- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-21
- Bylos Nr.
- AN2-400-1035/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01433-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Valerij Lauš (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK
- Advokatai
- Mindaugas Barkauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal T. P. atstovo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 506 straipsnio 4¹ dalį ir jam paskirta 400 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
T. P. nubaustas už tai, kad karantino metu 2021 m. birželio 1 d., apie 10.30 val., bute (duomenys neskelbtini), atvykus pagal pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje policijos pareigūnams ir iškvietus vaiko teisių apsaugos specialistus, kurie atvykę nusprendė, kad T. P. dukrai K. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., tikslinga vykti kartu su jos motina į ligoninę vaiko apžiūrai, T. P. atsisakė perduoti vaiką ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų (išreikštų aiškiai, garsiai ir kelis kartus) perduoti vaiką mamai. T. P. ėjo link kambario spausdamas rankomis vaiką prie krūtinės, norint išvengti, kad T. P. neužsirakintų kambaryje, ir paėmus jį už rankos, T. P. aktyviai priešinosi. Asmuo buvo pakartotinai įspėtas dėl policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymo ir fizinės prievartos panaudojimo. T. P. į reikalavimus nereagavo, spausdamas vaiką ir sukeldamas jo sveikatai pavojų, nukrito ant žemės ir spaudė K. P. savo rankomis. Panaudojus kovinių imtynių veiksmus ir užlaužus T. P. rankas, motina J. P. perėmė vaiką iš T. P.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu T. P. atstovas advokatas M. Barkauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad T. P. veikos padarymo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo karantino rėžimas, administracinio nusižengimo protokole nurodytą T. P. veikos kvalifikaciją pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį pakeitė į ANK 506 straipsnio 4¹ dalį. Toks veikos kvalifikacijos pakeitimas yra netinkamas, nes apylinkės teismas iš esmės nenagrinėjo T. P. naujai inkriminuotos teisės normos atitikties jo padarytai veikai, o formaliai nurodė, kad įvykis įvyko karantino metu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45, 46, 96, 506, 526, 589 ir 608 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuriuo ANK 506 straipsnis papildytas 4¹ dalimi, projekto aiškinamuoju raštu, darytina išvada, kad atsakomybę pagal ANK 506 straipsnio 4¹ dalį negalima taikyti vien dėl to, jog administracinis nusižengimas padarytas galiojant karantino rėžimui. Be to, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje turi būti nustatytas konkretus visuomenės sveikatos srities teisės akto, susijusio su karantino ribojimais, pažeidimas. Apylinkės teismas nenurodė, kokius karantino ribojimo pažeidimus padarė T. P.
1.2. Teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas skundžiamoje nutartyje grindžiamas ir įvykio vietoje pareigūnų „Body cam“ filmuota vaizdo ir garso medžiaga, kuri teismui pateikta su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-17751-21. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą, aplinkybes ir pan. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo tyrimą atlikę pareigūnai vaizdo ir garso medžiagos dėl 2021 m. birželio 1 d. įvykio nesurinko, nes tokie duomenys administracinio nusižengimo bylos medžiagoje nebuvo pateikti apylinkės teismui. Tai reiškia, kad apylinkės teismas T. P. pripažino kaltu remdamasis ne administracinio nusižengimo byloje surinktas faktiniais duomenimis, o ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie nebuvo prijungti prie administracinio nusižengimo bylos. Be to, ikiteisminis tyrimas, kurio duomenimis rėmėsi apylinkės teismas, yra nutrauktas T. P. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
1.3. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad T. P. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų perduoti vaiką motinai. Siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, policijos pareigūnas turi vykdyti pareigas ir jo veiksmai turi būti teisėti, t. y. numatyti teisės aktuose. Visiems asmenims privalomi tik įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai (Policijos įstatymo 21 straipsnis). Šiai bylai yra aktuali Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-6051-869/2020, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su K. P. gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su ja ir išlaikymo nustatymo. Šioje nutartyje nurodyta, kad yra teisinis pagrindas taikyti platesnę tėvo ir dukters bendravimo tvarką, tokiu būdu bus labiau užtikrinti mažamečio vaiko interesai, palaikomas sistemingas ir nuolatinis ryšys su vaiko tėvu. Be to, šioje nutartyje pažymėta, kad tėvai gali geranoriškai susitarti ir dėl kitokios tėvo ir mažametės dukters bendravimo tvarkos. Tai reiškia, kad T. P. turėjo teisę ir daugiau gyvai bendrauti su savo vaiku, jeigu dėl to susitaria abu tėvai. Įvykio dieną policijos pareigūnai tvirtino, kad jie turi visus dokumentus, reikšmingus K. P. buvimo vietai nustatyti, todėl preziumuojama, jog jie turėjo ir minėtą teismo nutartį, t. y. žinojo dėl vaiko buvimo vietos konkrečią dieną – 2021 m. birželio 1 d. Būtent antstolis, o ne policijos pareigūnai užtikrina teismo sprendimo vykdymą. Nevykdant teismo sprendimo, turi būti kreipiamasi į antstolį. Sprendimo vykdymo instrukcijos 49–51 punktuose numatyta, kad sprendimas dėl vaikų perdavimo vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 764 straipsnyje nustatyta tvarka. Antstoliui priėmus patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, tačiau skolininkui šio patvarkymo nevykdant, antstolis kreipiasi į teismą. Jeigu antstoliui kliudoma vykdyti teismo sprendimą, jis kliūtims pašalinti kviečia policiją (CPK 585 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai ar vaiko teisių apsaugos institucijos specialistai būtų gavę antstolio pavedimą vykdyti teismo sprendimą ir vaiką atimti iš tėvo, perduoti jį motinai.
1.4. Policijos pareigūnų atlikti veiksmai buvo paremti tik vienos šalies – vaiko motinos parodymais, nenustatant dėl vaiko kilusio konflikto objektyvių priežasčių. Tokios priežastys galėjo būti tiek dėl vaiko motinos kaltės, tiek dėl kitų svarbių priežasčių, bet iš esmės nebuvo sutarta dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Policijos pareigūnai nusprendė iškviesti vaiko teisių apsaugos institucijos specialistus, kurie iki išvykimo susipažino su turima medžiaga apie šeimą. Vaiko teisių apsaugos institucijos specialistų sprendimas įpareigoti policijos pareigūnus atimti vaiką iš tėvo ir perduoti jį motinai buvo nepagrįstas ir nekompetentingas, nes tėvų santykiai yra itin konfliktiški, o J. P. nevykdė teismo nutarčių ir trukdė T. P. bendrauti su vaiku. Be to, abu tėvai turėjo teisę vykti į ligoninę kartu su vaiku.
1.5. Nenuostabu, kad vaikas beveik visą laiką verkė, nes iš vaizdo ir garso įrašų matyti, jog atvykus policijos pareigūnams už durų girdimi moters riksmai, dėl kurių vaikas ir verkė. Įleidus policijos pareigūnus, vaikas nustojo verkti, nes T. P. jį užmigdė, tačiau dėl vykusio pokalbio pakeltu tonu K. P. pabudo ir vėl pradėjo verkti. T. P. stengėsi nuraminti vaiką, vaikščiojo po kambarius laikydamas vaiką ant rankų. Policijos pareigūnų vertinimas, kad vaikas buvo spaudžiamas prie krūtinės, yra subjektyvus. K. P. nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Tai patvirtina vaiko apžiūra, atlikta iškart po įvykio. Be to, tokio amžiaus vaikas kitokiu būdu negali būti laikomas.
1.6. J. P. nuolat kvietė policiją ir vaiko teisių apsaugos institucijos specialistus, tačiau pastarieji pažeidimų nenustatydavo ir konstatuodavo, kad T. P. namai vaikui yra saugi aplinka. 2021 m. gegužės 31 d. įvykio, kai eilinį kartą į T. P. namus buvo iškviesti policijos pareigūnai, metu pareigūnai aiškino (užfiksuota vaizdo ir garso įraše, esančiame ikiteisminio tyrimo medžiagoje) moteriai, kad negali T. P. užlaužti rankų, nes jei vaikui kažkas atsitiks, kas atsakys. Nepaisant to, 2021 m. birželio 1 d. įvykyje dalyvavę pareigūnai T. P. ranką užlaužė, nors tuo metu ant jo rankų buvo laikoma K. P., ir panaudojo prievartą, neadekvačią esamoms aplinkybėms ir neproporcingą esama pavojui. Policijos pareigūnai veikė priešingai tarnybos interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktasis policijos komisariatas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Nurodo, kad skunde nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, kurios turėtų teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu veikos perkvalifikavimu, ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimu ir policijos pareigūnų reikalavimų (ne)teisėtumo aspektu vertinimu.
Nagrinėjamoje byloje T. P. pripažintas kaltu pagal ANK 506 straipsnio 4¹ dalį, nors T. P. surašytame administracinio nusižengimo protokole jo veiksmai kvalifikuoti pagal šio straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą. ANK 506 straipsnio 4¹ dalyje taip pat numatyta administracinė atsakomybė už minėtų pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą, jeigu šis administracinis nusižengimas padarytas karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
Taigi, norint patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 506 straipsnio 4¹ dalį, būtina nustatyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) pareigūno nurodymas ar reikalavimas turi būti teisėtas; 2) asmuo tokio nurodymo ar reikalavimo nevykdo; 3) toje teritorijoje turi galioti specialus teisinis rėžimas (karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino ir pan.).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pirmos teisiškai reikšmingos aplinkybės pažymėtina, kad policijos pareigūnai yra priskiriami statutiniams valstybės tarnautojams (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 2 straipsnio 6 dalis). Pagal policijos įstatymo 21 straipsnį, reglamentuojantį policijos pareigūnų įgaliojimus, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą; pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant; teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams; už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime teisingai atkreipė dėmesį į šiai bylai aktualius Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytus policijos uždavinius: žmogaus teisių ir laisvių apsaugą; asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimą; neatidėliotinos pagalbos teikimą asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo; nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, atskleidimą ir tyrimą. Minėti Policijos įstatyme įtvirtinti pareigūnų įgaliojimai ir policijos uždaviniai yra reikšmingi vertinant, ar nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų reikalavimai perduoti vaiką motinai buvo teisėti.
Apeliantas skunde nepagrįstai susiaurino policijos pareigūnų įgaliojimų susiklosčiusioje situacijoje apimtį. Pasak apelianto, esant teismo nutartimi nustatytai laikinai bendravimo su vaiku tvarkai, visus klausimus, susijusius su tokios nutarties netinkamu vykdymu, sprendžia antstolis, kuris, pagal savo kompetenciją susirinkęs visą reikalingą informaciją, įskaitant vaiko teisių apsaugos institucijos turimą informaciją, įpareigoja asmenį atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, o kliudymo vykdyti teismo nutartį atveju šioms kliūtims pašalinti kviečia policiją. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, policijos pareigūnai vadovavosi į įvykio vietą iškviestų vaiko teisių apsaugos institucijos specialistų priimtu sprendimu, kad T. P. dukrai tikslinga vykti kartu su jos motina į ligoninę vaiko apžiūrai. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutarties matyti, kad mažametės K. P. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina J. P., taip pat nustatyta laikinoji T. P. bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią jis turi teisę bendrauti su vaiku kiekvienos savaitės šeštadieniais 2 (dvi) šalių pasirinktas valandas ir kiekvienos savaitės 2 (dvi) šalių pasirinktas darbo dienas, kiekvieną dieną po 2 (dvi) šalių pasirinktas valandas, atsižvelgiant į mažamečio vaiko dienos režimą ir dalyvaujant vaiko motinai J. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad vaikas įvykio dieną buvo vos (duomenys neskelbtini) amžiaus. Turint omeny, kad pagal minėtą teismo nutartį vaiko gyvenamoji vieta bylai aktualiu laikotarpiu buvo nustatyta kartu su motina, o tėvo bendravimo su vaiku tvarka nustatyta su tam tikromis išlygomis (buvo būtina susitarti ne tik dėl konkretaus bendravimo laiko, bet ir atsižvelgti į mažamečio vaiko dienos režimą), darytina išvada, kad T. P. neturėjo teisės pats, pateisindamas savo elgesį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartimi, nuspręsti, kad nagrinėjamo įvykio metu būtent jis turi teisę bendrauti su vaiku, šią savo teisę įgyvendinti neatsižvelgiant nei į vaiko, nei į jo motinos interesus. Iš minėtos teismo nutarties turinio matyti, kad vaiko laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina ir būtent tokia tėvo bendravimo su vaiku tvarka (su išlygomis) nustatyta atsižvelgiant į vaiko amžių, būtinybę laikytis dienos režimo, į tai, jog vaikas maitinamas motinos pienu. Nepaisant abiejų tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principų, kurių išimtys galimos užtikrinant vaiko interesus, akivaizdu, kad šiuo atveju būtent motina, su kuria įvykio metu gyveno mažametė dukra ir kuri geriau žinojo vaiko dienos režimą, nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą spręsti, ar vaiko tėvui jau yra laikas grąžinti vaiką motinai. Todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne vaiko motina, o T. P. galėjo kreiptis į antstolį dėl teismo nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymo, jeigu manytų, kad šioje konkrečioje situacijoje J. P. nevykdo teismo nutarties dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. P. sąmoningai pasirinko kitą kelią, t. y. nepaisant motinos prašymo, neatidavė jai vaiko, dėl to kilo konfliktinė situacija ir J. P. buvo priversta kviesti policijos pareigūnus. Pažymėtina, kad pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai turėjo išspręsti jau prasidėjusį konkretų tėvų tarpusavio konfliktą, atsižvelgdami ne į teorinius, o realius vaiko interesus susiklosčiusioje situacijoje. Byloje nustatyta, kad atvykstant pareigūnams vaikas, būdamas ant T. P. rankų, verkė. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnai, suprasdami konflikto esmę, iškvietė vaiko teisių apsaugos institucijos specialistus, kurie, būdami susipažinę su šeimos situacija, atsižvelgdami į susiklosčiusią faktinę situaciją, nusprendė, kad yra tikslinga vaikui kartu su motina vykti apžiūrai į ligoninę. Iš skundžiamoje nutartyje minimų vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje neskubėjo priimti sprendimų, dėjo pastangas, kad konfliktas būtų išspręstas geruoju. Reikalavimas aiškiai, garsiai ir kelis kartus buvo išreikštas tik po minėto vaiko teisių apsaugos institucijos specialistų sprendimo. Daryti išvadą, kad toks policijos pareigūnų reikalavimas, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją, minėtus pareigūnų turimus įgaliojimus ir policijos uždavinius, yra neteisėtas nėra pagrindo.
Aukštesnysis teismas nepasisako dėl apeliaciniame skunde analizuojamų policijos pareigūnų veiksmų, susijusių su faktiniu vaiko iš T. P. rankų paėmimu, pastarojo pargriovimu ir pan., nes šios aplinkybės nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Byloje vertinami pareigūnų veiksmai jiems reiškiant T. P. reikalavimą, o ne veiksmai, sekę po šių reikalavimų nevykdymo. Administracinei atsakomybei už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ar nurodymų nevykdymą kilti pakanka fakto, kad jie yra aiškiai išreikšti ir nėra vykdomi. Be to, policijos pareigūnų prieš T. P. atliktų veiksmų teisinis vertinimas pateiktas kitame tyrime pagal T. P. pareiškimą.
Dėl antros teisiškai reikšmingos aplinkybės aukštesnysis teismas plačiau nepasisako, kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad T. P. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų perduoti vaiką motinai. Šis klausimas nėra keliamas ir apeliaciniame skunde, dėmesį susikoncentruojant į tokių reikalavimų neteisėtumą, dėl ko aukštesnysis teismas jau pasisakė.
Dėl trečios teisiškai reikšmingos aplinkybės pažymėtina, kad byloje taip pat nėra ginčo, jog T. P. veikos padarymo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo karantino režimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“. Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas nenagrinėjo T. P. naujai inkriminuotos teisės normos (ANK 506 straipsnio 4¹ dalis) atitikties jo padarytai veikai, o formaliai nurodė, jog įvykis įvyko karantino metu, yra teisiškai nereikšmingi, todėl atmetami. T. P. veikai kvalifikuoti pagal ANK 506 straipsnio 4¹ dalį pakanka nustatyti, ar jos padarymo metu toje teritorijoje galiojo vienas iš specialių teisinių režimų. Iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad nėra reikalaujama nustatyti, kad asmens veika nevykdant pareigūnų teisėtų reikalavimų sukėlė tam tikras pasekmes, kurių išvengti buvo siekiama nustatant minėtą režimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taip pat nereikalaujama, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje būtų nustatytas konkretus visuomenės sveikatos srities teisės akto, susijusio su karantino ribojimais, pažeidimas. Tokio pažeidimo nustatymas yra aktualus traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal, pavyzdžiui, ANK 45 straipsnį. Be to, nėra pagrindo teigti, kad T. P. veika nesukėlė jokių grėsmių, dėl kurių buvo paskelbtas karantinas. Į įvykį buvo atvykę du policijos pareigūnai, vėliau trys vaiko teisių apsaugos specialistai. Bute, be mažamečio vaiko, buvo jo tėvai. Visi minėti žmonės dėl T. P. veikos buvo priversti ilgesnį laiką būti kartu buto koridoriuje, taip sukeldami vienas kitam pavojų susirgti Covid-19 liga, dėl kurios iš esmės buvo paskelbtas karantinas. Pastebėtina, kad apylinkės teismas pakeitė T. P. inkriminuotos veikos kvalifikavimą, teismo posėdyje įspėjęs T. P., t. y. sudaręs jam galimybę pasirengti gynybai pagal kitą kaltinimą.
Nepagrįstais laikytini ir apelianto argumentai dėl to, kad apylinkės teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie nebuvo prijungti prie administracinio nusižengimo bylos. Pirma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, faktiniai duomenys administracinio nusižengimo byloje renkami ne tik administracinio nusižengimo tyrimą atliekančių pareigūnų, bet ir teismo, kuriam administracinio nusižengimo teisenoje yra suteiktas aktyvus vaidmuo. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2021 m. rugpjūčio 4 d. raštu kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikimo (b. l. 60). Ši medžiaga teismui pateikta 2021 m. rugpjūčio 6 d. (b. l. 61). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apylinkės teismas turėjo pagrindą vadovautis savo paties iniciatyva išreikalauta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, pats apeliantas tam tikrus skundo argumentus grindžia ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepaisant to, kad, apelianto teigimu, ši medžiaga nėra prijungta prie administracinio nusižengimo bylos.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad T. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal ANK 506 straipsnio 4¹ dalį, skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindas tenkinti apeliacinį skundą nenustatytas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
T. P. atstovo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.