- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-02
- Bylos Nr.
- 2S-225-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01354-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- UAB „Vakonda group“
- Atsakovas
- savivaldybės įmonei „Raseinių butų ūkis“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Vakonda group“ atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1491-476/2014 pagal ieškovės UAB „Vakonda group“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei savivaldybės įmonei „Raseinių butų ūkis“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Vakonda group“ kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl 38115,00 Lt skolos, 6 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 286,00 Lt žyminio mokesčio išieškojimo iš atsakovės savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“. Pareikštam reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, esančių pas atsakovę ir / ar pas trečiuosius asmenis, ir piniginių lėšų, esančių atsakovės sąskaitose, ir / ar kituose bankuose ir / ar kredito įstaigose, 38115,00 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas skundžiama 2014-11-03 nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekia apsaugoti dalyvaujančių byloje asmenų interesus, o tuo pačiu teismo įsakymo realų įvykdymą, kad jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, jog dėl kokių nors šalies veiksmų ar neveikimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalaujamo įsiskolinimo suma 38115,00 Lt nėra įsisenėjusi, dokumentai perduoti savivaldybės įmonei „Raseinių butų ūkis“ 2014-06-16, o pats savaime teismo įsakymo pareiškimas, net ir esant pakankamai didelei reikalavimo sumai bei teismo įsakymo tenkinimo tikimybei, nėra pakankamas ir savaiminis pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovės turtinė padėtis yra sunki, o argumentas, kad atsakovė nereaguoja į ieškovės raginimus geruoju įvykdyti finansinius įsipareigojimus, nenurodo atsakovės sunkios turtinės padėties ir tai nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Vakonda group“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2014‑11‑03 nutartį panaikinti ir pritaikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo bei kilnojamojo turto bei turtinių teisių, esančių pas atsakovę ir/ar pas trečiuosius asmenis bei atsakovės piniginių lėšų, esančių atsakovės sąskaitose, ir / ar kituose bankuose ir / ar kredito įstaigose areštą pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo sumai, priteisti iš atsakovės ieškovei 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidas už atskirąjį skundą. Apeliantė nurodo, kad pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimas yra visiškai pagrįstas, o šiuo atveju teisinė prielaida pripažinti, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti, yra tai, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės reikalavimo sumos, kuri savaime padidina būsimo teismo įsakymo neįvykdymo riziką, ką pripažino ir pats teismas skundžiamoje nutartyje. Mano, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad skola nėra įsisenėjusi, teisės aktai nenustato pareigos tenkinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinai nustatyti, kad skola yra įsisenėjusi, nes vien didelė pareiškimo suma padidina tikimybę, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, be to, skolos apmokėjimo terminai yra pasibaigę ir atsakovei kyla pareiga ją apmokėti, tačiau atsakovė neteisėtai jos neapmoka, o tai parodo atsakovės nesąžiningumą, siekimą išvengti geranoriško prievolės įvykdymo. Apeliantei akivaizdu, kad atsakovė, vengdama prievolės įvykdymo ir sužinojusi apie pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl didelės sumos priteisimo, sieks, kad teismo įsakymo vykdymas būtų apsunkintas arba išvis neįmanomas. Apeliantės teigimu, šiuo atveju visiškai netenkinus ieškovės prašymo taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės teisės ir teisėti interesai lieka visiškai neapsaugoti, taip pat dėl didelės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo sumos išlieka didelė tyčinio teismo įsakymo nevykdymo tikimybė, todėl yra pažeidžiami teisingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai, pažeidžiama šalių pusiausvyra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė savivaldybės įmonė „Raseinių butų ūkis“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, be to, teigia, kad atsakovė yra savivaldybės įmonė, todėl 38115 Lt suma atsakovei negali būti laikoma didele.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).
Ieškovė, pateikusi atskirąjį skundą nurodo, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės reikalavimo sumos, atsakovė neteisėtai skolos neapmoka ir tai parodo atsakovės nesąžiningumą, siekimą išvengti geranoriško prievolės įvykdymo, apeliantės teigimu, atsakovė, vengdama prievolės įvykdymo ir sužinojusi apie pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl didelės sumos priteisimo, sieks, kad teismo įsakymo vykdymas būtų apsunkintas arba išvis neįmanomas.
Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, o šalis, kurios atžvilgiu jas prašoma taikyti, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti pareiškėjas (nagrinėjamu atveju – ieškovė). Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje esančios normos turinio akivaizdu, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju grėsmės būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti ieškovei palankus, įvykdyti egzistavimo nėra. Duomenų, kad atsakovė siektų jos turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, taip pat nėra. Pažymėtina, kad visi ieškovės argumentai dėl sprendimo neįvykdymo grėsmės, atsakovės nesąžiningumo ir kt. yra deklaratyvūs, nepagrįsti nei jokiais svariais argumentais, nei leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog atsakovės veiksmai iki bylos iškėlimo (nemokant skolos) sudaro prielaidas abejoti atsakovės sąžiningumu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Ieškovės deklaruojamą atsakovės nesąžiningumą tyčia neatsiskaitant su ieškove paneigia aplinkybė, kad atsakovė šioje byloje pateikė prieštaravimus, iš kurių matyti, kad skola nemokama ne dėl atsakovės nesąžiningumo, bet dėl tarp šalių kilusio ginčo dėl ieškovės parengto techninio darbo projekto netinkamumo, todėl spręsti apie šalies tyčinius veiksmus siekiant apsunkinti būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, vykdymą nėra pagrindo. Be to, objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovės piniginio reikalavimo dydį taip pat nėra, nes, kaip teisingai nurodo ir atsakovė, savivaldybės įmonė „Raseinių butų ūkis“, ji valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą valdo patikėjimo teise (CK 4.107 straipsnis), o išieškojimas iš valstybės ar savivaldybės įmonių gali būti vykdomas atitinkamai ir iš valstybės ar savivaldybės biudžeto (CPK 674 straipsnis), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.