksmuose.

Įvertinęs aptartų duomenų visetą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šių duomenų nepakanka neabejotinai išvadai, jog T. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad T. U. išteisintas pagrįstai, kadangi neįrodyta, jog padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. požymių. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Džiuljetos Grigienės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Džiuljetos Grigienės apeliacinį skundą atmesti.