Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Aušrelės Mažrimienės,

2015 m. gruodžio 22 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. prašymą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo Tauragės rajono savivaldybės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvų P. ir E. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą – gyvenamąjį namą ir svirną (duomenys neskelbtini) pateikti.

Taigi byloje nagrinėjamas teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų P. ir E. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą aspektai.

Vertinant administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr.IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą Tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse ne kartą pažymėjo, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1991 m. balandžio 22 d. pažymėjime Nr. 2387 nurodyta, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944-1948 m. byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršijančių nustatytą normą ūkių sąraše (be datos) įrašytas valdytojas S. P., J. (gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 110,7 ha žemės. Į valstybinį fondą paimta 90,0 ha žemės, 1 gyvenamasis namas, tvartas ir klojimas (b. l. 85). Pareiškėjas atkurti nuosavybės teises pretenduoja kaip įstatyminis buvusio turto savininko P. S. (savo tėvo) įpėdinės. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo tėvas mirė 1958 m. lapkričio 12 d., o jo sutuoktinė E. S. mirė 1974 m. spalio 28 (b. l. 87), t. y. turto savininkas ir jo sutuoktinė mirė iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Atstatymo įstatymo.

Atstatymo įstatymo 2 straipsnis apibrėžė piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą, ratą ir eiliškumą. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams ir sutuoktiniui, o mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisės į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. Taigi pareiškėjas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo pagal 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymą. Atstatymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis numatė, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamuosius namus su priklausiniais, esančiais žemės ūkio paskirties ar miško žemėje, piliečiai pateikia iki 1992 m. gegužės 31 d., tačiau Atkūrimo įstatymas galutinį terminą prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui nustatė iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pirmąjį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Tauragės rajono savivaldybei pateikė 1995 m. rugpjūčio 29 d (b. l. 82), o oficialiai patvirtintą prašymo dėl nuosavybės teisių atstatymo į pastatus – svirną ir gyvenamąjį namą (t. y. į tą patį nekilnojamąjį turtą, į kurį nagrinėjamoje byloje prašo atnaujinti terminą prašymui pateikti) formą Tauragės rajono merui pateikė 1995 m. gruodžio 20 d. (b. l. 83). Kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą pakartotinai teikė 1997 m. gruodžio 31 d. (b. l. 94), 1999 m. gruodžio 7 d. (b. l. 96) bei 2001 m. gruodžio 28 d. (b. l. 100).

Tauragės rajono savivaldybės mero 1999 m. balandžio 15 d. raštu pareiškėjui pranešta, kad 1990 m. Skaudvilės sodininkystės valstybinis ūkis pareiškėjui išmokėjo 5200 rublių piniginę kompensaciją už išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, o Atkūrimo įstatymas nenumato asmenims, kurie yra gavę piniginę kompensaciją už pastatus pagal Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ galimybės grąžinti išmokėtas jiems pinigines kompensacijas ir sugrąžinti pastatus natūra (b. l. 95). Tauragės rajono mero 1999 m. birželio 2 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad piliečių prašymai dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo, pateikti Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 nustatyta tvarka, negali būti pripažinti (įskaityti) kaip prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Atkūrimo įstatymą, todėl Tauragės rajono valdyba nesvarstys pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 97). Tauragės rajono mero 1999 m. gruodžio 29 d. raštu pareiškėjui pakartota prieš tai minėta informacija bei išaiškinta, kad siekdamas susigrąžinti pastatus natūra, pareiškėjas privalo kreiptis į teismą dėl Tauragės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (minėta, toliau – Tauragės rajono LDT VK) 1989 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 302 panaikinimo ir piniginės kompensacijos grąžinimo (b. l. 99). Tauragės rajono savivaldybės mero 2002 m. sausio 16 d. raštu pareiškėjui pakartotinai išaiškinta, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime Tauragės rajono savivaldybės valdyba galės svarstyti, kai pareiškėjas pateiks teismo sprendimą dėl Tauragės rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 302 panaikinimo ir kompensacijos grąžinimo (b. l. 101).

Pareiškėjui pateiktų atsakymų turinys leidžia daryti išvadą, kad nei viename iš jų nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas praleido prašymo atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), terminą. Atsakymuose akcentuojama tai, kad siekdamas susigrąžinti pastatus natūra, pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl Tauragės rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 302 panaikinimo ir piniginės kompensacijos grąžinimo.

Byloje pateiktas Tauragės rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 302 „Dėl pastatų grąžinimo ir piniginės kompensacijos apmokėjimo už nugriautus pastatus ir kitą konfiskuotą turtą asmenims“ patvirtina, kad Skaudvilės sodininkystės tarybinis ūkis įpareigotas apmokėti už nugriautus P. S. pastatus 5200 rublių (b. l. 80). Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į 1989 m. gruodžio 8 d. aktą, kuriame nurodyta, kad gyvenamajame įkurta kolūkio kontora, 1974 metasi namas apdegė, po gaisro liko 1/3 jo dalis, <...> kitus pastatus nugriovė kolūkis ir panaudojo naujoms statyboms, išskyrus svirną, kuris 1980 m. sausio 4 d. nupirktas ūkio darbuotojo ir rekonstruotas į tvartą (b. l. 81). Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalyku nėra tai, ar Tauragės rajono LDT VK 1989 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 302 nurodyta 5200 rublių kompensacija, skirta už nugriautus konfiskuotus pastatus, pareiškėjui buvo išmokėta (Tauragės savivaldybės administracijos teigimu, ši kompensacija buvo išmokėta, tačiau tai patvirtinantys dokumentai nėra išlikę; pareiškėjas teigia šios kompensacijos negavęs), taip pat nagrinėjamoje byloje nevertinamas paminėtų Tauragės rajono savivaldybės mero raštų (sprendimų) dėl pareiškėjo kreipimųsi atkurti nuosavybės teises natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime teisėtumas ir pagrįstumas.

Prijungtos administracinės bylos Nr. I-121/2002 medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2002 m. kovo 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Tauragės rajono savivaldybę grąžinti jam išlikusį (duomenys neskelbtini) kaime namą ir svirną natūra bei sumokėti 5200 rublių už nugriautus pastatus. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 28 d. nutartimi administracinė byla buvo nutraukta nustačius, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą dėl atsakovo neveikimo (per įstatyme nustatytus terminus išspręsti priskirtus nuosavybės grąžinimo klausimus) ir neprašė šio termino atnaujinti (b. l. 123-124). Minėtoje nutartyje konstatuota, jog pareiškėjas oficialiai patvirtintą prašymo dėl nuosavybės teisių atstatymo formą atsakovui pateikė 1995 m. gruodžio 20 d. Atsakovas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus privalėjo priimti per šešis mėnesius nuo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo. Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektui nustatytu laiku neišsprendus jam priskirto klausimo, toks neveikimas galėjo būti apskųstas per 2 mėnesius nuo tos dienos, kai baigėsi teisės aktu nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas per nurodytą terminą į teismą nesikreipė, į teismą kreipėsi tik 2002 m. kovo 12 d., teismo posėdyje pareiškė, kad jo nuomone terminas skundui paduoti nepraleistas, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundas priimtas praleidus nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir šio termino pareiškėjas neprašė atnaujinti. Tokiu būdu, minėta nutartimi teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl atsakovo neveikimo sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, bet ne terminą prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. liepos 25 d. nutartimi minėta Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartis liko nepakeista. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. liepos 25 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjas skunde kėlė du reikalavimus: grąžinti natūra priklausiusius pastatus ir įpareigoti atsakovą jam sumokėti 1989 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 302 paskirtą 5200 litų kompensaciją už nugriautus pastatus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad iš atsakovo raštų pareiškėjui matyti, jog atsakovas iš esmės atsisakė pareiškėjui grąžinti natūra jo reikalaujamus pastatus bei išmokėti jo reikalaujamą kompensaciją. Dėl nurodytų aplinkybių, sprendžiant termino skundui paduoti klausimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, nustatančiomis terminus skundams dėl administravimo subjektų veiksmų, bet ne dėl vilkinimo atlikti tam tikrus veiksmus paduoti. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo susirašinėjimą su atsakovu matyti, kad pareiškėjas apie atsakovo atsisakymą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus buvo informuojamas atsakovo 1999 m. balandžio 15 d., birželio 2 d., gruodžio 29 d. bei 2002 m. sausio 16 d. raštais, kuriais buvo atsakoma į pakartotinus pareiškėjo prašymus spręsti jo reikalavimus. Remiantis tuo, padaryta išvada, kad pareiškėjui atsakovo pozicija dėl atsisakymo atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus buvo žinoma jau nuo 2000 metų pradžios, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2002 metų kovo mėnesį, t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Prašymo dėl termino atnaujinimo pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nebuvo pateikęs, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai bylą nutraukė (b. l. 138-139).

Aptartų faktinių aplinkybių ir teisinių ginčo reglamentavimo aspektų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti nėra praleidęs, todėl nėra įstatyminio pagrindo šį terminą atnaujinti.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.