Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Investbudas LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5325-864/2017, kuria atsisakyta atsakovei UAB „Investbudas LT“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir atsakovei iškelta bankroto byla, pagal pareiškėjų UAB „LT forma“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pareiškimus dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Investbudas LT“ iškėlimo ir UAB „Investbudas LT“ direktoriaus M. S. (M. S.) pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei UAB „Investbudas LT“ (tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), uždaroji akcinė bendrovė REIKALAVIMAS.LT, UAB „Saulmega“, UAB „Seronta“, UAB „Sostena“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos objekto

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „Investbudas LT“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1) 2017-12-15 duomenimis sudarytą balansą (toliau – 2017-12-15 balansas); 2) 2017-12-15 duomenimis sudarytą pelno (nuostolių) ataskaitą; 3) 2017-12-15 pirkėjų skolų suvestinę; 4) 2017-12-06 mokėjimo pavedimus ir 2017-12-18 išrašą banko sąskaitos; 5) atsakovės 2017-12-08 pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Rusakalnis“ bankroto byloje. Nurodo, kad šie įrodymai atspindi atsakovės finansinius pokyčius, atsiradusius po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl jie yra aktualūs sprendžiant atskirojo skundo pagrįstumo klausimą.CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto ir restruktūrizavimo bylose vyraujantį viešąjį interesą, taip pat egzistuojančią teismo pareigą ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, sprendžia nagrinėjamu atveju esant pagrindą priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus, kurie, įvertinus jų turinį, laikytini kaip atitinkantys įrodymų sąsajumo reikalavimus (CK 180 str.), nes šiais naujai pridėtais duomenimis įrodinėjamas apeliantės mokumas, turintis esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 str., 338 str.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad po atskirojo skundo pateikimo, 2017-12-28 apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų (2017-01-02 kasos išlaidų orderio Nr. 053; 2017-01-16 kasos išlaidų orderio Nr. 054; 2017-11-08 kasos išlaidų orderio Nr. IIB00000056; 2017-11-08 pinigų išmokėjimo kvito, serija IN Nr. 1; 2017-11-08 pinigų išmokėjimo kvito, serija IN Nr. 2) pridėjimo prie bylos, kuris 2018-01-04 rezoliucija priimtas. Atsižvelgiant į tai, šie apeliantės pateikti duomenys taip pat vertintini kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalį įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad egzistuoja visos restruktūrizavimo bylos iškėlimo materialaus (ĮRĮ 4 str.) ir procesinio pobūdžio (ĮRĮ 5, 6 str.) sąlygos ir nėra nė vieno pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d.), taip pat, jeigu įmonės finansiniai rodikliai leidžia teigti, kad restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai sugrąžinti skolas kreditoriams gali būti realiai įgyvendinti.ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas atsisako įmonei kelti restruktūrizavimo bylą šiais atvejais: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė UAB „Investbudas LT“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškėlė bankroto bylą, konstatavęs, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 str. 8 d., ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.). Be to, iš teismo nutarties motyvų taip pat spręstina, kad restruktūrizavimo bylą atsakovei atsisakyta iškelti ne tik dėl jos, kaip nemokios įmonės, būsenos, bet ir dėl pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų neatitikimo jiems keliamiems reikalavimams (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas įmonės nemokumas yra pagrindas tiek atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tiek įmonei iškelti bankroto bylą, o apeliantei skunde kvestionuojant teismo argumentus dėl jos atlikto mokumo (turimo turto ir įsipareigojimų santykio) faktinio ir teisinio įvertinimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu.Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.). Pareiga įrodyti įmonės mokumą tenka atsakovei.Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės finansinę padėtį, vadovavosi atsakovės į bylą pateiktu 2017-11-08 duomenų pagrindu sudarytu balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, taip pat įmonės turimų kreditorių ir debitorių sąrašais bei kt. pateiktais duomenimis.2017-11-08 balanse įmonė nurodo turinti turto už 449 422 Eur, kurį sudaro 126 000 Eur ilgalaikis turtas (po vienerių metų gautinos sumos iš KAD PROJECT pagal paskolos sutartį) ir 323 422 Eur trumpalaikis turtas, kurį sudaro 31 494 Eur vertės atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (1 108 Eur vertės atsargos, 1 108 Eur vertės žaliavos ir komplektavimo gaminiai, 30 386 Eur vertės išankstiniai apmokėjimai), 169 872 Eur per vienerius metus gautinos sumos (168 763 Eur pirkėjų skolos, 1 109 Eur avansinis pelno mokestis); 44 409 Eur vertės kitas trumpalaikis turtas; 77 647 Eur pinigai ir jų ekvivalentai. 2017-11-08 balanso duomenimis įmonė turėjo 670 972 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (505 348 Eur po vienerių metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, iš jų – 425 541 Eur skolų tiekėjams ir 165 624 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, iš kurių 2017-11-08 pradelsti įsipareigojimai, atsakovės teigimu, sudarė 162 213,89 Eur, iki 2017-11-15 mokėtinos 4 929,75 Eur skolos, o iki 2018-03-31 mokėtina 505 347,55 Eur suma kreditoriams). Taip pat pažymėtina, kad 2017-11-08 atsakovė buvo skolinga darbuotojams 18 894 Eur, iš jų –15 984,14 Eur pradelsta, iki 2017-11-15 mokėtina suma – 2 909,75 Eur. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino tiek atsakovės balanse nurodytą turimo įmonės turto vertę, tiek įsipareigojimų sumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės realiai valdomu turtu negali būti laikoma 126 000 Eur suma pagal paskolos sutartį su Lenkijos įmone, taip pat debitorių UAB „Rusakalnis“ 41 287,47 Eur dydžio, Wojcish Obręski Zaklad uslung budowlany 16 458,98 Eur dydžio, UAB „Naujamiesčio būstas“ 1 363,64 Eur dydžio skolos. Teismas taip pat į įmonės turimą turtą neįskaičiavo balanse nurodytos 77 647 Eur pinigų sumos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonė turto turi ne daugiau kaip už 200 000 Eur. Be kita ko, teismas išsakė abejones dėl debitoriaus T. U. skolos pagal vekselį ir skolų už atliktus (atliekamus) namų renovacijos darbus, tačiau sprendžiant iš teismo motyvų, šios sumos nebuvo išskaičiuotos iš įmonės turimo turto vertės. Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo sutikti su apeliantės nurodomu jos turimų įsipareigojimų dydžiu. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai į naują įmonės kreditorių sąrašą neįtraukė UAB „Fasida“ 11 000 Eur reikalavimo ir 109 607,76 Eur skolos rangovui Budotermika Marek Malec, be to, pažymėjo, kad nors susitarimai su didžiausiais įmonės kreditoriais dėl skolų atidėjimo sudaryti, tačiau jų terminas baigiasi 2018-03-31, o pradelsta skola darbuotojams padidėjo 2 909,75 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto (ir restruktūrizavimo) procese vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo aktyvumo pareigą, tačiau sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo, aktualaus tiek bankroto bylos, tiek restruktūrizavimo bylos (ne)kėlimo atžvilgiu, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 str.). Taigi, atsakovei, teigiančiai, kad ji nėra nemoki ĮBĮ prasme, kyla pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį, veiklos vykdymo faktą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas, taip pat apeliacinio proceso tikslai ir paskirtis kartu lemia ir apeliantės pareigą atskirajame skunde nurodyti tokius argumentus ir (ar) esant CPK 314 straipsnio taikymo sąlygoms, pateikti tokius įrodymus, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas atitinkamas teisines išvadas.Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atskirajame skunde apeliantė nesutinka su teismo motyvais, kuriais, vertinant jos (ne)mokumą, sumažintas įmonės balanse nurodytas turtas (vertė) bei kritiškai vertinta atsakovės nurodyta turima pradelstų įsipareigojimų suma. Iš kartu su apeliantės atskiruoju skundu pridėto 2017-12-15 balanso matyti, kad įmonė turto turėjo už 470 023 Eur, kurį sudarė 126 000 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 344 023 Eur vertės trumpalaikis turtas. Palyginus šį balansą su pirmosios instancijos teismui pateiktu 2017-11-08 balansu matyti, kad išaugo įmonės turimo trumpalaikio turto vertė, konkrečiai – įmonės nurodomi turimi pinigai ir jų ekvivalentai (nuo 77 647 Eur iki 107 667 Eur), taip pat įtraukta 17 564 Eur suma pagal T. U. vekselį, tačiau sumažėjo pirkėjų skolos nuo 168 763 Eur iki 145 894 Eur. Iš į bylą pateiktos 2017-12-15 pirkėjų skolų lentelės spręstina, kad turimų pinigų (jų ekvivalentų) ir debitorių skolų pokytis atsirado dėl vieno iš atsakovės debitorių UAB „Zarasų būstas“ atlikto mokėjimo (jos skola sumažėjusi). Be to, apeliacinės instancijos teismui palyginus 2017-11-08 debitorių lentelę su 2017-12-15 pirkėjų skolomis taip pat nustatyta padidėjusi skola UAB „Rusakalnis“ nuo 41 287,47 Eur iki 48 438,09 Eur. Savo ruožtu įsipareigojimai per laikotarpį nuo 2017-11-08 iki 2017-12-15 išaugo nuo 670 972 Eur (505 348 Eur + 165 624 Eur) iki 673 739 Eur (505 348 Eur + 168 391 Eur). Apibendrinant šiuos įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, pažymėtina, kad esminio jų pokyčio nėra, t. y. padidėjo įmonės trumpalaikis turtas 30 020 Eur suma ir 2 767 Eur suma išaugo įmonės įsipareigojimai, o turto padidėjimas iš esmės atsirado dėl debitorių skolų masto pasikeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės turto ir įsipareigojimų sandara, dėl kurios pasisakė pirmosios instancijos teismas, nekito (išliko tokio pat dydžio įmonės ilgalaikis turtas, taip pat tie patys įmonės debitoriai ir kreditoriai) nauji įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai netrukdo vertinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kuri priimta remiantis 2017-11-08 įmonės finansinę padėtį apibūdinančiais duomenimis.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014; 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-401-117/2015 ir kt.). Taigi, į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė, o, kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1586-302/2016).Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, didelę dalį atsakovės turimo turto sudaro debitorių skolos. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis c. b. Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1473-407/2015). Taigi, nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).Iš bylos duomenų, taip pat informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad didžiausiai atsakovės debitorei UAB „Rusakalnis“ 2017-10-16 iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2017-10-27) (CPK 179 str. 3 d.). Šis faktas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai teismo įvertintas, kaip pagrindas neįskaičiuoti debitorės skolos į atsakovės turtą, nesant duomenų apie šios skolos atgavimo realumą. Pažymėtina, kad pati apeliantė nurodo, jog įmonės bankroto byloje dar nėra aiškus įmonės turimas turtas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, nepatvirtintas įmonės kreditorių reikalavimų sąrašas. Be to, iš apeliantės teismui pateikto prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Rusakalnis“ bankroto byloje matyti, kad jos reikalavimas kildinamas iš rangos sutarties teisinių santykių, o duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė turi (turės) pirmumą prieš kitus kreditorius UAB „Rusakalnis“ bankroto byloje, nepateikta. Be to, apeliantė, kvestionuodama teismo motyvus, kurių pagrindu atsisakyta į įmonės turtą įskaičiuoti kitų debitorių (Wojcish Obręski Zaklad uslung budowlany, UAB „Naujamiesčio būstas“) skolas, nepateikė jokių įrodymų, kad egzistuoja realios galimybės atsakovei jas atgauti (CPK 178 str.). Nors skunde nurodoma, kad su šiais debitoriais vedamos derybos, tokius teiginius pagrindžiančių duomenų nėra, o teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nenustatyta, kad atsakovė, siekdama gerinti įmonės turtinę padėtį, skolininkams reiškė reikalavimus CPK nustatyta tvarka (CPK 179 str. 3 d.). Teismas pažymi, kad šiuo atveju ne minėtos debitorės turi reikšti ieškinius teisme, kuriais ginčytų skolas, bet apeliantė imtis aktyvių veiksmų skoloms išsiieškoti. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės turimą turtą (ne)mokumo klausimui išspręsti, pagrįstai į jį neįskaičiavo šių debitorių (BUAB „Rusakalnis“, Wojcish Obręski Zaklad uslung budowlany, UAB „Naujamiesčio būstas“) skolų. Pažymėtina, kad apeliantė į 2017-12-15 balansą įtraukė T. U. 17 564 Eur skolą, kaip kitą trumpalaikį turtą, o atskirajame skunde nurodo, kad jis skolingas atsakovei pagal 2014-11-26 išduotą ir laiku neapmokėtą vekselį. Nors apeliantė teigia, kad šis reikalavimas yra galiojantis, nėra ir nebuvo ginčijamas, o atsakovė yra ėmusis aktyvių veiksmų siekiant išsiieškoti skolą (kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo), tačiau nei iš procesinių dokumentų turinio, nei iš į bylą pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų, nėra aišku, kodėl iki šios dienos nepavyko atgauti skolos, o tai leidžia abejoti dėl jos atgavimo realumo (CPK 185 str.).Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į atsakovės turimą turtą neįskaitė balanse nurodyto 77 646,52 Eur dydžio grynųjų pinigų likučio. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad banko sąskaitoje esantis likutis neatspindi įmonės kasoje esamų lėšų, tačiau tai nesudaro pagrindo minėtos sumos laikyti atsakovės turtu. Pažymėtina, kad 77 646,52 Eur sumai pagrįsti atsakovė yra pateikusi kasos knygą, iš kurios matyti, kad kasos likutis 2016-12-28 buvo 77 646,52 Eur, tačiau abejonių dėl šios sumos egzistavimo kelia apeliantės pateiktas 2017-11-08 kreditorių sąrašas, iš kurio matyti, kad įmonė šią dieną mokėtinų skolų turėjo už 162 213,89 Eur, kartu ir skolų įmonės darbuotojams, o būtent dėl įsipareigojimų nevykdymo kreditoriai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė nenurodo argumentų, dėl kokių priežasčių lėšos, nurodomos, kaip esančios kasoje, nebuvo panaudotos pradelstiems įsipareigojimams dengti, taip pat nepaaiškina, kodėl, siekiant atsiskaityti su pareiškėjais, kreipiamasi į teismą su prašymu leisti iš areštuotų sąskaitų išmokėti lėšas, jei įmonė turi daug didesnę grynųjų pinigų sumą įmonės kasoje. Nesant pašalintiems šiems prieštaravimas apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija ir, sprendžiant jos (ne)mokumo klausimą, balanse nurodytą sumą įskaičiuoti kaip įmonės realiai turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šios nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovės realiai turimo turto verte, net ir sutinkant su apeliantės nurodomu jos turimų pradelstų skolų mastu 2017-12-15 (168 391 Eur), yra pakankamos apeliantės nemokumo faktui konstatuoti (470 023 Eur – 48 438,09 Eur – 16 458,98 Eur – 1 363,64 Eur – 77 646,52 Eur – 17 564 Eur / 2 = 154 275,89 Eur). Be to, teisiškai reikšminga aplinkybe, nagrinėjamu atveju laikytinas ir į bylą pateiktas antstolės J. B. 2017-09-05 patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-17-18-8603 1314 kartu su 2017-09-05 išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad UAB „Investbudas LT“ neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti 5 750 Eur dydžio skolos išieškojimą, pažymint, kad skolininkė piniginių lėšų sąskaitoje neturi, jos vardu nėra registruotų transporto priemonių ar kito registruotino nekilnojamojo turto, o, remiantis antstolių vykdomųjų bylų sąvado duomenimis, įmonė yra skolinga kitiems kreditoriams apie 40 000 Eur. Remiantis byloje esančiais 2017-09-20 patvarkymo duomenimis 6 510,71 Eur dydžio skolos iš atsakovės nepavyko išieškoti ir antstoliui S. M. vykdomojoje byloje Nr. 0170/17/00893.Atkreiptinas dėmesys, kad pagal į bylą pateiktą 2017-10-12 susitarimą su kreditoriumi Przedsiębiorstwo Produkcyjni-Handlowo-Uslugowe Maxer Rafal Basaj, 23 869,26 Eur skolos mokėjimo terminas atidėtas iki 2018-01-31, o ne 2018-03-31, todėl ši suma, atskirojo skundo nagrinėjimo dieną, laikytina pradelsta. Tokiu būdu dar labiau didėja neigiamas atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Be to, pagal bylos duomenis, skolų kitiems didiesiems kreditoriams mokėjimo terminas sueina 2018-03-31. Nors šios sumos, nesuėjus skolų mokėjimo terminui, neįskaičiuotinos į pradelstų įsipareigojimų mastą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal atsakovės dabartinę finansinę padėtį nėra pagrindo spręsti, kad ji yra pajėgi atsiskaityti su šiais kreditoriais iki nurodyto termino, o duomenų į bylą (išskyrus atsakovės teiginius), kad šie kreditoriai ketina pratęsti skolų grąžinimo terminus, nėra pateikta. Nors apeliantė įrodinėja vykdomos veiklos faktą, tačiau į bylą pateiktos dvi naujos (2017 m. lapkričio mėn.) sudarytos statybos rangos sutartys, kurių bendra vertė 137 053,98 Eur be PVM, nėra pakankamos turimiems įsipareigojimams dengti, taip pat patvirtinti vykdomos veiklos faktą, į bylą nepateikus duomenų, kad šios sutartys realiai buvo pradėtos vykdyti (2017-11-02 sutartyje Nr. 1 nurodyta darbų vykdymo pradžia 2017-11-15, o 2017-11-06 sudarytoje sutartyje – 2018-01-02). Kitos atsakovės nurodomos sutartys dėl statybos rangos darbų atlikimo dėl daugiabučių namų renovacijos Zarasuose ir Druskininkuose, pačios apeliantės, teigimu jau yra baigtos vykdyti 2017 m. spalio mėnesį, todėl taip pat negali būti laikomos kaip įmonės vykdomos veiklos faktą patvirtinantis įrodymas. Be to, iš viešai prieinamų duomenų (www.rekvizitai.lt) nustatyta, kad nuo 2018-02-01 įmonėje nebedirba nė vienas darbuotojas (apdraustasis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodomas ilgalaikis turtas (126 000 Eur paskola), laikytinas kaip neturintis esminės įtakos atsakovės (ne)mokumui, atsižvelgiant į nustatytą turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį ir jų padidėjimo riziką, suėjus skolų grąžinimo terminams didiesiems atsakovės kreditoriams, taip pat paskolos grąžinimo terminą (2021 m.) ir duomenų apie jos grąžinimą anksčiau termino nebuvimą, todėl plačiau dėl jos nepasisakytina.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės nemokumo yra teisėta ir pagrįsta, padaryta iš esmės tinkamai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Kaip minėta, konstatuotas įmonės nemokumas yra pakankamas pagrindas atsisakyti įmonei kelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, todėl restruktūrizavimo plano metmenų atitikimo jiems keliamiems reikalavimams vertinimas nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės, juolab kad apeliantė atskirajame skunde iš esmės nurodo tik nesutinkanti su teismo išvada dėl metmenų deklaratyvumo, tačiau šis argumentas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Nors metmenims negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui, tačiau iš juose pateiktos informacijos jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-578/2013; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-955-330/2015). Nagrinėjamu atveju restruktūrizavimo plane nurodomas verslo planas (tęsti ūkinę-komercinę veiklą, vykdyti įsipareigojimus pagal turimas sutartis ir sudaryti naujas, išlaikyti ir didinti pardavimo apimtis, optimizuoti turimų išteklių panaudojimą), jo sėkmės faktoriai (maksimalus turimos gamybinės įrangos panaudojimas, sėkmingas vykdomų projektų užbaigimas, naujų ryšių su klientais užmezgimas, konkuravimas kainų ir kokybės gerinimo srityje), pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip pernelyg abstraktūs ir nesudarantys pagrindo daryti išvadą apie realių perspektyvų pasiekti restruktūrizavimo tikslus (atkurti mokumą, atsiskaityti su kreditoriais, tapti funkcionuojančiu rinkos dalyviu) buvimą, juolab kad iš metmenų turinio galima spręsti, jog įmonė apskritai nežada keisti savo vykdytos veiklos modelio (nurodo neketinanti įsigyti, parduoti, nurašyti turto, nutraukti sutarčių, pertvarkyti struktūros, pakeisti valdymo organus ir pan.), taip pat įmonėje nebėra darbuotojų, kurių pagalba įmonė tęstų (vykdytų) veiklą (CPK 179 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad atsakovė nėra pateikusi į darbų planą metmenyse įtrauktų darbų Zvolen mieste, tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatas ir pagrįstai UAB „Investbudas LT“ atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą nustatęs ne tik metmenų neatitikimus ĮRĮ keliamiems reikalavimams, bet ir įmonės nemokumą, sudarantį pagrindą atsakovei iškelti bankroto bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 3 p., ĮBĮ 2 str. 8 d., 185 str.). Apeliantės teismui pateikti nauji įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl prašymo leisti išmokėti lėšas

Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-02-06 gautas apeliantės prašymas leisti iš sąskaitos banke atlikti mokėjimus, siekiant atsiskaityti su pareiškėjais UAB „LT forma“ ir VSDFV Vilniaus skyriumi. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi apeliantės prašymas priimtas, dalyvaujantiems byloje asmenims nustatytas terminas nuomonei (atsiliepimams) pateikti.VMI atsiliepime, Lietuvos apeliaciniame teisme gautame 2018-02-12, su apeliantės prašymu leisti atlikti mokėjimus tam tikriems kreditoriams nesutiko. Nurodė, kad apeliantės mokestinė nepriemoka 2018-02-10 sudarė 14 199,35 Eur, todėl leidimas atsiskaityti su pareiškėja UAB „LT forma“ pažeistų VMI interesus, kurios reikalavimai turi būti tenkinami pirmumo tvarka (ĮBĮ 35 str., CK 6.930¹ str.). VMI atsiliepimas teisėjos 2018-02-13 rezoliucija priimtas.VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime, Lietuvos apeliaciniame teisme gautame 2018-02-12, nurodė neprieštaraujanti, kad atsakovei būtų leista atsiskaityti su VSDFV Vilniaus skyriumi, kuriai skola, 2018-02-09 duomenimis, sudaro 5 071,4 Eur. VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepimas teisėjos 2018-02-13 rezoliucija priimtas.ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte reglamentuota, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Be to, ĮBĮ reglamentuojama speciali atsiskaitymo su kreditoriais tvarka (ĮBĮ 35 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi palieka pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta UAB „Investbudas LT“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškelta bankroto byla, nepakeistą, o Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos ir nėra skundžiama kasacine tvarka, apeliantės prašymas leisti atlikti mokėjimus netenkintinas, kaip prieštaraujantis ĮBĮ normoms.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsisakyti tenkinti UAB „Investbudas LT“ 2018-02-06 prašymą leisti atlikti mokėjimus.