Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-02-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-177/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-26
Bylos Nr.
1A-177/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis
B. M.
Advokatai
Raimundas Gargasas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-177/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.8.9; 1.1.10.1; 1.2.14.6.2 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teisėjų: Violetos Ražinskaitės ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo B. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kėdainių r. apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš B. M. priteista A. A. 38000 Lt turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M. nuteista už tai, kad pagal 2008-06-11 A. A., gim. (duomenys neskelbtini), įgaliojimą (notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini) įgaliota parduoti A. A. nuosavybės teise priklausantį butą: unikalus Nr. duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, 2008 m. rugpjūčio 20 d. X-iajame notarų biure, esančiame duomenys neskelbtini), sudarė nurodyto buto pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. duomenys neskelbtini) su R. K., kuriai už 40000 Lt pardavusi butą, šių pinigų negrąžino nukentėjusiajai A. A., taip juos pasisavindama. Šiais veiksmais B. M. padarė LR BK 183 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. M. prašo sustabdyti Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio vykdymą ir sušvelninti paskirtą bausmę, netaikant realaus laisvės atėmimo. Neneigia savo kaltės, tačiau kategoriškai nesutinka su jai paskirta bausme. Mano, kad jai gali būti taikomos LR BK 62 str. nuostatos, jų pagrindu paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliantės teigimu, nusikalstamą veiką jį įvykdė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nurodo nukentėjusiąją A. A. pažįstanti nuo 2003 m., niekuomet neturėjo tikslo pasipelnyti iš jos. Priešingai, rūpinosi nukentėjusiąja kaip artimu žmogumi. Pažymi, jog A. A. jai guodėsi bijanti gyventi kaime ir paprašė padėti nusipirkti vieno kambario butą Kėdainiuose, ką apeliantė ir padarė, t. y. padėjo nusipirkti butą, kainavusį 2600 Lt. Toliau skunde nurodoma, kad A. A. nusipirktame bute negyveno, o, bijodama, kad šis po jos mirties neatitektų valstybei, paprašė parduoti. Tuo tikslu buvo išduotas įgaliojimas tad ji, vykdydama A. A. pavedimą, pardavė butą R. K.. Anot apeliantės, E. K., sužinojęs, kad jo žmona už šeimos pinigus nupirko vieno kambario butą, pareikalavo grąžinti 20000 Lt, kas ir buvo padaryta. Teigia, jog nesant kitos išeities, iš E. ir R. K. butas nupirktas jos sūnaus A. R. vardu. Akcentuoja, jog aptariamas butas yra išsaugotas ir gali būti grąžintas natūra, tačiau nukentėjusioji atsisakė jį priimti. Apeliantės manymu, butas nėra vertas 40000 Lt, ji už tokią sumą tikrai negalės jo parduoti ir atsiskaityti su nukentėjusiąja. Pažymi, kad prieš 5 metus perkant butą, jis kainavo 2600 Lt. Nurodo, jog pardavusi butą E. ir R. K. ji negalėjo pervesti pinigų A. A., kadangi ši banke neturėjo sąskaitos, o paimti grynuosius pinigus bijojo. Vėliau didelėmis pastangomis jai pavyko pastarajai pervesti 2000 Lt.

Tvirtina byloje nesant jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvina tai, kad ji pripažino padariusi nusikaltimą, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, yra neįgali (darbingumas siekia 45 procentus). Mano, jog nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o teismo sprendimas skirti realią laisvės atėmimo bausmę yra neteisingas. Prašo taikyti LR BK 62 str. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistosios B. M. gynėjas prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios B. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės, jos įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistosios B. M. kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji faktinių bylos aplinkybių bei nusikaltimo kvalifikacijos neginčija. Tiesa, tam tikri argumentai rodo apeliantės pastangas įrodyti kuo mažesnį įvykdytų veiksmų pavojingumą (antai, nusikaltimą padarė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, sutinka grąžinti butą, negali jo parduoti už norimą kainą dėl ženklaus nuvertėjimo ir tt.), tačiau iš esmės ji nusikaltimo padarymo neneigia, dėl ko pirmosios instancijos teismas kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors skunde nurodoma, kad nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tačiau tokia pozicija yra neargumentuojama, t. y. apeliantė neįvardina, su kokiomis konkrečiai išvadomis nesutinka bei neišsako, kokios, jos manymu, išvados turėtų būti padarytos. Tad kolegija neatsikirtinės į tokį teiginį, kadangi jis yra deklaratyvus ir neparemtas jokiais konkrečiais argumentais.

Skundo turinys rodo, kad esminis apeliantės prašymas yra susijęs su paskirtos bausmės švelninimu. Nuteistosios manymu, paskirta bausmė yra per griežta, dėl ko ji prašo vadovautis LR BK 62 str. nuostatomis, paskirti švelnesnę bausmę, netaikant realaus laisvės atėmimo.

Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Pažymėtina, jog už B. M. įvykdytą nusikalstamą veiką, yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas, kurios galimas skirti dydis yra net iki 10 metų. Tuo tarpu teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai individualizavęs bausmę, nuteistajai skyrė sankcijos minimumui artimą bausmę, t. y. laisvės atėmimą 1 metams. Atsižvelgiant į tai, kad įvykdytas tyčinis sunkus nusikaltimas, tokia bausmė yra akivaizdžiai ne per griežta. Teismas, skirdamas sankcijos minimumui artimą bausmę, įvertino dvi B. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (beje, LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažinta nuteistajai atlyginus tik nedidelę turtinės žalos dalį, kadangi įvertinta kaltininkės turtinė padėtis), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgė į apeliantės asmenybę (neteista, administracine tvarka nebausta, iš dalies neįgali). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nuteistoji, prašydama sušvelninti bausmę, akcentuoja minėtas asmenybę apibūdinančias aplinkybes (neįgali, neteista, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik lengvinančios), tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad į šias aplinkybes teismas jau atsižvelgė, todėl nėra pagrindo jas iš naujo vertinti.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas nustato taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Už nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui yra skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Išimtys iš šios bendros taisyklės yra numatytos LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d. ir jos suteikia išskirtinę galimybę išeiti už sankcijos ribų bei paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Kaip matyti, apeliantė prašo jos atveju vadovautis LR BK 62 str. nuostatomis. Pažymėtina, kad LR BK 62 str. taikymas galimas tokiu atveju, kai be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Be to, minėto straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Tad taikant LR BK 62 str. reikia ne tik nustatyti šiame įstatyme nurodytų sąlygų visumą, bet nurodyti dar ir kitas aplinkybes, kodėl tokiam asmeniui galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė dvi nuteistosios B. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p., tačiau, kaip minėta, to nepakanka taikant LR BK 62 str. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nenurodo, kokį konkretų LR BK 62 str. 2 d. tenkinantį punktą teismas turėtų taikyti, todėl akivaizdu, kad toks pastarosios prašymas yra labiau deklaratyvus nei argumentuotas. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti esant bent vieną pagrindą, numatytą LR BK 62 str. 2 d. 1 – 6 punktuose. Tokia išvada reiškia, kad teismas neturi net formalaus pagrindo svarstyti minėto baudžiamojo įstatymo nuostatų pritaikymą bei, vadovaujantis jomis, švelninti nuteistajai paskirtą bausmę.

Nors apeliantė skunde ir neprašo taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, tačiau pareikšto prašymo pobūdis apeliuoja į tai, kad teismas, svarstydamas, ar yra pagrindas švelninti nuteistajai paskirtą bausmę, turėtų aptarti, ar yra pagrindas minėto straipsnio taikymui. Taigi LR BK 54 str. 3 d. taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 str., tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šio baudžiamojo įstatymo nuostatos yra susijusios su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą, bausmę, teismai, remdamiesi LR BK 54 str. 3 d., turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju kolegija nemato nė vienos išimtinės aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima švelninti bausmę (tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantė).

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nuteistajai B. M. skyrė tinkamą ir pagrįstą bausmę. Tokia bausmė neprieštarauja ir LR BK 61 str., reglamentuojančiam bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Esant dviems B. M. atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms ir nenustačius nė vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nuteistajai buvo paskirta ne tik sankcijos vidurkį neviršijanti bausmė, bet ir ženkliai mažesnė už jį, t. y. artima sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Taip pat nėra galimybių atidėti nuteistajai B. M. paskirtos bausmės vykdymą. LR BK 75 str. d., reglamentuojanti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus, numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip matyti, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t. y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Tuo tarpu B. M. yra pripažinta kalta ir nuteista už sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 5 d.) ir ši aplinkybė rodo, jog nėra juridinio pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistosios B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Violeta RažinskaitėJonas Algimantas Venckus