Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir jam paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir jam paskirta penkiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu A. K. ir A. S. išteisinti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Taip pat nuosprendžiu iš A. K. ir A. S. solidariai priteista I. Š. 7174 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. balandžio 19 d., laikotarpiu nuo 21 val. iki 22.30 val., J. D. priklausančiame name, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių - manydami, kad R. S. pagrobė A. S. pinigus, panaudojo R. S. atžvilgiu fizinę prievartą sukeldami dideles fizines kančias - išsivedę nukentėjusįjį į kiemą, abu jį mušė, A. S. badė peiliu, tarp žalojimų pylė ant nukentėjusiojo vandenį, kad atsigautų. Mušdami abu sudavė R. S. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į nugaros, veido, krūtinės, juosmens, sėdmenų sritis ir padarė poodines kraujosruvas nugaroje, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, skruostuose, smakre, kairiame petyje, krūtinės dešinėje pusėje, juosmenyje ir dešiniame sėdmenyje, kraujosruvas krūtinės kairės pusės minkštuose audiniuose, kairės pusės 7-9-10-to šonkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, A. S. septynis kartus durdamas peiliu į dešinio žasto, kairės kojos ir kairio sėdmens sritis, padarė durtines – pjautines žaizdas dešiniame žaste, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje ir kairiame sėdmenyje. Baigę mušti, abu įtempė R. S. į namą, kur jis nuo patirtų sužalojimų, kurie komplikavosi trauminiu šoku ir išoriniu nukraujavimu, visumos, mirė. Šiais veiksmais A. S. ir A. K. tyčia itin žiauriai nužudė R. S. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Iš 2010 04 23 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus 2011 01 04 specialisto išvados Nr. M 183/10 (05) matyti, kad R. S. mirė nuo kūno sumušimo kietu buku daiktu bei sužalojimo peiliu, pasireiškusių poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, odos nubrozdinimais kaktoje, nosies nugarėlėje, skruostuose, smakre, kairiame petyje, krūtinės dešinėje pusėje, juosmenyje ir dešiniame sėdmenyje, kraujosruvomis krūtinės kairės pusės minkštuose audiniuose, kairės pusės 7-9-10-to šonkaulių lūžiais su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, durtinėmis-pjautinėmis žaizdomis dešiniame žaste, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje ir kairiame sėdmenyje, tai komplikavosi trauminiu šoku, išoriniu nukraujavimu. Kietu buku daiktu suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių, o durtinės-pjautinės žaizdos padarytos septynių smūgių pasėkoje. Tai nurodo sužalojimų kiekis, jų pobūdis ir lokalizacija. Sužalojimai R. S. padaryti greitai vienas po kito ir galėjo gautis sužalojant jį aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2010 04 19 d. 21.00-22.30 val. Po padarytų sužalojimų R. S. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, judėti, gintis, šauktis pagalbos tol, kol dėl sužalojimų komplikacijų neteko sąmonės ir mirė. Po sužalojimų R. S. galėjo gyventi nuo kelių valandų iki 1-2 parų laiko tarpą (1 t. b. l. 75-77).

Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadų Nr. 140-(3949)-IS1-7926 ir Nr. 140-(3946)-IS1-8270 matyti, kad ant A. K. dešinės kojos bato ir ant peilio, paimto 2010 04 22 įvykio vietos apžiūros metu rastas žmogaus kraujo genotipas sutampantis su R. S. genotipu (1 t. b. l. 44-49, 51-52). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvados Nr. MK 122/10 (01) matyti, kad tikėtina, jog R. S. kairės šlaunies žaizda padaryta įvykio vietoje rastu peiliu, žaizdoje nustatyti metalizacijos geležimi pėdsakai (1 t. b. l. 60-66).

Todėl kolegijos manymu, apygardos teismas tinkamai įvertinęs šiuos ir kitus byloje surinktus įrodymus bei išsamiai juos aptaręs ir išanalizavęs nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. S. ir A. K. , veikdami bendrininkų grupėje dėl asmeninių priežasčių, panaudojo nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu fizinę prievartą, sukeldami dideles fizines kančias, abu mušė nukentėjusįjį, A. S. badė peiliu, tarpe sužalojimų pylė ant nukentėjusiojo vandenį, kad atsigautų. Nukentėjusysis R. S. nuo patirtų sužalojimų, kurie komplikavosi trauminiu šoku ir išoriniu nukraujavimu, visumos, mirė t. y. A. K. ir A. S. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. (itin žiauriai nužudė kitą žmogų).

Nepagrįsti nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliacinio skundo argumentai, kad jie iš anksto nesitarė smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu ir nebuvo bendrų veiksmų tikslu atimti nukentėjusiajam gyvybę. Byloje nustatyta, kad nuteistieji smurtą panaudojo tuo pačiu metu, papildydami vienas kito veiksmus. Nė vienas iš nuteistųjų nei žodžiu nei kitais veiksmais nebandė sustabdyti nukentėjusiojo mušimo, vadinasi, suvokdami jų pavojingą sveikatai ir gyvybei pobūdį, pritarė kito bendrininko veiksmams. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, su kito neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistieji suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti. Jų veiksmus sujungė bendras motyvas – kerštas už galimai nukentėjusiojo pavogtus pinigus iš nuteistojo A. S. ir nenoras iškart grąžinti pinigus. Nuteistieji veikė bendrai, kiekvienas jų dalyvavo gyvybės atėmimo procese, todėl pagrįstai teismo pripažinti padaryto nusikaltimo bendrininkais – nusikaltimo vykdytojais. Abu nuteistieji A. K. ir A. S. naudojo smurtą, pavojingą gyvybei, t. y. atliko veiksmus atitinkančius BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, todėl privalo atsakyti už kilusius padarinius. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo kiti asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (kasacinės nutartys 2K-252/2041, 2K-130/2011). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, nukentėjusiojo mirtį sukėlė visuma jam padarytų sužalojimų, kuriuos padarė nuteistieji, mušdami nukentėjusįjį R. S. bei A. S. suduodamas smūgius peiliu.

Taip pat, nepagrįstas nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliacinio skundo argumentas, kad jie nukentėjusįjį R. S. paliko gyvą ir po jų panaudoto smurto nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota, kad nukentėjusiajam R. S. sužalojimai, sukėlę mirtį, padaryti greitai vienas po kito ir galėjo gautis sužalojant aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2010-04-19 21.00-22.30 val. (1 t. b. l. 75-77). Be to, iš liudytojo J. D. parodymų matyti, kad nuteistiesiems A. K. ir A. S. atnešus į kambarį sumuštą nukentėjusįjį R. S. daugiau niekas nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nenaudojo.

Kolegijos manymu, apygardos teismas nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų tinkamai įvertino liudytojos I. M. parodymus, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliaciniuose skunduose. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei teismo posėdžio protokolo, liudytoja I. M. yra Latvijos Respublikos pilietė ir į apygardos teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, todėl apygardos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p. pagarsino liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir jais rėmėsi sprendžiant A. K. ir A. S. kaltės klausimą. Iš liudytojos I. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad apklausiant minėtą liudytoją dalyvavo nuteistieji A. K. ir A. S. bei jų gynėjai, kurie turėjo visas baudžiamojo proceso įstatymo numatytas galimybes užduoti klausimus liudytojai. Po minėtos liudytojos apklausos nuteistieji ir jų gynėjai pastabų dėl apklausos nepareiškė (t. 1 b. l. 193-195). Todėl, kolegijos manymu, šiuo atveju nuteistųjų teisė į gynybą nebuvo pažeista. Taigi apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi minėtos liudytojos parodymais, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinto įrodymų leistinumo ir liečiamumo principų. Be to, apygardos teismas šios liudytojos parodymus vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, kurie tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja vieni kitiems. Todėl apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo suabejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog liudytoja davė melagingus parodymus įtakota ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar tikslu apkalbėti nuteistuosius, kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Nuteistas A. K. apeliaciniame skunde ginčydamas kaltę dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. taip pat nurodė, kad kraujo pėdsakas ant jo bato galėjo atsirasti vedant kruviną nukentėjusįjį į namus, ant įvykio vietoje rasto peilio nėra jokių pėdsakų, patvirtinančių jo kaltę, liudytojas J. D. iš karto neatpažino nuteistojo, kaip asmens buvusio įvykio vietoje, ant jo rūbų taip pat nerasta jo kaltę patvirtinančių pėdsakų. Šie nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes šios nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės nei patvirtina nei paneigia nuteistojo kaltės. Taip, ant nuteistojo A. K. bato rastas nukentėjusiojo kraujas tik patvirtina tą faktą, jog jis buvo įvykio vietoje bei turėjo sąlytį su nukentėjusiuoju, ko neneigia ir pats nuteistasis. Taip pat, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė peiliu žalojęs nukentėjusįjį, ši aplinkybė nuteistajam ikiteisminio tyrimo neinkriminuota ir jis už šiuos veiksmus nenuteistas. Nors kaip nurodo nuteistas A. K. liudytojas J. D. jo pradžioje neatpažino kaip asmens dalyvavusio konflikte su nukentėjusiuoju, tačiau pats nuteistasis neneigia, jog buvo įvykio vietoje ir dalyvavo konflikte su R. S. . Tas pat pasakyta ir apie nuteistojo A. K. nurodytą aplinkybę dėl jo drabužių paėmimo ir pėdsakų radimo. Pats nuteistasis neneigia buvęs įvykio vietoje ir kontaktavęs su nukentėjusiuoju. Šiuo atveju teismas spręsdamas nuteistojo A. K. kaltės klausimą rėmėsi kitais byloje surinktais įrodymais, kas aptarta šioje nutartyje bei teismo nuosprendyje svarstant nuteistojo A. K. kaltės klausimą. Šias nuteistojo nurodytas aplinkybes teismas vertino visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, neatlikta akistata su kitu nuteistuoju A. S. , kuris parodė, kad apeliantas sudavė tik tris smūgius kambaryje. Šie nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byloje nėra jokių medicininių duomenų leidžiančių pagrįstai abejoti nuteistojo psichine būkle, todėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo reikalo nuteistajam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Beje, tokio prašymo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neišreiškė nei nuteistasis nei jo gynėjas. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokios procesinės būtinybės atlikti akistatos tarp nuteistųjų A. K. ir A. S. , nes jų parodymai iš esmės sutapo. Tuo tarpu, akistata, kaip procesinis veiksmas atliekamas tikslu pašalinti prieštaravimams tarp apklaustų asmenų parodymų.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, t. y. kvalifikuotą tyčinį nužudymą (BK 129 str. 2 d. 6 p.), kas sukėlė negrįžtamas ir nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį. Kaip asmenybe A. S. charakterizuojamas patenkinamai. Apygardos teismas pagrįstai nuteistojo A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 2 p.), nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl apygardos teismas, tinkamai įvertinęs šias ir kitas nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, pagrįstai paskyrė nuteistajam A. S. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, artimą šio įstatymo sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Kolegijos manymu, byloje nėra pagrindo tenkinti nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo panaikinti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 9 p. (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Kaip matyti iš pačio nuteistojo A. S. , kito nuteistojo A. K. , liudytojų I. M. , A. M. parodymų, nuteistasis prieš įvykį su minėtais asmenimis vartojo alkoholinius gėrimus, po to nusprendė su A. K. ir I. M. nueiti pas nukentėjusįjį R. S. išsiaiškinti dėl galimai nukentėjusiojo pavogtų nuteistojo pinigų. Atėjęs pas nukentėjusįjį toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu kilus konfliktui dėl pinigų grąžinimo, nuteistasis A. S. kartu su kitu nuteistuoju A. K. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu ir to pasėkoje dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia jį nužudė. Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 9 p.

Kolegijos manymu, taip pat nėra pagrindo tenkinti nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. S. tik iš dalies prisipažino kaltu, teismui nebuvo nuoširdus, neigdamas akivaizdžiai teismo nustatytas aplinkybes, jog nukentėjusįjį R. S. sužalojo peiliu, intensyviai smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu bei konfliktą sukėlė pats nuteistasis. Todėl įvertinus šias aplinkybes, kolegijos manymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis A. S. prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą.

Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuteistajam A. S. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje išdėstytas bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima skirti nuteistajam švelnesnę bausmę. Apygardos teismas nuteistajam A. S. tinkamai parinko bausmės atlikimo vietą, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, ir BK 50 str. numatytų reikalavimų nepažeidė.

Taip pat, kolegijos manymu, apygardos teismas nuteistajam A. K. paskyrė tinkamą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdamas į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir teisingai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. K. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.