Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2012-10-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-339/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-10-22
Bylos Nr.
1A-339/2012
Teisminio proceso Nr.
1-01-2-00046-2009-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Nuteistasis
S. N.
Civilinis ieškovas
akcinės draudimo bendrovės ,,G. B.“
Baudžiamoji byla Nr. 1A-339/2012Proceso Nr. 1-01-2-00046-2009-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.7.2; 2.1.7.4; 2.4.6.4.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorėms: Lolitai Narmontienei, Margaritai Valantiejienei,gynėjams: Iraidai Žogaitei, Rolandui Tilindžiui,nuteistajam S. N.,civilinio ieškovo akcinės draudimo bendrovės ,,G. B.“ Lietuvos filialo atstovui M. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš S. N. priteista 6 723 430,40 Lt akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) ,,G. B.“ Lietuvos filialui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – 4 723 430,40 Lt piniginių lėšų:

S. N., būdamas ADB „xxx“ (nuo 2009 m. balandžio 1 d. ADB „G. B.“ Lietuvos filialas) (toliau – ir Bendrovė), esančios (duomenys neskelbtini), valdybos narių 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu išrinktas šios bendrovės valdybos pirmininku bei paskirtas ADB „xxx“ generaliniu direktoriumi, pagal ADB „xxx“ vienintelio akcininko – Latvijos draudimo bendrovės „xxx“ įgalioto atstovo ir ADB „xxx“ valdybos narės I. C. (I. C.) pasirašytą darbo sutartį 2008 m. gegužės 27 d.–2009 m. vasario 21 d. laikotarpiu Vilniuje, eidamas ADB „xxx“ generalinio direktoriaus pareigas, būdamas bendrovės vienasmenis valdymo organas, pažeisdamas 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) Nr. IX–1889 37 straipsnio 5 dalį, ADB „xxx“ įstatų (toliau – ir Įstatai), patvirtintų vienintelio akcininko 2005 m. kovo 21 d. sprendimu, 1 skirsnio 1.1 dalį, savo veikloje nesivadovavo įstatymais, kitais teisės aktais, Bendrovės įstatais, stebėtojų tarybos, valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais, turėdamas valdybos posėdžio šaukimo iniciatyvą pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 1 dalį ir nustatyta tvarka neinformavo vienintelio akcininko, nesušaukė valdybos posėdžio, turėdamas tikslą svarstyti ir priimti sprendimą dėl jam patikėtų bei jo žinioje esančių draudimo bendrovės didelės vertės piniginių lėšų pelningo investavimo į ilgalaikio turto įgijimą, ir, neturėdamas valdybos sprendimo, viršydamas akcinės bendrovės vadovui įstatymo suteiktus įgaliojimus, taip pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį ir 34 straipsnio 4 dalies 6 punktą, neatsižvelgdamas į ADB „xxx“ įstatų 3 skirsnio 3.1 dalyje nurodytą draudimo bendrovės 26 130 000 Lt įstatinio kapitalo dydį, vienvaldiškai draudimo bendrovės vardu priėmė sprendimą ir sudarė sandorį dėl ilgalaikio turto – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „xxx“ nematerialių vardinių obligacijų įgijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (ADB „xxx“ 1/20 įstatinio kapitalo sudaro 1 306 500 Lt), pažeisdamas 2003 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) Nr. IX-1737 35 straipsnį, turtu neužtikrino didelės vertės piniginių lėšų investavimo saugumo bei pažeisdamas 2004 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – Draudimo priežiūros komisija) nutarimu Nr. N-24 patvirtintas ,,Draudimo įmonės techninių atidėjinių padengimo turtu taisykles“ (toliau – ir Taisyklės), jų 13.9 ir 9 punktus, pagal sudarytą sandorį investavo daugiau kaip vieną procentą draudimo bendrovės piniginių lėšų į vieno subjekto obligacijas, kurios neįtrauktos į oficialius ar juos atitinkančius reguliuojamų vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus ir kurių emisijos sąlygose nenumatytas įsipareigojimas ne vėliau kaip per vienerius metus nuo išleidimo įtraukti į prekybą reguliuojamose rinkose, bei pažeisdamas šių Taisyklių pagrindu priimtą ADB „xxx“ investavimo strategiją, patvirtintą ADB „xxx“ valdybos posėdžio 2008 m. vasario 5 d. protokolu Nr. 03-08, jos 2 skirsnį ir 3 skirsnio 1 punktą, neatsižvelgdamas į didelės vertės piniginių lėšų investavimo riziką, neužtikrindamas investavimo krypčių ir investavimo tikslo dėl stabilaus aktyvų augimo, jo vadovaujamos draudimo bendrovės didelės vertės pinigines lėšas investavo (paskolino) į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, pažeisdamas investavimo strategijos 6 skirsnį ir 11 skirsnio 5 dalį, į šias obligacijas investavo didelės vertės pinigines lėšas, viršijančias 1 procentą ADB „xxx“ tuo metu buvusių 56 605 583 Lt laisvų piniginių lėšų ir techninių atidėjinių, pažeisdamas investavimo strategijos 7 skirsnio reikalavimus, už obligacijas perleido pinigines lėšas, viršijančias 1 procentą draudimo bendrovės laisvų piniginių lėšų ir techninių atidėjinių, daugiau negu trijų mėnesių laikotarpiui be reikalavimo išpirkti obligacijas, gauti palūkanas anksčiau, nei Obligacijų sutartyje (toliau – ir obligacijų pasirašymo sutartis) užfiksuotas galutinis obligacijų išpirkimo terminas, pažeisdamas investavimo strategijos 4 skirsnio 3 dalyje nustatytą terminą, ketvirčio laikotarpiu neinformavo valdybos narių apie didelės vertės piniginių lėšų pervedimą pagal jo vienvaldiškai sudarytą ir pasirašytą obligacijų įgijimo sandorį, pažeisdamas vienintelio akcininko 2005 m. kovo 21 d. sprendimu patvirtintų ADB „xxx“ įstatų 1 skirsnio 1.1 punkto, 3 ir 5 skirsnių bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, pasinaudodamas galimybe disponuoti ADB „xxx“ jam patikėtomis ir jo žinioje esančiomis didelės vertės piniginėmis lėšomis, nesilaikydamas jam patikėtų ir jo žinioje esančių didelės vertės piniginių lėšų investavimo bei ilgalaikio turto įgijimo nustatytos tvarkos, vienvaldiškai draudimo bendrovės vardu skolindamas jam patikėtas ir jo žinioje esančias didelės vertės pinigines lėšas, nerūpestingai siekdamas pelno jo vadovaujamai bendrovei, veikdamas ADB „xxx“ bei jos vieninteliam akcininkui – Latvijos ADB „xxx“ nenaudai, neįsitikino, ar jis pelningai ir patikimai investuoja (skolina) jam patikėtas ir jo žinioje esančias ADB „xxx“ didelės vertės pinigines lėšas į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, neįvertino UAB „xxx“ turtinės padėties, neatsižvelgė į UAB „xxx“ finansinę galimybę išpirkti jai priklausančias obligacijas ir Obligacijų sutartyje nustatytu terminu grąžinti ADB „xxx“ paskolintus pinigus su palūkanomis, nepasinaudojo įstatymo numatytomis priemonėmis UAB „xxx“ turtu užtikrinti ADB „xxx“ investuotų į obligacijas didelės vertės pinigų grąžinimą, ADB „xxx“ vardu priėmė sprendimą, sudarė ir pasirašė 2008 m. rugsėjo 1 d. Obligacijų sutartį su UAB „xxx“, įregistruota ir vykdančia ūkinę-finansinę veiklą (duomenys neskelbtini), dėl 1 368 000 vnt. UAB „xxx“ nematerialių vardinių obligacijų įgijimo už bendrą nominalią 1 368 000 eurų (4 723 430,40 Lt) vertę, pagal kurią iki 2009 m. gruodžio 1 d. investavo (paskolino) jam patikėtas ir jo žinioje esančias ADB „xxx“ didelės vertės pinigines lėšas į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, už kurias jo žodiniu nurodymu ir pavedimu vyr. buhalterė L. J. iš ADB „xxx“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke Snoras, pagal 2008 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo nurodymą Nr. 381224 pervedė 1 368 000 eurų (4 723 430,40 Lt) į UAB „xxx“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, kurių obligacijų platintoja UAB „xxx“ dėl piniginių lėšų neturėjimo 2008 m. rugsėjo 1 d. Obligacijų sutartyje nustatytu terminu 2009 m. gruodžio 1 d. nesugrąžino, iš ADB „xxx“ neišpirko savo 1 368 000 vnt. nematerialių vardinių obligacijų, palūkanų nesumokėjo, ir tuo S. N. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, padarydamas ADB „xxx“ (nuo 2009 m. balandžio 1 d. ADB „G. B.“ Lietuvos filialas) didelės vertės 4 723 430,40 Lt turtinę žalą.

S. N., tęsdamas vieningą nusikalstamą sumanymą, esant tyčiai, galiojant tokiems pat įstatymams ir kitiems norminiams aktams, iššvaistė 2 000 000 Lt piniginių lėšų, kurios priklausė ADB „xxx“:

S. N., būdamas ADB „xxx“ (nuo 2009 m. balandžio 1 d. ADB „G. B.“ Lietuvos filialas), esančios (duomenys neskelbtini), valdybos narių 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu išrinktas šios bendrovės valdybos pirmininku ir paskirtas ADB „xxx“ generaliniu direktoriumi, pagal ADB „xxx“ vienintelio akcininko – Latvijos draudimo bendrovės „xxx“ įgalioto atstovo ir ADB „xxx“ valdybos narės I. C. pasirašytą darbo sutartį 2008 m. gegužės 27 d.–2009 m. vasario 21 d. laikotarpiu Vilniuje, eidamas ADB „xxx“ generalinio direktoriaus pareigas, būdamas bendrovės vienasmenis valdymo organas, pažeisdamas 2003 m. gruodžio 11 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 straipsnio 5 dalį, ADB „xxx“ įstatų, patvirtintų vienintelio akcininko 2005 m. kovo 21 d. sprendimu, 1 skirsnio 1.1 dalį, savo veikloje nesivadovavo įstatymais, kitais teisės aktais, Bendrovės įstatais, stebėtojų tarybos, valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais, turėdamas valdybos posėdžio šaukimo iniciatyvą pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 1 dalį ir nustatyta tvarka neinformavo vienintelio akcininko, nesušaukė valdybos posėdžio, turėdamas tikslą svarstyti bei priimti sprendimą dėl jam patikėtų ir jo žinioje esančių draudimo bendrovės piniginių lėšų pelningo investavimo į ilgalaikio turto įgijimą, ir, neturėdamas valdybos sprendimo, viršydamas akcinės bendrovės vadovui įstatymo suteiktus įgaliojimus, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį ir 34 straipsnio 4 dalies 6 punktą, neatsižvelgdamas į ADB „xxx“ įstatų 3 skirsnio 3.1 dalyje nurodytą draudimo bendrovės 26 130 000 Lt įstatinio kapitalo dydį, vienvaldiškai draudimo bendrovės vardu priėmė sprendimą ir sudarė sandorį dėl ilgalaikio turto įgijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (ADB „xxx“ 1/20 įstatinio kapitalo sudaro 1 306 500 Lt), pažeisdamas 2003 m. rugsėjo 18 d. Draudimo įstatymo Nr. IX-1737 35 straipsnį, turtu neužtikrino piniginių lėšų investavimo saugumo bei pažeisdamas 2004 m. kovo 9 d. Draudimo priežiūros komisijos nutarimu Nr. N-24 patvirtintas Taisykles, jų 13. 9 ir 9 punktus, pagal sudarytą sandorį investavo daugiau kaip vieną procentą draudimo bendrovės piniginių lėšų į vieno subjekto obligacijas, kurios neįtrauktos į oficialius ar juos atitinkančius reguliuojamų vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus ir kurių emisijos sąlygose nenumatytas įsipareigojimas ne vėliau kaip per vienerius metus nuo išleidimo įtraukti į prekybą reguliuojamose rinkose, pažeisdamas šių Taisyklių pagrindu priimtą ADB „xxx“ investavimo strategiją, patvirtintą ADB „xxx“ valdybos posėdžio 2008 m. vasario 5 d. protokolu Nr. 03-08, jos 2 skirsnį ir 3 skirsnio 1 punktą, neatsižvelgdamas į didelės vertės piniginių lėšų investavimo riziką, neužtikrindamas investavimo krypčių ir investavimo tikslo dėl stabilaus aktyvų augimo, jo vadovaujamos draudimo bendrovės didelės vertės pinigines lėšas investavo (paskolino) į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, pažeisdamas investavimo strategijos 6 skirsnį ir 11 skirsnio 5 dalį, į šias obligacijas investavo didelės vertės pinigines lėšas, viršijančias 1 procentą ADB „xxx“ tuo metu buvusių 62 303 567 Lt laisvų piniginių lėšų ir techninių atidėjinių, pažeisdamas investavimo strategijos 7 skirsnio reikalavimus, perleido už obligacijas pinigines lėšas, viršijančias 1 procentą draudimo bendrovės laisvų piniginių lėšų ir techninių atidėjinių, daugiau negu trijų mėnesių laikotarpiui be reikalavimo išpirkti obligacijas, gauti palūkanas anksčiau, nei Obligacijų sutartyje užfiksuotas galutinis obligacijų išpirkimo terminas, pažeisdamas investavimo strategijos 4 skirsnio 3 dalyje nustatytą terminą, ketvirčio laikotarpiu neinformavo draudimo bendrovės valdybos narių apie didelės vertės piniginių lėšų pervedimą pagal jo vienvaldiškai sudarytą ir pasirašytą obligacijų įgijimo sandorį, pažeisdamas vienintelio akcininko 2005 m. kovo 21 d. sprendimu patvirtintų ADB „xxx“ įstatų 1 skirsnio 1.1 punkto, 3 ir 5 skirsnių bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, pasinaudodamas galimybe disponuoti ADB „xxx“ jam patikėtomis ir jo žinioje esančiomis didelės vertės piniginėmis lėšomis, nesilaikydamas jam patikėtų ir jo žinioje esančių didelės vertės piniginių lėšų investavimo bei ilgalaikio turto įgijimo nustatytos tvarkos, vienvaldiškai draudimo bendrovės vardu skolindamas jam patikėtas ir jo žinioje esančias didelės vertės pinigines lėšas, nerūpestingai siekdamas pelno jo vadovaujamai bendrovei, veikdamas ADB „xxx“ bei jos vieninteliam akcininkui – Latvijos ADB „xxx“ nenaudai, neįsitikino, ar jis pelningai ir patikimai investuoja (skolina) jam patikėtas ir jo žinioje esančias ADB „xxx“ didelės vertės pinigines lėšas į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, neįvertino UAB „xxx“ turtinės padėties, neatsižvelgė į UAB „xxx“ finansinę galimybę išpirkti jai priklausančias obligacijas ir nustatytu terminu grąžinti ADB „xxx“ paskolintus pinigus su palūkanomis, nepasinaudojo įstatymo numatytomis priemonėmis UAB „xxx“ turtu užtikrinti ADB „xxx“ investuotų į obligacijas didelės vertės pinigų grąžinimą, ADB „xxx“ vardu priėmė sprendimą, sudarė ir pasirašė 2008 m. spalio 22 d. Obligacijų sutartį su UAB „xxx“, įregistruota ir vykdančia ūkinę-finansinę veiklą (duomenys neskelbtini), dėl 2 000 000 vnt. nematerialių vardinių obligacijų įgijimo už bendrą nominalią vertę 2 000 000 Lt, pagal kurią iki 2009 m. gruodžio 15 d. investavo (paskolino) jam patikėtas ir jo žinioje esančias ADB „xxx“ didelės vertės pinigines lėšas į UAB „xxx“ nematerialias vardines obligacijas, už kurias jo žodiniu nurodymu ir pavedimu vyr. buhalterė L. J. iš ADB „xxx“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke Snoras, pagal 2008 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 10230820 pervedė 1 000 000 Lt ir iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DnB NORD banke, pagal 2008 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 001 pervedė 1 000 000 Lt į UAB „xxx“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, kurių obligacijų platintoja UAB „xxx“ dėl piniginių lėšų neturėjimo 2008 m. spalio 22 d. obligacijų sutartyje nustatytu terminu 2009 m. gruodžio 15 d. nesugrąžino, iš ADB „xxx“ neišpirko savo 2 000 000 vnt. nematerialių vardinių obligacijų, palūkanų nesumokėjo, ir tuo S. N. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, padarydamas ADB „xxx“ (nuo 2009 m. balandžio 1 d. ADB „G. B.“ Lietuvos filialas) didelės vertės 2 000 000 Lt turtinę žalą.

Iš viso S. N. iššvaistė jam patikėtų piniginių lėšų 6 723 430,40 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nevertino ir neatsižvelgė į dalį įrodymų bei aplinkybių, patvirtinančių apelianto veiksmuose nebuvus nusikalstamos veikos sudėties, dėl to padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas apelianto kaltę iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino byloje pateiktų bei tirtų įrodymų visumos, o jam palankių liudytojų parodymų iš viso neanalizavo ir nevertino. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik vieną po kitos išvardino nustatytas aplinkybes, išdėstė surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia esant nusikalstamos veikos sudėtį, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Tuo pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“.

Apeliantui inkriminuotai veikai būdingas, o tai reiškia ir privalomas nustatyti byloje, pats veikos neteisėtumas ir neatlygintinumas, t. y. turto savininko netekimas tam tikro turto ir negavimas mainais jokio kito turto, jam už tokį perleidimą nėra atlyginama ekvivalentiška turto verte. Neatlygintinumas yra objektyviosios pusės požymis, nes vien tik patikėto turto trūkumas, jo vertės sumažėjimas dar nereiškia, kad turtas pasisavintas ar iššvaistytas. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas – tai ne tik jos prieštaravimas baudžiamiesiems įstatymams, bet ir neturėjimas pagrindo, kurį suteikia kitų teisės šakų normos, gauti turtą ar turtinę teisę, kurie yra nusikalstamo kėsinimosi objektas. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko veika turi būti sąlyga materialinei žalai atsirasti, tarp jų turi būti priežastinis ryšys, svarbus pats žalos dydis, o kol nepadaryta žala arba nėra kliūčių žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis, nėra ir paties turto iššvaistymo.

Būtina išsamiai analizuoti ir išsiaiškinti, ar asmens atlikti veiksmai tikrai gali būti laikomi kėsinimusi į baudžiamosios teisės saugomus teisinius gėrius ir laikomi nusikalstamais, ar jais buvo pažeistos tik civilinės teisės normos ir jų pažeidimu nebuvo peržengtos civilinės teisės ribos. Ar atitinkamo asmens veiksmais pažeidžiami tik šalių interesai, ar šie veiksmai laikytini nusikalstamais, tampa konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog „už ekonomiškai nenaudingų sprendimų priėmimą nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė“.

Žemesnės instancijos teismas

Išvadas dėl veikos neteisėtumo ir neatlygintinumo teismas padarė, netinkamai ir nevisapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, dalies svarbių aplinkybių iš viso neanalizavo ir nevertino, dėl jų nepasisakė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Obligacijų sutartys buvo sudarytos neteisėtai ir neatlygintinai.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Bendrovės įstatų 1 skirsnio 1.1 dalyje nurodyta, kad ADB „xxx“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, savo veikloje besivadovaujantis šiais įstatais, Civiliniu kodeksu, Akcinių bendrovių įstatymu, Draudimo įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais.

Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valdybos posėdžio šaukimo iniciatyvos teisę turi kiekvienas valdybos narys. Taigi šis Akcinių bendrovių įstatymo straipsnis nustato kiekvieno valdybos nario teisę, bet ne pareigą. Nurodytos nuostatos yra bendro pobūdžio ir visiškai nesusijusios su bendrovės turto perleidimo tvarka. Aplinkybė, kad apeliantas nepasinaudojo Akcinių bendrovių įstatymo jam, kaip vienam iš valdybos narių, suteikiama teise sušaukti valdybos susirinkimą, nereiškia, jog buvo pažeista ši įstatymo nuostata, t. y. nepasinaudojimas teise negali būti traktuojamas kaip pareigos nevykdymas, kai toks įpareigojimas konkrečiai nenumatytas.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, o 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sandorius bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos sprendimas.

Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodyta, jog valdyba priima sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.

Nuosprendyje nepagrįstai konstatuotas ir šios Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos pažeidimas, nes nebuvo išsamiai išanalizuota Bendrovėje esanti tvarka dėl laisvų lėšų investavimo, vertybinių popierių įsigijimo, taip pat nebuvo vertintas pačių obligacijų, kaip vertybinių popierių, priskyrimo ilgalaikiam finansiniam turtui galimumas. Tam, kad būtų konstatuotas Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 6 punkto pažeidimas, byloje surinktais įrodymais turėjo būti įrodyta, jog pagal Obligacijų sutartis įsigytos obligacijos priskirtinos būtent prie ilgalaikio turto. Liudytoja L. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad finansinėse ataskaitose nurodytuose rekvizituose obligacijos nepriskiriamos prie ilgalaikio turto. Tai reiškia, jog sudarant Obligacijų sutartis neturėjo ir negalėjo būti taikomas Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 6 punktas, nes valdybos sprendimas būtinas tik tuo atveju, kai sudaromi sandoriai susiję su ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įsigijimu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pagal sudarytas Obligacijų sutartis Bendrovė įsigijo ne ilgalaikį turtą, kurio įsigijimui Akcinių bendrovių įstatymas nenumato vertės apribojimo, todėl apelianto veiksmais nepažeisti Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis ir 34 straipsnio 4 dalies 6 punktas. Šios aplinkybės teismas nevertino. Faktą, jog bendrovės įsigyjamos obligacijos nebuvo priskiriamos prie ilgalaikio turto, patvirtina aplinkybė, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, jog įgyjant, pvz., AB DnB Nord banko ir kitas obligacijas būtų priimami valdybos sprendimai, nors jų įsigijimo sumos taip pat viršydavo 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.

Draudimo įstatymo 2 straipsnio 25 punkte nustatyta, kad draudimo techniniai atidėjiniai yra teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti draudiko įsipareigojimai, atsirandantys iš draudimo ir (ar) perdraudimo sutarčių ar susiję su jomis. Būtent techninių atidėjinių padengimo turtu taisyklės numatytos Draudimo įstatymo 35 straipsnyje. Šioje byloje išskirtinos dvi sąvokos – „techniniai atidėjiniai“ ir ,,laisvos lėšos“. Obligacijų sutarčių sudarymo metu Bendrovės techniniai atidėjiniai jau buvo visiškai suformuoti ir 100 procentų padengti turtu, o pagal Obligacijų sutartis įgytos obligacijos buvo iš laisvų lėšų. Šias aplinkybes byloje patvirtina: Draudimo priežiūros komisijai Bendrovės teiktos 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 30 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. lėšų investavimo ataskaitos, 2009 m. vasario 21 d. apeliantui išduota pažyma apie Bendrovės draudimo techninių atidėjinių padengimą turtu, liudytojų L. J. ir A. S. bei paties apelianto parodymai. Kadangi lėšos, panaudotos perkant UAB „xxx“ obligacijas pagal Obligacijų sutartis, buvo laisvos ir skirtos būtent investavimui į vertybinius popierius, šioms lėšoms negalėjo būti taikomos Draudimo įstatymo 35 straipsnio ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. N-24 patvirtintų Taisyklių nuostatos. Tai rodo, jog nėra pagrindo apeliantui inkriminuoti Draudimo įstatymo 35 straipsnio nuostatų pažeidimo. Obligacijų sutarčių sudarymo metu galiojusių Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų Taisyklių 1 punkte nustatyta, kad Draudimo įmonės draudimo techninių atidėjinių padengimo turtu taisyklės nustato draudimo įmonių draudimo techninių atidėjinių padengimo turtu tvarką, sąlygas, apribojimus ir valiutų suderinamumo taisykles. Taigi Taisyklės reglamentuoja išimtinai draudimo įmonių techninių atidėjinių padengimo turtu tvarką, apribojimus, tačiau ne laisvų lėšų investavimo tvarką ir pan. Dėl to nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog sudarant Obligacijų sutartis pažeistas Draudimo įstatymo 35 straipsnis bei Taisyklės.

Bendrovės investavimo strategija numato pagrindines Bendrovės investavimo kryptis ir taisykles, susijusias su išimtinai techninių atidėjinių padengimu turtu (investavimu). Visuose be išimties Bendrovės investavimo strategijos skirsniuose reglamentuojami klausimai, susiję būtent su Bendrovės techniniais atidėjiniais ir jų padengimu turtu. Priešingai, Bendrovės investavimo strategijos 5 skirsnyje nurodyta, kad laisvų Bendrovės lėšų investavimas nėra ribojamas. Taigi apeliantas nepažeidė ir negalėjo pažeisti Bendrovės investavimo strategijos.

Bendrovės auditorius D. D. teisme parodė, jog įmonė turėjo investavimo politiką, jos laikėsi ir investicijos atitiko Draudimo priežiūros komisijos reikalavimus dėl techninių atidėjinių padengimo. Šie parodymai įrodo, kad apeliantas nepažeidė Draudimo įstatymo, Taisyklių ir Bendrovės investavimo strategijos.

Inkriminuodamas apeliantui nurodytų Taisyklių, Draudimo įstatymo 35 straipsnio, Bendrovės investavimo strategijos pažeidimą, teismas turėjo aiškiai bei vienareikšmiai nurodyti, kokiais įrodymais remdamasis jis grindžia nurodytų teisės aktų pažeidimą ir kodėl byloje esantys įrodymai bei liudytojų parodymai, pagrindžiantys, jog techniniai atidėjiniai buvo visiškai suformuoti, o obligacijos įsigytos iš laisvų lėšų, nėra vertinami šioje byloje ir atmetami. Teismas to nepadarė.

Nurodytos aplinkybės bei byloje esantys įrodymai vienareikšmiai patvirtina, kad apelianto veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – būtino objektyviosios pusės požymio – veikos neteisėtumo. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog Obligacijų sutartys pasirašytos, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, o tai reiškia, kad apeliantas tinkamai pasinaudojo suteiktais įgaliojimais dėl piniginių lėšų ir sudarė Obligacijų sutartis.

Byloje nustatyta, jog Bendrovėje valdybos nariai buvo trys asmenys: apeliantas, L. J. ir I. C.. Pastaroji taip pat buvo paskirta Latvijos draudimo bendrovės „xxx“ atstove. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja L. J., būdama viena iš bendrovės valdybos narių, patvirtino, kad prieš pasirašant Obligacijų sutartis šių sutarčių projektai jai buvo pateikti. Tai reiškia, jog dviem Bendrovės valdybos nariams (apeliantui ir L. J.) buvo žinoma apie ketinamas įsigyti obligacijas. L. J. savo parodymais taip pat patvirtino, kad ji pasiūlė į Obligacijų sutarčių projektus įtraukti atitinkamas sąlygas dėl galimybių gauti tarpines ar metines UAB „xxx“ finansinės atskaitomybės kopijas, kitus punktus, nurodė, jog dėl šio investavimo yra tam tikra rizika, tačiau neprieštaravo Obligacijų sutarčių sudarymui. Tai patvirtina aplinkybę, kad ji, būdama Bendrovės valdybos narė, pritarė laisvų lėšų investavimui į UAB „xxx“ obligacijas. Aplinkybę, jog L. J. kaip valdybos narės pritarimas sandoriams sudaryti buvo gautas, patvirtina ir tai, kad ji pati, turėdama tam Akcinių bendrovių įstatymo suteiktą teisę, valdybos posėdžio nešaukė. Jei L. J. nebūtų pritarusi šiems sandoriams, akivaizdu, jog būtų dėjusi pastangas užkirsti kelią šiems sandoriams sudaryti, tačiau to nedarė. Visiškai nesuprantama, kokiais įrodymais remdamasis teismas tendencingai L. J. įvardija kaip Bendrovės vyr. finansininkę ir visiškai nevertina jos veiksmų kaip Bendrovės valdybos narės.

Teismas visiškai nevertino apelianto nurodytų aplinkybių, L. J. duotų parodymų, kad apie obligacijų įsigijimo sudarytus sandorius taip pat buvo informuota ir trečioji Bendrovės valdybos narė I. C.. Tai taip pat patvirtina byloje esančios elektroninių laiškų kopijos.

Bendrovės 2008 m. metiniame pranešime, pasirašytame visų trijų valdybos narių, išvardinti 2008 m. priimti valdybos sprendimai, tačiau nenurodyta nė vieno valdybos sprendimo dėl Bendrovės laisvų lėšų investavimo ar finansinio turto įsigijimo, nors iš byloje esančių įrodymų akivaizdžiai matosi, jog per 2008 m. Bendrovė į vertybinius popierius investavo 68 111 189 litus. 2008 m. finansinėje ataskaitoje taip pat nurodyta, kad darbo tvarka buvo sprendžiami ir kiti klausimai, priimami konkretūs sprendimai dėl Bendrovės einamosios veiklos. Visos šios aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog Bendrovėje nebuvo jokios praktikos priimti valdybos sprendimus ir juo labiau juos įforminti raštu dėl laisvų lėšų investavimo bei vertybinių popierių įsigijimo.

Nurodytos faktinės aplinkybės, byloje esantys įrodymai ir parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme patvirtina, kad Bendrovėje iš viso nebuvo praktikos svarstyti klausimų, susijusių su laisvų lėšų investavimu, tam formaliai šaukiant atskirus valdybos posėdžius, o tokie klausimai paprastai būdavo išsprendžiami be formalių svarstymų. Tai patvirtina, jog tiek apeliantui, tiek kitiems valdybos nariams Bendrovė faktiškai buvo suteikusi įgalinimus priimti sprendimus dėl Bendrovės laisvų lėšų investavimo be atskiro tokių sprendimų raštiško įforminimo.

Tam, kad asmens veiksmai galėtų būti traktuojami kaip turto iššvaistymas, būtina jo veiksmuose nustatyti ne tik veikos neteisėtumą, bet ir turto neatlygintinumo požymius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal Obligacijų sutartis UAB „xxx“ buvo pervestos piniginės lėšos, o už jas įgyti vertybiniai popieriai – obligacijos. Taigi šiuo atveju Obligacijų sutarčių sudarymo metu Bendrovė už perduotas pinigines lėšas mainais įgijo obligacijas, kurios buvo užtikrintos vekseliu. Dėl to teismas neturėjo jokių objektyvių aplinkybių padaryti išvadą, jog Bendrovė kaip turto savininkė neteko tam tikro turto (piniginių lėšų) bei negavo mainais jokio kito turto ir nėra jokių galimybių pinigines lėšas atgauti.

Šioje byloje pirmiausia turėjo būti išsiaiškinta, ar apelianto atlikti veiksmai tikrai gali būti laikomi kėsinimusi į baudžiamosios teisės saugomus teisinius gėrius ir laikomi nusikalstamais, ar jais buvo pažeistos tik civilinės teisės normos ir jų pažeidimu nebuvo peržengtos civilinės teisės ribos. Civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, o šios sąlygos susijusios su sudarytų sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, t. y. apginti savo civilines teises be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiška arba turtas yra pradangintas ir paaiškėja, kad jau sudarant sutartį nebuvo rengiamasi vykdyti jos sąlygų ir pan. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto – neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, turėtų būti iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba sutarties sudarymo metu suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – perduoti tretiesiems asmenims patikėtą svetimą turtą.

Tai reiškia, kad šioje byloje turėjo būti įrodyta, jog apeliantas dar iki Obligacijų sutarčių pasirašymo turėjo tikslą iššvaistyti svetimą turtą. Teisme liudytojai K. V. ir N. M. (N. M.) patvirtino, kad S. N. domėjosi, kokiais tikslais bus panaudoti pinigai, prašė verslo plano, kiekvieną mėnesį skambino ir rūpinosi situacija, domėjosi statybų užbaigimu, buvo kreiptasi į daug nekilnojamojo turto kompanijų. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą, jog apeliantas buvo atsakingas, domėjosi padaryta investicija, nebuvo abejingas jai, vadinasi, nebuvo jokių suplanuotų turto iššvaistymo veiksmų. Jis atliko visus objektyvius bei reikalingus veiksmus, siekdamas pelningo ir bendrovei naudingo sandorio, pelno, tačiau UAB „xxx“ negalėjo laiku išpirkti obligacijų dėl objektyvių priežasčių ir tai laikytina elementariu civiliniu pažeidimu.

Teismas neanalizavo, ar egzistuoja sąlygos ir esminiai kriterijai, kad būtų galima teigti, jog buvo peržengtos civilinių teisinių santykių ribos, o tai turėjo esminės reikšmės priimant neteisėtą nuosprendį.

Bylos nagrinėjimo metu iš tirtų įrodymų, liudytojų parodymų aišku, kad piniginių lėšų pagal Obligacijų sutartis grąžinimas, atgavimas nėra prarastas ir šiuo metu, o juo labiau tokių požymių ar galimybės, jog Obligacijų sutartys nebus įvykdytos, nebuvo sandorių sudarymo metu. Nusikaltimo, kurį padaręs apeliantas pripažintas kaltu, sudėtis yra materiali, o tai reiškia, kad būtina nustatyti tiek aiškų žalos dydį, tiek objektyvų ir neginčytiną faktą, jog negalima atgauti sumokėtų piniginių lėšų. Tol, kol yra objektyvių galimybių, kad įsipareigojimai pagal Obligacijų sutartis bus įvykdyti, nors ir praleidus sandorių įvykdymo terminus, galima kalbėti tik apie prievolių vykdymą civiline teisine prasme, bet ne apie turto iššvaistymą baudžiamąja teisine prasme. Šioje byloje nebuvo įrodytas Obligacijų sutarčių įvykdymo negalimumas, žalos dydis.

Byloje surinkti dokumentai patvirtina, jog UAB „xxx“ iškelta restruktūrizavimo byla. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas reiškia, kad įmonė laikinai susidūrė su finansiniais sunkumais ir jos tolimesnė veikla yra galima bei perspektyvi. Šis faktas patvirtina, jog įsipareigojimai pagal Obligacijų sutartį bus įvykdyti.

Teismas, nuosprendyje minėdamas Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2010 m. gegužės 4 d. specialisto išvadą, nurodo, kad iš šių duomenų matyti UAB „xxx“ buvus nemokia. Teismo išvada apie UAB „xxx“ nemokumą yra nepagrįsta, neteisėta ir tendencinga, nes jokiai bendrovei nebūtų keliama restruktūrizavimo byla, jei ji būtų nemoki, t. y. tokiu atveju būtų keliama bankroto byla. Teismas netinkamai vertino restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „xxx“ faktą.

UAB „xxx“ niekada skolos neneigė. Priešingai, N. M. teisme patvirtino, jog jie skolingi Bendrovei ir skolos neginčija. Skola Bendrovei nurodyta UAB „xxx“ balanse, patvirtinta kreditoriniu reikalavimu restruktūrizavimo byloje, todėl akivaizdu, kad ji nėra dingusi, o piniginės lėšos nėra iššvaistytos. Teisme liudytoja I. C. nurodė, jog finansinėse ataskaitose fiksavo nuostolį ir supranta, kad gali kažką atgauti. Tai vienareikšmiai patvirtina, jog pačios Bendrovės nuomone yra galimybė skolą padengti.

Be to, Obligacijų sutartys nėra nuginčytos, t. y. pripažintos negaliojančiomis. Priešingai, remdamasi tomis pačiomis sutartimis, kuriomis neva buvo iššvaistytas turtas, Bendrovė reiškė reikalavimus UAB „xxx“ restruktūrizavimo byloje. Bendrovės atstovas yra vienas iš kreditorių komiteto narių, t. y. ir toliau įgyvendina savo civilines teises bei siekia skolos grąžinimo. Kol nėra visapusiškai aišku, kokia suma bendrovei bus grąžinta restruktūrizavimo eigoje, neaiškus žalos dydis, vadinasi, byloje realiai nėra nustatytos ir nusikalstamos veikos pasekmės.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad „nors Bendrovė, apmokėdama už obligacijas pagal Obligacijų sutartis, gavo turtą – vertybinius popierius, tačiau, laiku neišpirkus obligacijų, jų vertė lygi nuliui. Taip S. N. iššvaistė piniginių lėšų už 6 723 430,40 Lt“. Tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta, nes byloje nėra jokių dokumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog obligacijų vertė lygi nuliui. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad obligacijos yra apskaitytos Bendrovės balanse ir jų vertė nėra lygi nuliui.

Teisme liudytoja L. J. parodė, jog finansinis turtas pradžioje apskaitomas įsigijimo verte, po to pervertinamas rinkos verte. Obligacijos nupirktos daugiau nei už 6 000 000 Lt. Pirminis variantas buvo paskaičiuotas, pridėta įsigijimo vertė ir palūkanos. Po to akcininkų sprendimu nurašyta 30 procentų, o paskui iki nulio. Yra galimybė apskaityti ne rinkos verte, bet balansine verte, amortizuota savikaina. Nuostolis apskaitytas akcininkų sprendimu.

Liudytojas D. D. parodė, kad yra aiškus investicijos nuvertėjimo požymis; reikia atlikti atsiperkamumo apskaičiavimo testą; turime prognozuoti, ką tikimės atgauti; reikia gerai žinoti, kas įvyko su ta įmone, ar ji dar veikia, kokius projektus vykdo, gauti iš jų, kokius savo biudžetus turi.

Teismas visiškai nevertino tų aplinkybių, jog sprendimas nurašyti obligacijų vertę į nuostolius ir kokią sumą nurašyti buvo išimtinai akcininkų sprendimas, kuris nesusijęs su apeliantu, ir tokiam nurašymui jis niekaip negalėjo daryti įtakos. Auditorius D. D. nurodė, kad buvo pagrindinės įmonės sprendimas pripažinti investicijų vertės sumažėjimą, t. y. dalį ar visą investiciją nurašyti į nuostolius. Pokalbio metu nebuvo rekomendacijos sumažinti investicijų vertę, taip pat nebuvo nurodyta suma. Taigi nebuvo nustatyta ir išsiaiškinta, kokia obligacijų vertė, o to nenustačius nėra galimybės aiškiai įvertinti paties žalos dydžio. Tuo atveju teismas nurodydamas, jog obligacijų vertė lygi nuliui, turėjo aiškiai motyvuoti, kokie įrodymai tai pagrindžia, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, jokie papildomi specialistų vertinimai nebuvo atlikti. Byloje turėjo būti nustatyta reali obligacijų vertė, nes, kaip matyti iš liudytojų parodymų, Bendrovės akcininkai gali priimti įvairius ir skirtingus sprendimus, kaip apskaičiuoti obligacijų vertę. Šiuo atveju žalos dydis negali būti nustatomas pagal Bendrovės akcininkų sprendimus, jis privalo būti objektyviai nustatytas. Be to, apeliantas negali būti atsakingas už vėlesnius Bendrovės ir jos valdymo organų veiksmus bei priimtus sprendimus, įskaitant obligacijas apskaityti amortizuota įsigijimo verte. Bendrovės auditorius D. D. teisme taip pat nurodė, kad jis neteikė rekomendacijų dėl obligacijų apskaitymo amortizuota verte ir jų priskyrimo abejotinoms skoloms, tai buvo išimtinai Bendrovės valdymo organų sprendimas. Darytina išvada, jog obligacijų vertė negali būti laikoma lygi nuliui, o žala įvardinama visa piniginių lėšų suma, sumokėta už obligacijas.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, neanalizavo esminių aplinkybių dėl obligacijų vertės ir žalos dydžio, o tai sąlygojo neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Bylos nagrinėjimo metu būtina tinkamai atskleisti nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – kaltę, tačiau nuosprendyje tik apsiribota nurodymu, jog apeliantas veikė vieninga tiesiogine tyčia. Byloje surinkti įrodymai paneigia kaltės buvimą ir leidžia daryti išvadą, kad apelianto elgesys atitiko rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo matą.

Obligacijų sutartys jų sudarymo metu buvo ūkiškai ir ekonomiškai pagrįstos, t. y.: UAB „xxx“ pasiūlytas obligacijų palūkanų dydis buvo didžiausias iš tuo metu buvusių rinkoje; UAB „xxx“ vykdomi projektai Obligacijų sutarčių sudarymo metu buvo sėkmingai vystomi; prieš sudarant Obligacijų sutartis, buvo nuodugniai ištirta UAB „xxx“ finansinė ir ekonominė padėtis, pareikalautos pateikti finansinės ataskaitos; buvo įvertinti ir kiti faktoriai (UAB „xxx“ patikimumas; faktas, kad UAB „xxx“ buvo apdraudusi savo veiklą, ir kt.), kurie apeliantui tuo metu pagrįstai leido vertinti, jog Obligacijų sutartys bus ekonomiškai naudingos Bendrovei. Be to, prieš sudarydamas Obligacijų sutartis, apeliantas domėjosi ir alternatyviomis investicijų galimybėmis, tačiau UAB „xxx“ pasiūlymas buvo įvertintas kaip palankiausias Bendrovei. Vadovaujant apeliantui, Bendrovė per 2008 m. uždirbo didžiausią pelną per visą Bendrovės veiklos vykdymo laikotarpį. Apeliantas su darbu Bendrovėje siejo ilgalaikes darbo perspektyvas, todėl negalėjo veikti priešingai Bendrovės tikslams.

Apeliantas yra patvirtinęs, kad jis turėjo įsitikinti, ar siūlomas laisvų lėšų investavimas naudingas ADB ,,xxx“, todėl išreiškė pageidavimą gauti įrodymus dėl lėšų investavimo patikimumo. Apklausos metu buvo išvardinti visi dokumentai, kuriuos jam pateikė UAB „xxx“ atstovas, su kuriais jis nuodugniai susipažino, tačiau į šias reikšmingas aplinkybes nebuvo atsižvelgta, jos netirtos.

Faktą, jog apeliantas veikė sąžiningai bei apdairiai, patvirtina ir tai, kad pasirašant Obligacijų sutartis jo reikalavimu Bendrovės naudai buvo išduoti du paprastieji vekseliai atitinkamai 1 368 000 eurų ir 2 000 000 Lt, o Obligacijų sutartyse numatyti 0,02 procento dydžio delspinigiai tuo atveju, jeigu UAB „xxx“ uždelstų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal Obligacijų sutartis. Be to, vekselių, kaip obligacijų išpirkimą užtikrinančios priemonės, buvimas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme iš viso nebuvo vertinamas.

Byloje esančioje Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, jog tiek UAB „xxx“ gamybos (statybos) vertė per 2008 m. padidėjo 16 231 890 Lt, tiek avansiniai mokėjimai pagal preliminarias sutartis sudarė 13 469 832 Lt. Išvadoje nenurodoma, kad UAB „xxx“ finansinė padėtis Obligacijų sutarčių sudarymo metu buvo tokia, dėl kurios Obligacijų sutartys negalėjo būti sudarytos.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantas veikė išimtinai Bendrovės naudai, o vien faktas, kad investicija nebuvo sėkminga, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir negali būti pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Veikos inkriminavimui svarbios ir reikšmingos tik tos aplinkybės, kurios nurodo asmens santykį su nusikalstama veika ar neveikimu jos padarymo momentu, o ne po jos padarymo.

Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apelianto veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – subjektyviosios pusės požymių, nes apelianto psichinis santykis su veika, jos padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, nėra įrodytas ar pagrįstas jokiais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, kad apelianto neteisėti veiksmai šioje byloje neįrodyti, Bendrovės skolininkas yra UAB „xxx“, kuri nustatytais terminais neišpirko obligacijų pagal Obligacijų sutartis, pati Bendrovė UAB „xxx“ restruktūrizavimo byloje yra pareiškusi kreditorinius reikalavimus ir yra kreditorių komiteto narys, Obligacijų sutartys nėra nuginčytos ir iki šiol galiojančios bei bus įvykdytos, Bendrovei nepadaryta žalos, jos 2010 m. rugpjūčio 11 d. civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. N. apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, naujai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tarp ADB „xxx“ generalinio direktoriaus S. N. ir UAB „xxx“ finansų direktoriaus K. V. sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių (1 t., 8–13 b. l.) pagrindu 2008 m. rugsėjo 1 d. ir 2008 m. spalio 23 d. į UAB „xxx“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke pervedus atitinkamai 1 368 000 eurų (4 723 430,40 Lt) ir 2 000 000 Lt (1 t., 56–58 b. l.) atsirado civiliniai teisiniai santykiai, todėl, UAB „Sostinės būstai“ laiku neįvykdžius turtinės prievolės bei neišpirkus obligacijų, ADB ,,G. B.“ ir ADB „xxx“ turėjo teisę prieš ją imtis sankcijų, numatytų civilinės teisės normomis, o ADB „xxx“ vienintelis akcininkas, manydamas, kad ADB „xxx“ generalinio direktoriaus veiksmai neatitiko Bendrovės interesų, reaguoti remdamasis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis (būtent tokia reakcija ir buvo), bet ne baudžiamojo įstatymo priemonėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas S. N. veiksmus neteisingai įvertino kaip nusikalstamus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nagrinėjamu aspektu kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perleidimas tretiesiems asmenims.

Nagrinėjamoje byloje S. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, pažeisdamas įstatymus, ADB „xxx“ įstatus, jos investavimo strategiją bei kitus aktus, ADB „xxx“ vardu sudarė Obligacijų sutartis su UAB „xxx“ dėl 3 368 000 nematerialių vardinių obligacijų įsigijimo; UAB „xxx“ šių obligacijų sutartu terminu neišpirkus, ADB „xxx“ (nuo 2009 m. balandžio 1 d. ADB ,,G. B.“ Lietuvos filialui) padaryta 6 723 430,40 Lt turtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-191/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra, ar S. N. veiksmai sudarant Obligacijų sutartis atitiko civilinės teisės normas (arba jas pažeidė), ar veiksmai peraugo į nusikalstamus, už kuriuos numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, yra iš anksto suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – perduoti tretiesiems asmenims jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, S. N. veiksmai ADB „xxx“ laisvas lėšas investavus į UAB „xxx“ obligacijas, nors ir buvo rizikingi, neatitiko turto iššvaistymo objektyviosios bei subjektyviosios pusės požymių, kurių visuma būtina veikos nusikalstamumui konstatuoti. Teisėjų kolegija tokią išvadą daro, įvertinusi ne tik konkrečius S. N. veiksmus, bet ir aplinkybes, kuriomis tie veiksmai atlikti, bei objektyvius faktorius, turėjusius reikšmės pasekmėms (tiesa, negalutinėms) atsirasti.

Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu.

Turtas perleidžiamas neatlygintinai, kai negaunama nieko mainais už perleistą turtą.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog ADB „xxx“ investavo pinigines lėšas neatlygintinai, mainais nieko negaudama.

Žemesnės instancijos teismas

Obligacijos yra vertybiniai popieriai, finansinis turtas, kuris apskaitytas Bendrovės balanse.

UAB „xxx“ 3 368 000 vnt. obligacijų įsigijimo metu nebuvo jokių požymių, kad suėjus terminui jos gali būti neišpirktos, jos buvo užtikrintos dviem paprastaisiais vekseliais. Obligacijos turėjo savo vertę ir tik vėliau vienintelio akcininko sprendimu investicijos vertė sumažinta.

Atkreipiamas dėmesys į liudytojo D. D. parodymus: auditoriai tiesiogiai ir konkrečiai nerekomendavo sumažinti investicijos vertės.

Kita vertus, investicijos vertė sumažinta 80 procentų 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. dar nepasibaigus terminui obligacijoms išpirkti (1 t., 7 b. l.). Tokiam vienintelio akcininko sprendimui, kuris realiai negali reikšti tikrojo žalos dydžio, nes nepagrįstas objektyviais skaičiavimais, apeliantas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos.

Skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog laiku neišpirkus obligacijų jų vertė lygi nuliui, neteisingas, niekuo nemotyvuotas ir nepagrįstas byloje surinktais bei ištirtais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Priešingai, neišpirktas obligacijas esant ADB „xxx“ finansinį turtą įrodo tai, kad jos atsispindi Bendrovės balanse amortizuota įsigijimo verte (atimant vertės sumažėjimą), o, UAB „xxx“ iškėlus restruktūrizavimo bylą, ADB ,,G. B.“ Lietuvos filialas įrašytas į kreditorių sąrašą.

Turto perleidimo neteisėtumui pagrįsti byloje taip pat nėra neginčijamų duomenų.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog S. N. pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 5 dalį ir ADB „xxx“ įstatų 1 skirsnio 1.1 dalį, nes savo veikloje nesivadovavo įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, stebėtojų tarybos, valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais.

Nagrinėjamoje byloje galima įžiūrėti kai kurių aktų reikalavimų nesilaikymo arba netikslaus laikymosi, tačiau tam turėjo įtakos dar iki aptariamų įvykių (iki S. N. tampant generaliniu direktoriumi) ADB „xxx“ susiklosčiusi kai kurių sprendimų priėmimo praktika, kuriai neprieštaravo Latvijos draudimo bendrovės ,,xxx“ vadovybė, nors ji ne visai atitiko teisės aktų nuostatas.

Apeliantas pripažintas kaltu pažeidęs Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, nes nustatyta tvarka neinformavo vienintelio akcininko, nesušaukė valdybos posėdžio svarstyti ir priimti sprendimą dėl draudimo bendrovės didelės vertės piniginių lėšų pelningo investavimo į ilgalaikio turto įgijimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariama bendra nuostata įtvirtina kiekvieno valdybos nario iniciatyvos teisę sušaukti valdybos posėdį ir sprendimų priėmimo tvarką, tačiau nenustato, kokiais atvejais valdybos posėdis turi būti šaukiamas.

Liudytoja L. J., buvusi ne tik ADB „xxx“ vyr. finansininkė, bet ir valdybos narė, teisme vienareikšmiai parodė, jog laisvų lėšų investavimui atskiro valdybos sprendimo nereikėjo, apie investicijas ji valdybos neinformuodavo.

Liudytoja A. S., dirbusi Bendrovės aktuarijumi, patvirtino Bendrovėje nebuvus praktikos turėti rašytinius valdybos sprendimus (susijusius su lėšų investavimu).

Iš ADB „xxx“ 2008 m. metinės finansinės ataskaitos aiškinamojo rašto (4 t., 57–91 b. l.) matyti, kad Bendrovės investicijos sudarė daugiau kaip 68 mln. litų, tačiau iš 2008 m. metinio pranešimo (4 t., 92–96 b. l.) akivaizdu, jog valdybos posėdžiai investicijoms svarstyti nebuvo šaukiami.

Taigi S. N. nepagrįstai kaltinamas pažeidęs aptariamą Akcinių bendrovių įstatymo nuostatą, nes ADB „xxx“ nebuvo praktikos šaukti valdybos posėdžius šiuo klausimu ir tokia situacija tenkino ne tik visus valdybos narius, bet ir Latvijos draudimo bendrovės ,,xxx“ vadovybę.

Apeliantas pripažintas kaltu pažeidęs Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį, 34 straipsnio 4 dalies 6 punktą, neatsižvelgęs į ADB „xxx“ įstatų 3 skirsnio 3.1 dalyje nurodytą Bendrovės įstatinio kapitalo dydį ir vienvaldiškai Bendrovės vardu priėmęs sprendimą, sudaręs sandorį dėl ilgalaikio turto – UAB ,,xxx“ nematerialių vardinių obligacijų įgijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 Bendrovės įstatinio kapitalo ( Bendrovės įstatinis kapitalas yra 26 130 000 litų).

Dėl šios kaltinimo dalies būtina aptarti du esminius momentus: ar sprendimas priimtas vienvaldiškai ir ar obligacijos laikytos ilgalaikiu turtu.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, tai matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, kad valdybos narė L. J. žinojo apie kito valdybos nario, generalinio direktoriaus S. N., ketinimą ADB „xxx“ lėšas investuoti į UAB ,,xxx“ obligacijas. Jai buvo pateiktas obligacijų pirkimo sutarties juodraštinis variantas, ji žinojo sutarties sąlygas, taip pat tai, jog už obligacijas buvo geriausios palūkanos, lyginant su Vyriausybės vertybiniais popieriais ir bankų terminuotaisiais indėliais, sutartyje atsižvelgta į jos pastabas dėl finansinių atskaitomybių pateikimo, t. y. sutartys papildytos jos pasiūlytu saugikliu. L. J. nuomone, investicija į uždarąją akcinę bendrovę buvo rizikinga, tačiau tokiai investicijai ji nesipriešino, nereikalavo sušaukti ir pati neinicijavo valdybos posėdžio, pasirašius sutartis pervedė pinigus už obligacijas.

Taigi negalima teigti, kad investuoti į UAB ,,xxx“ obligacijas buvo vienvaldiškas S. N. sprendimas, nors tai buvo daroma neabejotinai jo iniciatyva ir nebuvo laikomasi formalios sprendimo priėmimo tvarkos.

Nėra pagrindo daryti išvados, jog L. J. pakluso S. N. tik todėl, kad buvo jam pavaldi. Ji Bendrovėje užėmė svarbias pareigas – buvo vyr. finansininkė, be to, valdybos narė, turinti ne tik teises, bet ir pareigas bei atsakomybę Bendrovei.

I. C., trečioji valdybos narė, iki sutarčių sudarymo iš tiesų nieko nežinojo apie aptariamą investiciją, tačiau sprendimui priimti pakako dviejų valdybos narių.

Kita vertus, neatitinka tikrovės šios liudytojos parodymai, jog apie investicijas ji sužinojo tik 2009 m. sausio mėnesį po audito išvados, nes bylos duomenys įrodo, kad nepriklausomo auditoriaus išvada surašyta 2009 m. kovo 31 d. (4 t., 97–98 b. l.).

Be to, jau minėtame ADB „xxx“ 2008 m. metiniame pranešime, kurį kartu su kitais pasirašė I. C., nurodyta, jog buvo atliekama nuolatinė piniginių lėšų judėjimo kontrolė. Taigi ji, būdama ADB „xxx“ vienintelės akcininkės – Latvijos draudimo bendrovės ,,xxx“ atstovė, negalėjo to nežinoti, tačiau padarytoms investicijoms neprieštaravo, nesiėmė veiksmų jas stabdyti ar ginčyti.

Liudytojos I. C. parodymus paneigia ir apelianto teismui pateikti objektyvūs duomenys.

L. J. elektroniniais laiškais į Latviją kas mėnesį siunčiamuose Bendrovės balansuose (6 t., 91–122 b. l.) atsispindi investicijos. I. C. kaip draudimo bendrovės ,,xxx“ atstovė su šiais balansais turėjo susipažinti. Be to, dalis balansų buvo siunčiama, elektroninį laišką adresuojant tiesiogiai I. C..

Negalima neatkreipti dėmesio į liudytojos L. J. parodymus, kad I. C. atvykdavo į Lietuvą labai dažnai, todėl kaip vienintelės akcininkės atstovė ji turėjo domėtis ADB „xxx“ veikla, taigi ir investicijomis.

Apeliantas ginčija, jog įsigydama obligacijas ADB „xxx“ įsigijo ilgalaikį turtą.

Šio skundo argumento negalima vienareikšmiai paneigti.

Pagal 18-ojo verslo apskaitos standarto ,,Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ 5.1.4 papunktį skolos vertybiniai popieriai, kurie bus laikomi ilgiau nei vienerius metus, iš tiesų yra ilgalaikis turtas.

Kita vertus, liudytoja L. J. parodė, kad Bendrovės finansinėse ataskaitose obligacijos nebuvo priskiriamos prie ilgalaikio turto. Tai patvirtina ADB „xxx“ 2008 m. balansas (4 t., 50–51 b. l.), anksčiau minėto 2008 m. metinės finansinės ataskaitos aiškinamojo rašto turinys.

Įvertinus tai, jog obligacijų išpirkimo terminą kiek ilgiau nei po metų sąlygojo vienintelė priežastis – projekto ,,Dangaus miestas“ užbaigimas ir esant kitoms aplinkybėms terminas galėjo būti trumpesnis, nepaneigiamas apelianto argumentas, kad šio turto Bendrovė nelaikė ilgalaikiu turtu, todėl jo įsigijimui netaikė Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje nustatyto apribojimo bei 34 straipsnio 4 dalies 6 punkto nuostatų.

Šią aplinkybę patvirtina, pvz. investicijos į AB DnB Nord banko obligacijas ir kt., kai nebūdavo priimami valdybos sprendimai (tokių duomenų byloje nėra), nors investicijos taip pat viršydavo 1/20 Bendrovės įstatinio kapitalo.

Apeliantas pripažintas kaltu pažeidęs Draudimo įstatymo 35 straipsnį, nes turtu neužtikrino didelės vertės piniginių lėšų investavimo saugumo.

Aptariamas įstatymo straipsnis reglamentuoja draudimo techninių atidėjinių, t. y. draudiko įsipareigojimų, atsirandančių iš draudimo ir (ar) perdraudimo sutarčių ar susijusių su jomis, padengimą turtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog investuojant į UAB ,,xxx“ obligacijas Bendrovės turtas, dengiantis draudimo techninius atidėjinius, buvo didesnis nei 100 procentų bendros draudimo techninių atidėjinių sumos.

Tai įrodo ne tik nuteistojo, liudytojų L. J. ir A. S. parodymai, bet ir ADB „xxx“ S. N. išduota pažyma apie ADB „xxx“ draudimo techninių atidėjinių padengimą turtu (6 t., 123–126 b. l.).

Iš šios pažymos matyti svarbi aplinkybė, kurios nevertino skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ir kuri paneigia kaltinimą, kad apeliantas pažeidė Draudimo įstatymo 35 straipsnį bei Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų ,,Draudimo įmonės techninių atidėjinių padengimo turtu taisyklių“ 13.9 ir 9 punktus.

Ši aplinkybė – tai konstatavimas, jog Bendrovės investicinio turto laisvų lėšų investavimo krypčių neribojo Draudimo priežiūros komisija. Tai reiškia, kad investicijoms iš laisvų lėšų netaikomos minėtos Taisyklės bei Draudimo įstatymo 35 straipsnis.

Liudytojos L. J. ir A. S. teisme taip pat patvirtino, jog investicijos į UAB ,,xxx“ obligacijas buvo daromos būtent iš laisvų lėšų, kurias buvo galima investuoti nesilaikant apribojimų.

Beje, tai patvirtina ir ADB „xxx“ investavimo strategija (1 t., 14–24 b. l.). Jos 5 skirsnyje aiškiai įrašyta, kad laisvų Bendrovės lėšų investavimas nėra ribojamas.

Nuteistasis parodė, jog pasikeitus akcininkui buvo pasakyta, kad valdybos reglamentas nekeičiamas, tačiau negalima pirkti žemės sklypų. Lapkričio mėnesį būnant užsienyje kalbėta, jog visos investicijos būtų bankinės.

Nuteistojo parodymus, kad žodžiu buvo nustatytas tik toks apribojimas ir tokiu laiku, paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Tiesa, liudytoja I. C. teigė, jog akcininkas kategoriškai buvo uždraudęs investuoti ir į nekilnojamąjį turtą, o S. N. investicija buvo būtent tokia.

Atsižvelgus į tai, kad liudytoja, būdama vienintelio akcininko atstovė, yra suinteresuota bylos baigtimi, jos parodymai vertinami kaip neatitinkantys tikrovės, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys ir paneigia jau minėtų liudytojų L. J. bei A. S. parodymai.

Kita vertus, investicija į bendrovės obligacijas yra investicija į vertybinius popierius (pasirašant Obligacijų sutartį ADB „xxx“ nebuvo pažadėta mainais, pvz., statomų butų) ir negali būti laikoma investicija į nekilnojamąjį turtą.

Skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog S. N. pažeidė ADB „xxx“ investavimo strategijos 4 skirsnio 3 dalies nuostatą, nepagrįstas ir kitu aspektu.

Bylos duomenys įrodo, kad pagrindinei įmonei Rygoje buvo siunčiami mėnesio, ketvirčio balansai, kuriuos sudarinėjo L. J. ir su kuriais turėjo susipažinti I. C. kaip vienintelio akcininko atstovė, per tą laikotarpį sudarytos sutartys. Taigi visi valdybos nariai žinojo apie investicijas, nors formalūs valdybos posėdžiai tam nebuvo šaukiami.

Be to, jau minėtame „xxx“ 2008 m. metinės finansinės ataskaitos aiškinamajame rašte nurodyta, jog Bendrovė vykdė investavimo krypčių reikalavimus, taikomus Lietuvos Respublikoje veikiančioms draudimo įmonėms.

Dėl išdėstytų motyvų nepagrįstas kaltinimas S. N. pažeidus ADB „xxx“ investavimo strategijos ir kitus skirsnius.

Iš liudytojo D. D., nepriklausomo auditoriaus, parodymų matyti, kad Bendrovė turėjo investavimo politiką, jos laikėsi, investicijos atitiko Draudimo priežiūros komisijos reikalavimus dėl techninių atidėjinių padengimo. Tai taip pat įrodo, jog apeliantas nepažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytų Draudimo įstatymo, Taisyklių ir Bendrovės investavimo strategijos nuostatų, skirtų draudimo įmonės draudimo techniniams atidėjiniams tvarkyti.

Visa tai leidžia teigti, kad sudarant UAB ,,xxx“ obligacijų pasirašymo sutartis S. N. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos turto iššvaistymo objektyviosios pusės būtino požymio – veikos neteisėtumo.

Negalima neįvertinti ir to, jog kilusios pasekmės – obligacijų neišpirkimas bei dėl to Bendrovei atsiradusi žala, šiuo metu yra negalutinės, kadangi UAB ,,xxx“ iškelta restruktūrizavimo byla, ADB ,,G. B.“ Lietuvos filialas įtrauktas į kreditorių sąrašą ir nežinoma, kokia apimtimi žala gali būti atlyginta.

Nusikalstamai veikai konstatuoti ne mažiau svarbus priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių pasekmių nustatymas.

Šiuo atveju neabejotiną reikšmę turėjo pasaulinė ekonomikos krizė, tiesiogiai palietusi ir Lietuvos įmones bei bendroves ir nulėmusi, kad UAB ,,xxx“ negalėjo pabaigti vystyti projekto ,,Dangaus miestas“, parduoti butų ir gautomis lėšomis išpirkti savo obligacijų.

Taigi grandinė tarp veiksmo (ADB „xxx“ lėšų investavimo) ir jo rezultato (UAB ,,xxx“ obligacijų neišpirkimo bei dėl to atsiradusios žalos Bendrovei) nutrūko, įsikišus trečiajai jėgai (pasaulinei ekonomikos krizei), todėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nebeliko.

S. N. pripažintas kaltu pažeidęs ADB „xxx“ įstatų 1 skirsnio 1.1 punkto, 3 ir 5 skirsnių bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, t. y. nerūpestingai siekęs pelno vadovaujamai bendrovei ir veikęs jos bei vienintelio akcininko nenaudai.

Teisėjų kolegijos nuomone, buvus tokį pažeidimą nepatvirtina bylos medžiaga.

Nuteistasis S. N. parodė, jog Bendrovė dirbo sėkmingai, turėjo lėšų. Bankų palūkanos buvo nedidelės, todėl siekė investuoti ten, kur jos didesnės. Gavęs pasiūlymą pirkti UAB ,,xxx“ obligacijas, jis ilgai nagrinėjo sąlygas, klausė kompetentingų įmonių nuomonės dėl sandorio patikimumo. Viską įvertinus, susipažinus su bendrovės 2007 m. ir 2008 m. pirmo pusmečio balansų duomenimis, verslo planu, kuris buvo pateiktas auditoriams, gavus pastarųjų išvadą, priimtas sprendimas įsigyti obligacijų. Verslo planas buvo labai aiškus, statybos vyko nenutrūkstamai, todėl nebuvo jokių abejonių. Rizika buvo didesnė, bet buvo galima daugiau uždirbti. Sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonė buvo du negrąžintini vekseliai, kadangi bendrovės turtas ir sklypas jau buvo įkeisti bankui. Sutarčių įvykdymo terminas nustatytas, įvertinus planuojamą baigto objekto atidavimo laiką.

Tokius nuteistojo parodymus patvirtina bylos duomenys.

Liudytojas N. M. parodė, kad prieš vieną–du mėnesius iki obligacijų išleidimo S. N. prašė verslo plano, finansinių dokumentų, vėliau kiekvieną mėnesį skambino, rūpinosi bendrovės situacija, domėjosi statybos užbaigimu.

Liudytojas K. V. taip pat parodė, jog S. N. domėjosi, kokiais tikslais bus panaudoti gauti pinigai, o obligacijų pasirašymo sutartį parengė advokatų kontora.

Nuteistojo ir liudytojų parodymus patvirtina bylos medžiaga.

UAB ,,xxx“ finansų direktorius K. V. informuodavo S. N. apie projekto vystymą (6 t., 62, 67 b. l.).

Bankų pranešimai įrodo, kad jų siūlomos palūkanos už terminuotuosius indėlius ir obligacijas buvo mažesnės, nei siūlė UAB ,,xxx“ (6 t., 73–76, 78–83 b. l.).

Nors spaudos publikacijos nėra įrodymų šaltinis, tačiau jos leidžia susidaryti vaizdą, jog UAB ,,xxx“ projektas ,,Dangaus miestas“ buvo aktyviai vystomas ir patrauklus klientams (6 t., 63–66, 68, 69–70 b. l.).

Apeliantas su šiuo projektu (7 t., 57–100 b. l.) susipažino.

Draudimo liudijimo (poliso) Nr. 004882 duomenys (6 t., 71–72 b. l.) įrodo, kad UAB ,,xxx“ vystomą projektą buvo apdraudusi bendrosios civilinės atsakomybės draudimu už žalą tretiesiems asmenims.

Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenys (6 t., 141–145 b. l.) įrodo, jog UAB ,,xxx“ nuosavybės teise turi didelės vertės turtą – žemės sklypą ir jame statomą (74 procentų baigtumas) daugiabutį gyvenamąjį namą (jam areštas uždėtas tik 2009 m. gegužės 28 d.).

Be to, dar gerokai prieš Obligacijų sutarčių pasirašymą, tik svarstydamas galimybę ADB „xxx“ įsigyti UAB ,,xxx“ obligacijų, S. N. kreipėsi į UAB ,,xxx“ audituojančias UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“, taip pat į UAB ,,B. T.“, UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“, prašydamas pateikti nuomonę apie šios bendrovės finansinę būklę, jos vykdomo projekto įgyvendinimo perspektyvas iki 2009 m. pabaigos, galimybes įvykdyti savo įsipareigojimus (7 t., 48–51, 53 b. l.).

UAB ,,xxx“ vertintojas G. V. 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu atsakė, kad daugiabučio gyvenamojo namo projektas atitiko keliamus vidutinius rinkoje ekonominius, techninius, estetinius reikalavimus, t. y. vertintojas nepastebėjo jokių ženklių trūkumų (7 t., 52 b. l.).

UAB ,,xxx“ direktorius S. B. 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu atsakė, jog šio projekto turto vertinimo ataskaitoje nepastebėjo jokių reikšmingų neatitikimų, kurie galėtų leisti suabejoti projekto įgyvendinimu (7 t., 54 b. l.).

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į S. N. raštą, adresuotą UAB ,,xxx“, kuriuo buvo prašoma pareikšti nuomonę apie UAB ,,xxx“, jos išleidžiamas obligacijas ir įvertinti galimybę investuoti į šias obligacijas, remiantis to laikotarpio rinkos sąlygomis (7 t., 55 b. l.).

UAB ,,xxx“ direktorius E. J. 2008 m. rugpjūčio 12 d. raštu atsakė: ,,... investicija į šios įmonės išleidžiamas obligacijas, ypač jei obligacijos bus susietos su euru, kadangi obligacijos, susietos su euru, yra laikomos patikimesne investicija, nes eliminuoja nacionalinės valiutos devalvavimo riziką, kuri dėl ekonominių svyravimų šiuo metu yra stipriai padidėjusi, yra pakankamai geras sprendimas, jei tos obligacijos bus perkamos iš jūsų įmonės laisvų lėšų“ (7 t., 56 b. l.).

Visa tai rodo projekto ,,Dangaus miestas“ realumą, todėl apeliantas, susipažinęs su iš UAB ,,xxx“ gautais dokumentais bei kompetentingų bendrovių atsakymais į paklausimus, atliko visus objektyviai reikalingus veiksmus, siekdamas pelningo, Bendrovei ekonomiškai naudingo sandorio, ir neturėjo pagrindo abejoti investicijų saugumu bei patikimumu.

Išdėstyti argumentai pagrindžia, kad apelianto elgesys, susijęs su UAB ,,xxx“ pasiūlymu sudaryti Obligacijų sutartis, atitiko rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo matą, nors investicijos turėjo rizikos faktorių.

Kita vertus, liudytoja A. S. teisme parodė, jog investicijų be rizikos nėra.

Liudytojas D. D. taip pat parodė, kad visos investicijos susijusios su tam tikrais lūkesčiais, žiniomis ir pasitikėjimu. S. N. darant investiciją, buvo viena ekonominė situacija, o praėjus kuriam laikui darant auditą – jau kita.

Taigi investuodamas į UAB ,,xxx“ obligacijas apeliantas negalėjo žinoti, jog nekilnojamojo turto rinka nusmuks ir investicijos nepasiteisins.

Tokią išvadą patvirtina specialisto išvados Nr. 140-(3032)-IS1-3370 duomenys (4 t., 207–211 b. l.), iš kurių matyti, kad per 2008 m. komplekso ,,Dangaus miestas“ nebaigtos gamybos (statybos) vertė padidėjo 16 231 890 Lt, o avansiniai mokėjimai pagal pasirašytas preliminarias sutartis sudarė 13 469 832 Lt.

Ši išvada rodo, jog Obligacijų sutarčių pasirašymo metu UAB ,,xxx“ finansinė padėtis S. N. objektyviai nekėlė abejonių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija S. N. veikoje nenustatė ADB „xxx“ įstatų 1 skirsnio 1.1 punkto, 3 ir 5 skirsnių bei Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimų pažeidimo. Tuo pačiu nenustatė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės būtino požymio – kaltės, pasireiškusios tyčia arba neatsargumu (juo labiau vieningos tiesioginės tyčios, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje).

Nesėkminga investicija negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti, jei buvo imtasi priemonių investicijos rizikai sumažinti. Būtent tai nustatyta nagrinėjamoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dalies jų iš viso nevertino, apelianto kaltę iš esmės pagrindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, neatsižvelgęs į jų visetą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o jį surašė pažeidęs BPK 305 straipsnio reikalavimus bei nukrypęs nuo teismų praktikos.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. N. veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, nors jis ir nesilaikė kai kurių teisės aktų nuostatų.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog obligacijų pasirašymo sutarčių 4.1 ir 4.3 punktai naudingesni UAB ,,xxx“, tačiau įvertina tai, kuriam tikslui obligacijų emisija buvo išleista – pritraukti lėšų projektui ,,Dangaus miestas“ vystyti. Nesant šių punktų, bendrovė atsidurtų sudėtingoje situacijoje, jei obligacijas pasirašantis asmuo pareikalautų išmokėti priskaičiuotas palūkanas arba išpirkti obligacijas anksčiau, nei numatyta išpirkimo data.

Kita vertus, šie punktai priskiriami ADB „xxx“ rizikos faktoriui, o šiame nuosprendyje jau minėta, kad investicijų be rizikos nėra.

Tas pat pasakytina dėl Obligacijų pasirašymo sutarčių 2.5 punkto. Sutarčių sudarymo metu obligacijos realiai negalėjo būti užtikrintos UAB ,,xxx“ turto įkeitimu, nes turtas buvo įkeistas dar 2007 m., gaunant paskolą iš Medicinos banko.

Kita vertus, sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir saugikliai buvo 1 368 000 eurų bei 2 000 000 litų du paprastieji vekseliai (1 t., 59–60 b. l.), taip pat Obligacijų pasirašymo sutartyse numatyti 0,02 procento delspinigiai nuo bendrovės nesumokėtos sumos už kiekvieną praleisto termino dieną.

Negalima neatkreipti dėmesio, jog, atleidus S. N. iš generalinio direktoriaus pareigų, ADB „G. B.“ Lietuvos filialo naujoji vadovybė ilgai nesiėmė jokių priemonių sustiprinti investicijų saugumą, nors tokia galimybė buvo.

Liudytojas N. M. parodė, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesį tarp trijų didelių kreditorių, dalyvaujant UAB ,,xxx“, sudaryta hipotekos sutartis. ADB „G. B.“ atstovo jų tarpe nebuvo. Bendrovės advokatas kreipėsi tik 2009 m. spalio mėnesį, tačiau tada nesutiko Medicinos bankas. Vėliau liudytojas pasiūlė saugiklį – užskaitymą butais, tačiau iš Bendrovės negavo jokio atsakymo. Bendrovė nereagavo į kvietimus atvykti į UAB ,,xxx“ susirinkimus. Joks Bendrovės atstovas nedalyvavo ir 2009 m. pabaigoje, kai buvo sprendžiama dėl UAB ,,Sostinės būstai“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. ADB „G. B.“ atstovas pirmą kartą dalyvavo tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., tačiau balsuojant nuo sprendimo susilaikė.

Taigi pati draudimo bendrovė jau nesant S. N. nerodė pastebimų pastangų apsaugoti savo investicijas.

S. N. nepadarė veikos, turinčios BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl teisėjų kolegija priima sprendimą jį išteisinti.

Pirmosios instancijos teismas turto iššvaistymą grindė tuo, jog UAB ,,xxx“ neišpirko savo nematerialiųjų vardinių obligacijų iš ADB „xxx“, nesugrąžino pasiskolintų lėšų, nesumokėjo palūkanų pagal obligacijų pasirašymo sutartis.

Tokios pasekmės iš tiesų yra kilusios, tačiau nereiškia, kad jos galutinės ir negrįžtamos.

Liudytojas N. M. parodė, jog obligacijų neišpirko dėl rinkoje susiklosčiusios nepalankios situacijos. Sudarė sutarčių su pirkėjais apie 24 500 000 Lt, tačiau buvo areštuotas bendrovės turtas ir sąskaitos. Registrų centre negalėjo įregistruoti turto vienetų, nors statyba baigta 74 procentais, dėl to negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pirkėjams pagal preliminarias sutartis ir gauti iš jų lėšų darbams tęsti. Negavus pajamų, negalėjo įvykdyti prievolių, t. y. išpirkti obligacijų ir atsiskaityti su kreditoriais.

Lietuvą palietus pasauliniam ekonomikos nuosmukiui, tokia situacija versle nebuvo išimtinė, todėl, įvertinus Bendrovėje susiklosčiusią sprendimų priėmimo praktiką, kurią toleravo Rygoje esanti ADB „xxx“, kai kurių teisės normų nesilaikymas arba nepakankamas laikymasis vertinamas kaip civilinės teisės pažeidimas, kurio pasekmės negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Bylos duomenys rodo, kad Vilniaus apygardos teisme dar 2009 m. gruodžio 4 d. UAB ,,Sostinės būstai“ iškelta restruktūrizavimo byla (4 t., 177–179 b. l.), kuri vėliau nutraukta, nes nesusirinko reikiamas kreditorių skaičius, todėl nepatvirtintas restruktūrizavimo planas.

2010 m. rugsėjo 30 d. UAB ,,xxx“ antrą kartą iškelta restruktūrizavimo byla (Medicinos bankas siekė iškelti bankroto bylą, tačiau jis būtų naudingas tik šiam kreditoriui, todėl bendrovės vadovo pastangomis bendrovės ekonominiai rodikliai buvo pagerinti ir neliko pagrindo bankroto bylai iškelti).

2011 m. balandžio 12 d. Vilniaus apygardos teisme patvirtintas RUAB ,,xxx“ restruktūrizavimo planas (7 t., 1–31 b. l.).

2011 m. gegužės 19 d. įvyko RUAB ,,xxx“ kreditorių komiteto, į kurį įeina ir ADB „G. B.“ Lietuvos filialo atstovas, posėdis (7 t., 42–45 b. l.), kuriame balsų dauguma nutarta patvirtinti RUAB ,,xxx“ parengtą statybos darbų sąmatą, pagal kurią gali būti tęsiami statybos darbai daugiabučių namų komplekse ,,Dangaus miestas“.

Restruktūrizavimo bylos iškėlimas reiškia, jog bendrovė laikinai susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau jos tolesnė veikla yra galima ir perspektyvi. Dėl to negalima teigti, kad projektas nebus baigtas vystyti, objektas parduotas ir gautomis lėšomis nebus išpirktos obligacijos, taip pašalinant ADB „G. B.“ padarytą žalą.

Esant dabartinei situacijai, kai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ADB „G. B.“ Lietuvos filialo turtinės pretenzijos iš esmės patenkintos du kartus: Bendrovė įtraukta į RUAB ,,Sostinės būstai“ kreditorių sąrašą dėl 7 333 570,28 Lt (įskaitant delspinigius bei palūkanas) išieškojimo ir beveik ta pati suma (be delspinigių bei palūkanų) skundžiamu nuosprendžiu priteista iš S. N..

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė jau minėtos specialisto išvados Nr. 140-(3032)-IS1-3370 duomenis, jog UAB ,,xxx“ 2007–2008 m. neturėjo pajamų iš nekilnojamojo turto projekto ,,Dangaus miestas“ vystymo ir buvo nemoki, tačiau neįvertino liudytojo N. M. parodymų, kad jis apie 23 000 000 Lt sudarė susitarimus dėl pradelstų įsiskolinimų perkėlimo ir taip panaikino bendrovės nemokumą.

Taigi ši išvada padaryta, neatsižvelgus į daugumos kreditorių pastangas padėti UAB ,,xxx“ užbaigti vystomą projektą bei įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, įskaitant ADB „G. B.“ Lietuvos filialui.

Kita vertus, bendrovė tuo metu negalėjo turėti pajamų iš vystomo projekto, nes jį užbaigti planavo tik 2009 m. rudenį.

Taigi šis rodiklis taip pat nereiškia išimtinai nepalankių aplinkybių ADB „G. B.“ Lietuvos filialui patenkinti savo turtines pretenzijas dėl UAB ,,xxx“ neišpirktų obligacijų.

Negalima neįvertinti aplinkybės, jog UAB ,,xxx“ niekada neneigė ir neginčijo skolos draudimo bendrovei.

Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. 140-(3032)-IS1-3370 duomenų matyti, kad ši skola atsispindi UAB ,,xxx“ buhalterinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje. Draudimo bendrovė įtraukta į kreditorių sąrašą RUAB ,,xxx“ restruktūrizavimo byloje.

Taigi šios lėšos nėra iššvaistytos.

Liudytoja I. C., draudimo bendrovės vienintelio akcininko atstovė, pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino suprantanti, jog suradus naujų kompanijų bei finansuojant statybą Bendrovė gali kažką atgauti. Taigi pati Bendrovė pripažįsta galimybę visą ar dalį skolos susigrąžinti.

Obligacijų sutartys nėra nuginčytos. Remdamasis jomis, ADB „G. B.“ Lietuvos filialas pareiškė reikalavimą RUAB ,,xxx“ restruktūrizavimo byloje, Bendrovės atstovas yra kreditorių komiteto narys.

Tai reiškia, kad Bendrovė, siekdama skolos grąžinimo, ir toliau įgyvendina savo teises civilinės teisės priemonėmis.

Nebaigus restruktūrizavimo bylos (numatoma restruktūrizavimo proceso trukmė – treji metai nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme, o esant būtinybei teismo nutartimi procesas gali būti pratęstas dar vieneriems metams) ir nežinant skolos grąžinimo rezultatų, baudžiamojoje byloje neaiškus žalos dydis, todėl realiai nenustatytos S. N. inkriminuotos veikos pasekmės kaip būtinas nusikaltimo sudėties elementas.

Ši aplinkybė kartu su šiame nuosprendyje išdėstytomis kitomis aplinkybėmis daro apkaltinamąjį nuosprendį negalimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas apelianto kaltės svarbiu įrodymu laikė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovui AAS ,,G. B.“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, kompensacijos pagal darbo sutartį priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį nagrinėjant ieškovo S. N. apeliacinį skundą (7 t., 101– 108 b. l.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja minėtų teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau konstatuoja, jog tuose sprendimuose apelianto kaltė atlikus neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis atšauktas iš ADB „xxx“ generalinio direktoriaus pareigų, nustatyta civilinių bei darbo teisinių santykių aspektu, o šie teisiniai santykiai negali būti mechaniškai perkelti į baudžiamųjų teisinių santykių sritį, įrodinėjant asmens kaltę baudžiamosios teisės požiūriu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl S. N. veikos pradėtas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį 2009 m. gegužės 26 d., t. y. gerokai anksčiau, nei Obligacijų pasirašymo sutartyse numatyta jų išpirkimo data (2009 m. gruodžio 1 d. ir 2009 m. gruodžio 15 d.).

Tai rodo ADB „G. B.“ sąmoningą norą kriminalizuoti civilinius teisinius santykius, pasirenkant paprastesnį žalos atlyginimo būdą, tačiau neatitinkantį bendrojo civilinės teisės principo sąžiningai įgyvendinti subjektines teises.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.

ADB „G. B.“ ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 7 333 570 Lt civilinį ieškinį (5 t., 151–154 b. l.), tačiau civiliniu ieškovu pripažintas ADB „G. B.“ Lietuvos filialas (iki 2009 m. balandžio 1 d. buvusi ADB „xxx“) (5 t., 157 b. l.), jam ir priteista dalis ieškinio.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. N. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

ADB „G. B.“ pareikštą 7 333 570 litų civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

S. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Valdimaras BavėjanasRegina Gaudutienė