Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 4 d. apie 18 val. susitikęs su S. D. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), priekaištavo ir išreiškė nepasitenkinimą S. D. dėl 2011 m. spalio 25 d. (duomenys neskelbtini) AVPK patalpose liudytojo apklausos metu duotų parodymų apie A. Š. automobilio padegimo aplinkybes, vėliau tą pačią dieną 18.44 val., 19.02 val. ir 19.11 val. skambino S. D. į mobiliojo ryšio telefoną ir priekaištaudamas dėl duotų parodymų bei grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. sakydamas „pats daugiau nukentėsi“, „nulupinėsiu nagus“, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė S. D. savo naudai perduoti 1000 Lt, S. D. nurodžius, kad neturi pinigų, reikalavo perduoti jam savo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1300 Lt vertės, kurį 2011 m. lapkričio 5 d., paimdamas iš autoserviso (duomenys neskelbtini), ir parduodamas (duomenys neskelbtini), A. J. už 700 Lt, pasisavino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija įrodymų vertinimą bei mano, kad jis nepagrįstai nuteistas kaip recidyvistas, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl G. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo skundo teiginys, kad jo atžvilgiu bylą nagrinėjęs apylinkės teismas buvo neobjektyvus vien dėl to, kad neįvertino, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, yra nepagrįstas. Iš bylos matyti, kad nušalinimų bylą nagrinėjančiam teisėjui apeliantas nereiškė, apeliaciniame skunde nenurodė kitų pirmosios instancijos teismo šališkumo pagrindų, numatytų BPK 58 straipsnyje. Be to, iš protokolo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą paskelbimą G. A. matyti, kad apeliantas neturėjo prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą (1 t. 157 b. l.).

G. A. neigia prievartavęs S. D. turtą, kalbėjęs su pastaruoju telefonu, reikalavęs perduoti automobilį, nurodo, kad nepardavė S. D. automobilio, pinigų nepasiėmė. Tačiau tokius apelianto parodymus paneigia nukentėjusiojo S. D., liudytojų G. I., A. V., A. J. parodymai ir kiti bylos duomenys.

Nukentėjusysis S. D. parodė, kad jam vakare iš G. A. mobiliojo ryšio telefono paskambino A. V. ir telefoną perdavė G. A., kuris pakvietė jį susitikti prie parduotuvės, kad susitikus prie parduotuvės, G. A. buvo neblaivus, agresyvus, priešiškai nusiteikęs, „puldinėjo“, „draskė akis“, priekaištavo jam dėl policijoje duotų parodymų, todėl bijojo G. A., be to, matė, kad automobilyje, kuriuo atvažiavo G. A. su A. V., dar buvo žmonių. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad G. A. kalbant mobiliojo ryšio telefonu, jis, nebenorėdamas kalbėtis su G. A., nuėjo, tačiau po pusvalandžio G. A. jam paskambino, vėl kalbėjo, kad jis (nukentėjusysis) yra kaltas, kad turi atsilyginti. Nenorėdamas kariauti su G. A., pastarajam nurodė, jog atsilygins, pasiūlė 500 Lt, tačiau G. A. nesutiko ir pasakė – „štuką“, o kadangi jis pats 1000 Lt neturėjo, pasiūlė G. A. paimti jo automobilį ir G. A. sutiko. Kitą dieną G. A. su A. V. iš serviso paėmę jo automobilį atvažiavo pas jį ir jie sutarė, jog jis yra atsiskaitęs su G. A.. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad G. A. bijo, kadangi telefonu G. A. jam grasino, minėjo, jog „kitas bus jis“, „atlupinės nagus“ ir pan. Tokius parodymus nukentėjusysis davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, patvirtino akistatos su G. A. metu (1 t. 8, 9–10, 15, 58–59 b. l., 2 t. 29–31 b. l.). Be to, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais, nes aplinkybę, jog buvo susitikęs su G. A., kad su juo susipyko, kad jam G. A. grasino ir kad jo bijo, nukentėjusysis nurodė savo sugyventinei G. I. (1 t. 16 b. l., 2 t. 31–32 b. l.). Liudytoja G. I. parodė, kad S. D. susitikti su draugu išėjo apie 18 val., o grįžo apie 21 val., kad kalbėdamas su ja mobiliojo ryšio telefonu buvo išsigandęs, liepė su vaiku kuo greičiau išeiti iš namų, kad kartu sėdėdami automobilyje stebėjo savo namus, ir S. D. jai nurodė, jog susipyko su G. A., kad pastarojo bijo, kad neišdaužytų kambario langų. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina liudytojo A. V. parodymai. Nors teisme apklaustas A. V. nurodė neprisimenąs, ar G. A. priekaištavo S. D. dėl policijoje duotų parodymų ir kaip G. A. gavo S. D. automobilį, kas pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau A. V. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. V. parodė, kad susitiko prie parduotuvės su S. D. G. A. pastarajam paskambinus, kad susitikus G. A. pasakė „nu žertva, užmušiu“, kad taip G. A. pasakė dėl S. D. duotų parodymų, todėl jis bandė skirti G. A. su S. D., neleisdamas G. A. pulti S. D., kad po to S. D. pabėgo į namus, o kitą dieną, kai G. A. paprašė padėti parduoti automobilį, jis paskambino S. D. ir pasitikslino, ar pastarasis davė G. A. savo automobilį, o gavus patvirtinimą, paėmė S. D. automobilį iš serviso, kartu su G. A. atvažiavo pas S. D., kuris jam pasakė, jog buvo išsigandęs dėl vakarykščio, manė, kad G. A. turi peilį, kad visiems trims – jam, G. A. ir S. D. išgėrus nupirkto sidro, jis kartu su G. A. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pas pažįstamą laužyno savininką parduoti automobilį ir kad automobilį pardavė už 750 Lt, kad pinigai buvo paduoti G. A. (1 t. 20–21 b. l.). Liudytoju apklaustas A. J. patvirtino, kad pas jį buvo atvažiavę du vyrai, iš kurių jis nupirko automobilį už 700 Lt, kad tų vyriškių asmens dokumentų nepatikrino, surašė sutartį, tačiau neprisimena, kas pasirašė sutartį ir kuriam iš vyriškių jis padavė pinigus už automobilį (2 t. 48 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. parodė, kad pirkimo-pardavimo sutartyje duomenis jis surašė iš jam pateikto automobilio techninės registracijos liudijimo, nes manė, jog automobilį parduoda jo savininkas, kadangi vyriškių asmens dokumentų neprašė, taip pat nurodė, kad pinigus padavė asmeniui, kuris pasirašė sutartį (1 t. 22 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas A. J. atpažino A. V. kaip asmenį, kuris kartu su kitu vyriškiu buvo atvažiavęs parduoti automobilį, t. y. atpažino, kaip asmenį, kuris pardavė automobilį (1 t. 23–27 b. l.), o G. A. neatpažino (1 t. 28–30 b. l.), kadangi, kaip liudytojas apklausos metu nurodė, tas vyriškis mažai su juo bendravo ir nesikišo į automobilio pardavimą. Byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys – S. D. telefoninių pokalbių bei SMS žinučių išklotinės patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų G. I. bei A. V. parodymus (1 t. 35–44, 45–47 b. l.). Nors apeliantas neigia kalbėjęs mobiliojo ryšio telefonu su S. D. ir pastarajam grasinęs, daręs psichologinį spaudimą, tačiau tokį G. A. teiginį paneigė nukentėjusysis S. D., kategoriškai nurodęs mobiliojo ryšio telefonu kalbėjęs su G. A., bei liudytojas A. V., kuris teisme patvirtino, kad užfiksuotuose pokalbiuose kalbasi G. A. su S. D.. Be to, iš telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad nukentėjusysis ne kartą į pašnekovą kreipėsi – A., A., A. (1 t. 36, 38, 39, 42 b. l.), o pats G. A. teisme parodė, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bei, kad joks kitas asmuo, kurio vardas ar pavardė būtų A., jo telefonu nesinaudojo. Pastebėtina, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas, posėdyje perklausęs byloje esančius garso įrašus, nuosprendyje nurodė, jog A. V. balsas akivaizdžiai skiriasi nuo G. A. balso, dėl to ir netenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymo byloje skirti fonoskopinę ekspertizę, o G. A. parodymus, jog su S. D. telefonu kalbėjo ne jis, o A. V. arba kitas asmuo, laikė pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (2 t. 49 b. l., 76 b. l.). Nuteistojo G. A. teiginys, kad jis neėmė ir nerealizavo (nepardavė) nukentėjusiojo automobilio, yra nepagrįstas, nes nukentėjusysis S. D. parodė perdavęs savo automobilį G. A., o A. V. buvo paprasčiausiai vairuotojas, tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir pats A. V., nurodęs, kad padėjo G. A. paimti ir nuvaryti automobilį, kadangi G. A. neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Liudytojas A. J. nurodė, kad automobilį parduoti buvo atvažiavę du vyriškiai. Be to, iš G. A. 2011-12-02 telefoninio pokalbio su nenustatytu asmeniu matyti, kad G. A. pašnekovui nurodė turėjęs automobilį, kurį nuvarė į Luokę ir pardavė (1 t. 47, 49 b. l.).

Įvertinus visas šias aplinkybes daroma išvada, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai vieni kitus atitinka ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems objektyviems duomenims, todėl netikėti nukentėjusiojo S. D. parodymais, jog G. A. jam grasino ir reikalavo perduoti turtą, kurį ir perdavė, nėra pagrindo. Taigi, G. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir nėra pagrindo apelianto išteisinti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis skunde teigia, kad nenustatyti nusikalstamos veikos padariniai, tačiau BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pretenzijos ar grasinimo turiniu, o faktinis nukentėjusiojo pinigų ar kitokio turto perdavimas kaltininkui atskirai nuo turto prievartavimo nekvalifikuojamas. Taigi, padariniai šiuo konkrečiu atveju nėra būtini kaltininko veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Nors byloje nenustatyta, kas pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir kam liudytojas A. J. padavė pinigus už automobilį, tačiau byloje surinkti įrodymai nepaneigia fakto, kad G. A. prievartavo S. D. turtą ir jam perduotą S. D. turtą realizavo.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas G. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį teisė kaip recidyvistą, nes jis ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes yra atlikęs, todėl ankstesni jo teistumai įtakos negalėjo turėti. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Iš bylos matyti, kad G. A. anksčiau buvo teistas keturis kartus už tyčines nusikalstamas veikas, nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nors ir padarė atlikęs ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtą subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau naują nusikaltimą G. A. padarė neišnykus teistumui, kadangi teistumas už nusikalstamą veiką, numatytą senojo BK 272 straipsnio 3 dalyje (sunkų nusikaltimą) – yra aštuoneri metai nuo tos dienos, kurią baigė atlikti bausmę (senojo BK 58 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Iš pataisos namų atlikęs bausmę apeliantas buvo paleistas 2010-11-19, todėl teistumo terminas baigtųsi tik 2018-11-19, o kadangi naują tyčinę nusikalstamą veiką G. A. padarė 2011-11-04, pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad G. A. teistumai neišnykę, o jis pats yra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio.